Jūratė Laučiūtė. Lietuvai Stambulo konvencija reikalinga tiek pat, kiek abėcėlei papildomos raidės


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Ar demokratijos principas atsižvelgti į mažumų nuomones, norus šiandien jau keičiamas į privalomą jų norų pildymą? Ar vienos, gal ir kelių valstybių priimti nutarimai, įstatymai įpareigoja kitas valstybes aklai kartoti tuos pačius nutarimus (o gal klaidas?), neatsižvelgiant, net nesiteiraujant savo piliečių nuomonės?

Kažkokios Lietuvos pilietės, ištekėjusios už užsieniečių, kurių pavardės rašomos kiek kitaip, nei lietuviškais rašmenimis, nebesusigaudo savo tapatybėje, jei jų pavardės pase įrašomos atitinkamomis lietuviškomis raidėmis – ir visa likusi Lietuva turi mokytis naujos abėcėlės?

Kažkokie savo lytiškume pasiklydę subjektai sukuria naują dokumentą spręsti žinomai ir jau sprendžiamai problemai neva kovai su smurtu prieš moteris, o iš tikrųjų tik tam, kad visam pasauliui primestų savąjį gyvybės raidos neatitinkantį lyčių ir lytiškumo supratimą, – ir jį verčiamos priimti net ir tos valstybės, kurios jau priėmė šūsnis įstatymų ir nutarimų, nuo kurių, tiesą sakant, ir nurašyta didžioji dalis Stambulo konvencijos straipsnių. Kam to reikia? Matyt, tam, kad būtų sukurta dar viena biurokratų armija, kuriai išlaikyti teks skirti tokią riebią dalį biudžeto, apie kurią šiandien veikiančios moterų, vaikų ir kitų skriaudžiamųjų gynimo organizacijos gali tik pasvajoti.

Kartoju: tai, kas Stambulo konvencijoje atrodo nauja ar naudinga, Lietuvoje jau nebe nauja. Juk jau priimtas ne vienas įstatymas, skirtas moterų apsaugai nuo smurto artimoje aplinkoje, įsteigtos ir atitinkamos institucijos. O štai Konvencijos 10 straipsnio 1 punkte aiškiai nurodyta: „Šalys paskiria arba įsteigia vieną ar daugiau oficialių įstaigų, atsakingų už politikos ir priemonių, skirtų visų formų smurto, įtraukto į šios Konvencijos taikymo sritį, prevencijai ir kovai su juo, koordinavimą, įgyvendinimą, stebėseną ir vertinimą“. Kuriam galui?

Į tai dėmesį atkreipė ir veikli moteris, pinigus skaičiuoti mokanti verslininkė Jolanta Blažytė: „Pagrindinis lyčių lyginimo smogiamasis batalionas šiuo metu susiformavo Socialinės apsaugos ministerijoje, pagal kurios nurodymą nuo balandžio 1-osios turės būti viešinama informacija apie vyrų ir moterų atlyginimų skirtumus kiekvienoje įmonėje. Kam to konkrečiai reikia – nežinau, bet įtariu, kad vėl gi tam, kad įvairaus plauko lyčių lyginimo kontoros galėtų įsisavinti naujus milijonus, o labiausiai pasižymėję lygintojai vėl su savo traukiniais dardėtų į šiltus ir aukštus postus. Ir šioje lyčių lyginimo psichozėje pasakyti ką nors apie tai, kad atlyginimai turi būti mokami ne pagal lytį, o pagal pareigybes, kompetencijas ir atliktų darbų apimtis yra tas pats, kas su kibirėliu vandens bandyti užgesinti įsisiautėjusį miškų gaisrą“.

Tiesa, kai kurie Konvencijos punktai ir  Lietuvos skaitytojui gali pasirodyti nauji, intriguojantys. Bet tai, kas atrodo nauja, yra toli nuo lietuviškos realybės. Pavyzdžiui, Lietuvoje nepasitaiko prievartinio nepilnamečių mergaičių tekinimo už vyrų ar prievartinio mergaičių lytinių organų žalojimo. Nors… ką gali žinoti, kas bus po dešimties ar dvidešimties metų jau dabar vykdomo tikslingo tautų maišymo proceso? Gal su naujais naujų tautinių, etninių bendruomenių atsineštais papročiais atsiras ir naujos moterų skriaudimo formos? Tačiau šiandien turim tai, ką turim, ir dar vienas tarptautinis dokumentas vargu ar kuo naudingu praturtins jau susiklosčiusius moterų gynimo nuo smurto būdus ir priemones.

Jei skaitytojas nepatingėtų ir pavartytų Lietuvoje jau priimtus įstatymus, susipažintų su daugybe jau įkurtų (vien Lietuvos moterų teisių įtvirtinimo asociacija, trumpiau LMTĮA, vienija, kaip ji skelbiasi, 16 Specializuotos kompleksinės pagalbos centrų, teikiančių pagalbą smurtą artimoje aplinkoje patyrusiems asmenims visoje Lietuvoje, o kur dar visuomeninės organizacijos, Caritas skyriai ir kt.) institucijų, visuomeninių organizacijų programomis ir nuostatais bei palygintų juos su tais, kuriuos perša Konvencija, pamatytų, jog popieriuje/kompiuterių diskuose mes visus tuos gražius žodžius ir nutarimus jau esame senokai labai dailiai surašę. Todėl kokia prasmė juos kartoti dokumente, kurį mums lyg kokiems necivilizuotiems aborigenams bruka geri žmonės „iš aukščiau“ ir kurį norima paskelbti viršesniu už mūsų Konstituciją ir mūsų įstatymus? Juk tai būtų nedviprasmiškas Lietuvos valdžios nenorėjimo ar nemokėjimo tvarkytis savarankiškai, savo galva pripažinimas.

Beje, jau ne vieną su Konvencija susipažinusį žmogų stebina tai, kad Konvencijoje nė puse sakinio neužsimenama apie kūdikiško amžiaus berniukų lytinio organo „korekcijas“ judėjų ar musulmonų tikėjimo šalyse, nors tai tikrų tikriausias vaikų žalojimas pagal tradicijas, prieš kurias Konvencijoje skelbiamas vos ne „kryžiaus žygis“. Pavyzdžiui,12 str. 5 punkte rašoma: „Šalys užtikrina, kad kultūra, papročiai, religija, tradicijos ar vadinamoji „garbė“ nebūtų laikomi bet kokių smurto veiksmų, įtrauktų į šios Konvencijos taikymo sritį, pateisinimu“.

Prašosi išvada, jog šitame dokumente veikia „dvigubų standartų“ dėsnis, kai vienos tradicijos yra „tradiciškesnės“ už kitas? O gal vyrai, net ir kūdikiško amžiaus nenusipelno būti ginami nuo smurto? Tuomet apie kokių lyčių lygybę čiulbama Konvencijoje?

Regis, valstybę valdančios moterys bei dainuojančios saviveiklininkės net nepasidomėjo, kodėl – nejaugi tik dėl moterų, mergaičių  lytinių organų žalojimo kažkur Afrikoje ar Azijoje – mums reikia dar vieno biurokratų bataliono?

Parduodami paveikslai. Vilniaus senamiestis. Vytauto Visocko nuotr.

Kita vertus, gal Lietuvoje trūksta kvalifikuotų specialistų (psichologų, teisės žinovų, dorai savo pareigas atliekančių policininkų, tyrėjų, teisėjų)? Gal stinga lėšų jau turimų specialistų gebėjimų tobulinimui, gal  prastai aprūpinta moterimis ir šeimomis besirūpinančių institucijų materialinė bazė? Tuomet apie tai ir reikėtų kalbėti, belstis į Daukanto aikštės rūmų duris, į pinigus skirstančių valdininkų ar seimūnų sąžinę, reikalauti, o ne rypauti aikštėse neaišku, dėl ko.

Paveikslų vertinimas. Vytauto Visocko nuotr.

Atsiprašau, gal nepakankamai pagarbiai atsiliepiau apie aktyvių moterų dainuojančią akciją Daukanto aikštėje, bet mano pagarbą moterų/socialinių lyčių teisių gynėjoms kaip saulė pavasario sniegą „nulaižė“ LMTĮA kreipimasis į respublikos Prezidentą dėl to, kad aktyvistėms nepatiko Prezidento žodžiai apie diskusijų dėl Konvencijos išprovokuotą pavojų žodžio laisvei.

Pradėjusios kreipimąsi prašymu ir viltimi, „kad LR Prezidentas Gitanas Nausėda paaiškins ir pagrįs savo teiginį“, moterys užbaigė jį raginimu palaikyti „Stambulo konvencijos ratifikavimą“.

Kaip aiškėja iš aktyvisčių veiksmų ir žodžių, jos mato ir girdi tik tai, ką pačios nori. Todėl netenka stebėtis, kad nepastebėjo, neišgirdo Prezidento pasisakymo esminių dalykų. O gaila… Prezidentas Gitanas Nausėda teigė suprantantis, kad Konvencijos klausimu būtinos diskusijos, tačiau priemonės, kurių griebėsi kai kurie diskutuojantieji, jo nuomone, „visiškai nepriimtinos“.

Nepriimtina Prezidentas laiko patyčių kultūrą, kuomet oponentai „maišomi su purvais kartais tiesiog šlykščia forma“, kaip atsitiko su užgaulios kritikos sulaukusiu kunigu Algirdu Toliatu, kuris, nors pasisakydamas prieš Stambulo konvenciją, neužgavo, nepažemino nė vieno asmens, tačiau savo adresu susilaukė daug patyčių.

Baigdamas savo pasisakymą, prezidentas pakvietė kovoti su patyčiomis ir neleisti, kad kentėtų kitaminčiai. Tiesa, nepaminėjo konkrečiai nė vieno „kitaminčio“, dėl ko „laisvūnai“ puolė priekaištauti prezidentui, kad jis savo pasisakyme pavardėmis nesuminėjo LGBT bendruomenės atstovų, kurie irgi susilaukia patyčių.

Beje, kiek man teko stebėti, LGBT nariai patyčių susilaukia (bet, žinoma, neturėtų) po kokio nors viešo savo nario išsišokimo, grubių pastabų, provokacijų kitaip manančių ar kitaip „mylinčių“ žmonių adresu. O kunigas A. Toliatas neužsipuolė nė vieno žmogaus, nepažemino, tik dirbo savo darbą: ragino savo ganomas aveles, tikinčiųjų bendruomenę savo gyvenime vadovautis Biblija ir Kristaus mokymu, kurie – nieko nepadarysi, taip jau atsitiko, – nesutampa su kai kuriais Stambulo konvencijos postulatais.

Politologė Jūratė Novagrockienė prezidento asmenyje norėtų matyti „taikytoją“, savotišką vaikiškų filmukų herojų katiną Leopoldą, kuris visuomet mandagus, respektabilus ir kiekvienai konfliktinei situacijai siūlo “pozityvią programą”, iš trijų žodžių: „Vyrukai, gyvenkite draugiškai“.

Viena vertus, profesorė atsiminė, kad „demokratijoje žmonės turi savo nuomonę, kurią gali išsakyti, tačiau kiekviena laisvė turi savo ribas“, bet, kita vertus, viską pamiršusi, ėmė priekaištauti prezidentui, kuris „nusikalto“, išsakęs savąją nuomonę. Gal politologės manymu, prezidentui galioja tik laisvės ribos, bet negalioja nuomonės laisvė? Betgi prezidento rinkėjai ir nori, ir turi tokią teisę: išgirsti prezidento nuomonę.

Kačiukai. Slaptai.lt nuotr.

O ko verta katino Leopoldo filosofija gyvenime ir politikoje, 2016 m. komentavo Vilija Aleknaitė-Abramikienė: „Katino Leopoldo požiūriu bei jo metodu neretai sekama tarptautinėje politikoje. Gerai žinoma valstybė aneksuoja suverenių valstybių teritorijas, vykdo agresiją, žmonių gyvenimą paversdama pragaru, tarptautinė bendruomenė – pagaliau! – ryžtasi reaguoti sankcijomis, tačiau net ir tokiomis aplinkybėmis katinų leopoldų choras murkia toliau. Jie piktinasi dėl sankcijų ir ragina “ieškoti bendrų sąlyčio taškų”, “blaiviai vertinti susiklosčiusią situaciją”, “ieškoti kompromiso ir bendrų galimybių erdvės”. Tarytum problema būtų ne agresorius, bet visi likusieji, neva nenorintys ar nesugebantys kalbėtis“. /https://www.delfi.lt/news/ringas/politics/v-aleknaite-abramikiene-berlyno-politika-ir-katinas-leopoldas/.

Beje, profesorė J. Novagrockienė – ne vienintelė dama politologė, kurią erzina vos ne kiekvienas viešas prezidento pasisakymas. Teko  išgirsti ir emocingą Rimos Urbonaitės komentarą vienoje TV laidoje, kur ji, oponuodama prezidentui, tikino Stambulo konvencijoje neaptikusi  nei grėsmės laisvei, nei kišimosi į mūsų švietimo sistemą.

Apgailėtina, jog ir politologė, ir kreipimąsi į prezidentą surašiusi Asociacija praleido pro ausis tokį laisvą visuomenę šokiravusį faktą, jog vyriausybė, įsiklausiusi į kai kurių ministrių pasiūlymą,jau suformavo vadinamąją „minčių policiją“, kuri turi sekti, kokias nuomones išsako piliečiai, kuo dalijasi socialiniuose tinkluose, ir turi teisę BAUSTI asmenis, kurių žodžiai, mintys prieštarauja vyriausybės nutarimams ar kai kurių žiniasklaidos priemonių peršamai nuomonei pačiais įvairiausiais klausimais, jų tarpe – ir Stambulo konvencijoje pateiktaisiais.

Kas tai, jei ne grėsmė žodžio ir įsitikinimų laisvei?

Ir juokinga, ir liūdna, sužinojus, jog, ko gero, pirmąja „minčių policijos“ auka tapo  vienas istorikas, kurio pasisakymą atitikimo „teisingai nuomonei“ prasme turėjo vertinti tokios garbės apstulbintas Istorijos instituto direktorius A. Nikžentaitis.

Labai gaila ir apmaudu, kai į viešąją erdvę neatsakingai paleidžiami teiginiai apie Konvenciją, jos net neskaičius, kaip tai padarė politologė R. Urbonaitė, neva „neaptikusi“ Konvencijoje pasikėsinimo į švietimą.Tiesiog nuostabu, kaip galima buvo nepastebėti specialiai švietimui skirto 14 straipsnio, kuriame juodu ant balto parašyta: „1.Šalys tinkamais atvejais imasi būtinų priemonių, kad į oficialią visų švietimo lygių mokymo programą būtų įtraukta pagal kintančius besimokančiųjų gebėjimus pritaikyta mokymo medžiaga, pavyzdžiui, tokiomis temomis: moterų ir vyrų lygybės, nestereotipinių lyčių vaidmenų, tarpusavio pagarbos, nesmurtinio konfliktų sprendimo tarpasmeniniuose santykiuose, smurto prieš moteris dėl lyties ir teisės į asmens neliečiamybę. 2. Šalys imasi būtinų priemonių, kad 1 dalyje nurodyti principai būtų skatinami savaiminio mokymosi įstaigose, taip pat sporto, kultūros bei laisvalaikio įstaigose ir žiniasklaidoje“.

O LMTĮ Asociacija kartu su R. Urbonaite žvalgosi, trina akis, krapšto ausis ir klausinėja: kur čia pavojus žodžio laisvei? Kur kišimasis į švietimo sistemą?

Na, jei Asociacijos narės bei  jos farvateryje plaukiančios „socialinės lytys“ ir savo tiesioginės, profesinės veiklos srityse veikia su tokia pat atida ir reikalo išmanymu, kaip skaito Konvenciją, nenuostabu, kad smurtas prieš vaikus, moteris ir apskritai prieš silpnesnius mūsų visuomenės narius niekaip nesiliauja.

Tačiau padėties nepakeis jokios konvencijos, nes su smurtu kovoja ne žodžiai ir tekstai, o žmonės.

2021.03.16; 06:00

print

2 komentarai

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.