Kažkada, ir ne taip jau seniai, Šv. Jonas Paulius II taip apsakė valstybės uždavinį: „Pagrindinis valstybės uždavinys – sukurti tokią teisinę aplinką, kurioje kiekvienas žmogus galėtų laisvai išskleisti prigimtinius talentus ir veikti drauge su kitais vardan bendro tikslo“.
Užtikrinti, kad valstybė su visomis teisingumo institucijomis deramai vykdytų šią užduotį, jei neklystu, turėtų Konstitucinis Teismas.
Ar taip ir yra mūsų valstybėje?
Deja… Su nerimą keliančiu reguliarumu ir pastovumu mūsų visuomenėje sproginėja nepasitenkinimo teismais ir apskritai visa teisėsauga bei teisėtvarka burbulai, purvu aptaškydami šviesų laisvos ir demokratiškos valstybės įvaizdį.
Savąją (privalomąją?) purvo porciją į tuos burbulus neretai įneša ir KT sprendimai. Liūdina ne tik tai, kad KT sprendimai kartais prieštarauja piliečių įsivaizduojamam teisingumui, bet ir tai, kad jie būna tokie stilistiškai suvelti, kad tik patys KT teisėjai gali suvokti, kas norėta pasakyti. O štai „kiekvienas žmogus“, vardan kurio, sakytume, pluša mūsų teisingumo sistema su KT viršūnėje, KT nutarčių prasmės ir esmės suprasti dažnai neįstengia, nors ir stengiasi.
Pavyzdžių? Prašom.
Skaitome šių metų liepos 24 d. KT nutartį: „Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo (toliau – Įstatymas) 24 straipsnio 7 ir 8 dalys (2013 m. birželio 13 d. redakcija), pagal kurias asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, arba kuriam teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta tris kartus, ši teisė grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų, prieštarauja Konstitucijos 31 straipsnio 5 daliai („Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą“), konstituciniam teisinės valstybės principui“.
Žurnalistai mėgino tą nutartį padaryti suprantamesnę.
Ramūnas Jakubauskas, remdamasis BNS, dėsto taip: „Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo nuostatos dėl teisės vairuoti grąžinimo tik po dešimties metų, kai vairuotojas dukart įkliuvo neblaivus, prieštarauja Konstitucijai, penktadienį paskelbė Konstitucinis Teismas (KT)“.
Tas pats autorius tęsia KT nutarties perpasakojimą: „Be kita ko, KT pripažino prieštaraujančia Konstitucijai ir įstatymo nuostatą, kurioje buvo įtvirtinta, kad jeigu asmeniui teisė vairuoti atimta tris kartus, ji gali būti grąžinama ne anksčiau nei po 10 metų“.
Aritmetika pagrįsta logika čia gana aiški: jei tas pats asmuo neblaivus vairuodamas buvo įkliuvęs policijai nebe pirmą kartą, t. y. ne vieną, o du ar tris kartus, tai įkliuvęs antrą (ar trečią…) kartą, jis baudžiamas gana griežtai, atimant iš jo teisę vairuoti 10 (dešimčiai !) metų.
Ir štai šitą nuobaudą, kai asmuo įkliuvo nebe pirmą kartą, KT paskelbė prieštaraujančią Konstitucijai.
O kas šituo klausimu parašyta Konstitucijoje? Skaitome:
LR Konstitucija 31 str. 5 dalis: Niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Skaitytojų prašau atkreipti dėmesį į šį Konstitucijoje pavartotą žodžių junginį: „už tą patį nusikaltimą“.
Kyla klausimas: ar galima antrą ar trečią kartą nusikaltus, pavyzdžiui, pažeidus kelių eismo taisykles, teigti, jog padarytas tas pats nusikaltimas?
Lietuvių kalbos jausmo nepraradę skaitytojai tikriausiai supranta, kad tą patį nusikaltimą pakartoti antrą ar trečią kartą neįmanoma taip pat, kaip ir du, tris kartus pagimdyti tą patį vaiką. Gimdyti – galima. Tą patį vaiką – ne, niekaip neišeina.
Lėčiau mąstantiems aiškinu: pažeisti eismo taisykles (vairuoti išgėrus, apsvaigus nuo narkotikų, „pakeliui” ką nors partrenkiant ar suvažinėjant) galima ir du, ir tris, ir daugiau kartų – tiek, kiek tai leidžia kurčia ir akla lietuviška Temidė. Tai reiškia: galima pakartoti tokį pat nusižengimą. Bet du ar daugiau kartų padaryti tą patį nusikaltimą realiame gyvenime, ne fantastiniame filme – neįmanoma. Net jei pažeidėjas sugebėtų toje pačioje kelio vietoje toje pačioje perėjoje partrenkti tą pačią neatsargią pensininkę ar tą patį (turint galvoje paso duomenis) išsiblaškiusį paauglį, sunku įsivaizduoti, kad ir oras būtų tas pats, ir automobilio greitis tas pats, ir promilės tos pačios. Pagaliau, kiekvienas eismo įvykio dalyvis būtų jau keliais mėnesiais ar net metais vyresnis, taigi, ir organizmo reakcija kitokia…
Dar aiškiau skirtumą tarp „tas pats“ ir „toks pat“ rodo toks pavyzdys: į tą patį posėdį penki KT teisėjai gali ateiti pasirišę tokius pat kaklaraiščius, bet neįmanoma, kad jie posėdžiautų pasidabinę tuo pačiu kaklaraiščiu.
Tai grįžkim prie Konstitucijos ir pamėginkime aiškintis, kokią žinią siunčia mums Konstitucija, drausdama antrą kartą bausti už tą patį nusikaltimą.
Pagal mūsų įstatymus, neblaivus vairuotojas gali būti baudžiamas ir pagal Administracinių nusižengimų ar Baudžiamąjį kodeksą, ir pagal Saugaus eismo automobilių keliais įstatymą. Matyt, turėdami galvoje būtent šitą puokštę galimų nuobaudų, Konstitucijos kūrėjai perspėjo, kad baudėjai pasirinktų tik vieną iš tų trijų galimų bausmių, o ne sūdytų nusikaltusiajam už tą patį nusižengimą kelias galimas nuobaudas.
Tačiau Konstitucija nedraudžia bausti nusikaltėlį kiekvieną kartą, kai tik jis pakartoja (du ar daugiau kartų) tokį pat nusikaltimą! Būtent turėdami galvoje pakartotinus tokio pat pobūdžio (bet ne tuos pačius !) nusikaltimus, teisininkai numatė už tai vis griežtėjančias bausmes.
Saugaus eismo automobilių keliais įstatymo 24 straipsnio 7 ir 8 skyriuose nurodoma:
- Asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus už tai, kad jis padarė teisės pažeidimą būdamas neblaivus arba apsvaigęs nuo narkotikų, vaistų ar kitų svaigiųjų medžiagų, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.
- Asmeniui, iš kurio pagal įstatymus teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta tris kartus, teisė vairuoti transporto priemones grąžinama ne anksčiau kaip po 10 metų.
Beje, čia nekalbama apie pasekmes, kokias gali turėti vairavimas apsvaigus. O juk pasekmių būna įvairių, nuo lengvesnių (išverstas pakelės stulpelis) iki sunkesnių (kūno sužalojimas) ir net baisių (negyvai suvažinėtas praeivis), todėl vien teisių vairuot atėmimu tikrai ne visada apsiribojama. Bet apie tai – kita kalba.
Atvirai kalbant, ir mane nustebino, kad tokio pat dydžio bausmė skiriama tiek už antrą, tiek ir už trečią to paties pobūdžio pakartotinį nusikaltimą. Ir jei garbusis KT būtų ėmęs svarstyti ir sprendęs dėl to, kad bausmes kelių ereliams reikia susisteminti ir padaryti adekvatesnes nusikaltimui, nebūčiau įsivėlusi į svarstymus, kuo tas pats nusikaltimas skiriasi nuo tokio pat.
Beje, bylą Konstitucinis Teismas ėmėsi nagrinėti pagal Telšių ir Vilniaus miesto apylinkių teismų prašymus. Teises praradę vairuotojai šiems teismams teigė, kad numatyta sankcija yra neproporcinga ir prieštarauja Konstitucijos nuostatai, kad niekas negali būti baudžiamas už tą patį nusikaltimą antrą kartą.
Sakytum – raštingi piliečiai, susipažinę su Konstitucija…
Tačiau įsigilinus į bylas ir į pareiškėjų pareiškimus (čia aš mėgdžioju teisininkų stilių) aiškėja, jog skundžiamosios nutartys buvo priimtos dėl to, kad asmenys nusižengė pakartotinai (cituoju KT nutarties tekstą): „Tokie sprendimai buvo priimti atsižvelgus į tai, kad iš šių asmenų teisė vairuoti transporto priemones buvo atimta du kartus (paryškinta mano – J.L.) už tai, kad jie padarė teisės pažeidimą būdami neblaivūs, ir dar nebuvo suėjęs dešimties metų terminas, nustatytas Įstatymo 24 straipsnio 7 dalyje, kad teisė vairuoti transporto priemones galėtų būti grąžinta“.
Primenu, jog teisė vairuoti dešimčiai metų atimama po to, kai asmuo tam pačiam įstatymui nusižengia (padaro tokį pat, bet ne tą patį nusikaltimą) antrą ar trečią kartą. Todėl logiška būtų skųstis nebent dėl to, kad bausmė už antrą kartą (o ne trečią ar ketvirtą kartą) pakartotą nusikaltimą yra per griežta.
Tačiau šitie nusikaltėliai turėjo labai „gerus“ (šiuo atvejų teisingiau būtų sakyti – suktus) advokatus. Vildamiesi, kad KT teisėjai yra žmonės su visomis žmogiškomis savybėmis bei silpnybėmis, tarp kurių gali pasitaikyti ir neraštingumas, ir aplaidumas, ir nesąžiningumas, advokatai ieškinius surašė taip, kad „žmogiški“ teisėjai arba nesuprato, arba nenorėjo suprasti, jog skunde tyčia yra suveliamas skirtumas tarp to paties nusižengimo (už kurį negalima bausti du kartus) ir tokio pat pobūdžio antrą kartą padaryto nusižengimo, už kurį ankstesnis teismas teisėtai, t. y. pagal galiojančius įstatymus, atėmė teisę vairuoti dešimčiai metų.
Pareiškėjų pareiškimų stilistika buvo sudėliota taip, kad KT galėtų pasirinkti, ar gilintis į esmę ir svarstyti tik iš esmės teisingos bausmės griežtumo laipsnį, ar nutarti taip, kaip nutarė: antrą kartą bausti negalima.
O kad tokia dviprasmiška nutartimi KT stato dorus teisėjus bei viešojo intereso gynėjus prokurorus į keblią padėtį, KT nerūpi. Rūpi tik mums, eiliniams piliečiams, kuriuos visokio plauko nusikaltėliai, vieną kartą nubausti už vairavimą išgėrus (už išprievartavimą, už kūno sužalojimą ar net žmogžudystę…), pasibaigus bausmės galiojimo laikui, galės nebaudžiamai daryti tokius pat nusižengimus (vairuoti išgėrus, prievartauti, žudyti…), nes KT nutarė, jog antrą kartą jų bausti nebegalima. Ir kam ten, išskyrus aukas, rūpi, ar jie padarė tą patį, ar tokį pat nusikaltimą.
O tam, kad smalsūs piliečiai, panorėję patys paskaityti KT nutartis, nieko nesuprastų, nutartys rašomos tokia lietuvių kalba, už kurią – turiu galvoje stilių, – smetoninės ir net sovietinės mokyklos lituanistai būtų rašę žemiausią balą. Pavyzdžiui: „Konstitucinis Teismas nutarime pažymėjo, kad pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, užtikrinti saugų eismą yra viešasis interesas. Todėl įstatymų leidėjas privalo nustatyti tokius saugaus eismo reikalavimus, kurie yra būtini viešajai tvarkai ir visuomenės saugumui, žmonių gyvybei ar sveikatai užtikrinti, be kita ko, atitinkamus reikalavimus eismo dalyviams. Turi būti nustatyti reikalavimai asmenims, siekiantiems įgyti teisę vairuoti transporto priemones, susiję, be kita ko, su jų amžiumi, sveikatos būkle, saugaus eismo taisyklių išmanymu, transporto priemonių vairavimo gebėjimu, asmenų elgesiu. Pagal Konstituciją, be kita ko, konstitucinį teisinės valstybės principą, siekdamas užtikrinti eismo saugumą, įstatymų leidėjas gali nustatyti tokį teisės vairuoti transporto priemones suteikimo teisinį reguliavimą, pagal kurį ši teisė nebūtų tam tikrą laiką suteikiama asmenims, padariusiems šiurkščiausius eismo taisyklių pažeidimus, be kita ko, neblaiviems ar apsvaigusiems pakartotinai vairavusiems transporto priemones ar sistemingai šiurkščiai pažeidinėjusiems eismo taisykles„.
Kaip matote, nėra nė vieno sakinio be parazitinio pertaro „be kita ko”, o paskutiniame sakinyje jis pakartotas net du kartus. Be jo sakiniai ne tik sutrumpėtų, bet ir taptų šiek tiek aiškesni. Nors vis tiek liktų neaišku, kodėl tiek daug kalbėjus (pliurpus?) apie viešąją tvarką ir visuomenės saugumą, savo pagrindine nutartimi KT perbraukia juos riebiu juodu brūkšniu…
Manoji „nutartis“ kur kas trumpesnė ir, tikiuosi, aiškesnė: kol yra TOKIE teisėjai, TOKIE advokatai ir TOKIE žemi reikalavimai valstybinės lietuvių kalbos mokymo ir mokėjimo lygiui, viešasis interesas graudžiai rauda, valstybės nesaugomas ir neginamas.
2020.08.03; 07:00
Taikliai ir teisingai pastebeta. Lietuviu kalba moketi privalu.
Malonu sutikti benramintį
P. Giedriau, ir rašyti ir viešai rodyti tekstą „šveplai” irgi privalu.
Taip detaliai ir aiškiai išreikšta Jūsų nuomonė. Pritariu.
Neįmanoma įbristi į tą pačią upę dusyk. KT nutarimas netaikytinas II sykį padariusiam naują avariją, bet bukai neigia ankstesnio nusikaltimo (precedento) neigiamą polinkį nusikalsti, tad dar romėnų teisės pagrindus. Lygiai kaip sau nusistatydamas išskirtinius prezidentinius atlyginimus ir teisėjų pensijas.