Jūratė Laučiūtė. Lietuvos ateitis – „šiaudiniai“ piliečiai?


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Jau oficialiai paskelbta, kad kartu su prezidento rinkimais Lietuvoje vyks dar ir du referendumai. Vienas – dėl Seimo narių skaičiaus mažinimo, o kitas – dėl Lietuvos pilietybės išsaugojimo tiems, kurie jos atsisako, priimdami kitos šalies pilietybę…

TS-LKD partija jau suskubo paskelbti savo oficialią poziciją: referendumą dėl Seimo narių skaičiaus ignoruoti, o dėl pilietybės pasisakyti „UŽ“.

Pavydžiu tiems, kurie viską, ką teigia autoritetingi ar bent jau vadovaujančias pozicijas užimantys lyderiai, priima be abejonių, tuščia galva, kurioje nesisukioja jokie klausimai.

O ką daryti žmogui, kuris ne vieną dešimtį metų valgė duoną iš to, kad užduodavo klausimus, pavyzdžiui, kad ir tokius: kodėl? kaip? vardan ko? ir kas iš to išplaukia? Išversti kailį ar apsimesti, jog negirdėjo nurodymų, kurie nesutampa su jam įprastomis vertybėmis?

Renkuosi įprastinį kelią: klausinėti. Juolab, kad ir Užsienio reikalų ministerija, pripažindama, jog Lietuvoje dar liko piliečių, kuriems kartais kyla klausimai, paruošė tokią savotišką lyg ir atmintinę galimų klausimų ir siūlomų atsakymų į jas forma.

Deja, atmintinė nuvylė. Nežinau, kokį išsilavinimą turintis žmogus ar žmonės ją kūrė, bet su logika atmintinės kūrėjų santykiai aiškiai blogi. Gal net – jokie.

Štai į numanomą klausimą „Ar referendumu pakeitus Konstituciją, būtų sukurtos papildomos privilegijos gyvenantiems užsienyje?“ atsakoma lyg ir teisingai: „Pilietybė – tai asmens nuolatinis teisinis ryšys su valstybe, grindžiamas abipusėmis teisėmis ir pareigomis. Šis ryšys nurodo ne tik teises (politines, ekonomines, socialines, kultūrines ir pan.), kuriomis naudojasi konkrečios valstybės pilietybės turėtojas, bet ir pareigas bei atsakomybę, kurios jam tenka ir kurias jis privalo atlikti (karo prievolė, mokesčiai ir kt.). Kitos valstybės pilietybės turėjimas piliečių neatleidžia nuo pareigų Lietuvos Respublikai vykdymo.[Paryškinta mano – J.L.] Kokia bebūtų referendumo baigtis, visiems Lietuvos piliečiams Lietuvoje ir užsienyje ir toliau galios visos tos pačios Konstitucinės teisės ir prievolės. Jokių papildomų privilegijų (ir prievolių) referendumas jokiai piliečių grupei nesukurs, nepriklausomai nuo jo baigties.“

Dviguba pilietybė. Slaptai.lt nuotr.

Bet štai į klausimą „Ar pilietybę išsaugojęs Lietuvos pilietis mokės mokesčius Lietuvos valstybei” atsakoma: „Mokesčių objektas nėra susijęs su turima pilietybe. {Paryškinta mano – J. L.} Mokesčiai mokami ten, kur uždirbamos apmokestinamos pajamos”.

Tad kaip ten su pirmajame klausime deklaruojamomis piliečio pareigomis, nuo kurių jis lyg ir neatleidžiamas?

Kaip matote, galai su galais niekaip nesueina. Iš dviejų pagrindinių doro (tikro?) piliečio pareigų – Tėvynės gynimas ir mokesčių mokėjimas, – į užsienį išvykusiems paliekama tik viena pareiga, ir tai be garantijų, nes nesename TV interviu UR ministras Linas Linkevičius į klausimą dėl karinės prievolės tik atsiprašančiai šypsojosi ir konkretaus patvirtinimo „taip, prievolė būtina“ nedavė.

Todėl į klausimą dėl galimų privilegijų užsienyje gyvenantiems piliečiams tenka atsakyti nedviprasmiškai: taip, užsienyje gyvenantys ir kitos šalies pilietybę įgiję piliečiai, palikus jiems dar ir Lietuvos pilietybę, tampa privilegijuotais, aukštesnės rūšies piliečiais, nes jiems neprivalomos pilietinės pareigos Lietuvai: mokesčių mokėti nereikia, dėl karinės prievolės aiškaus atsakymo vengiama.

O jei taip, nelieka jokių priežasčių užsieninius Lietuvos piliečius laikyti tikrais piliečiais, lygius su Lietuvoje gyvenančiais. Juos teisingiau bus vadinti “šiaudiniais piliečiais“, panašiai kaip kad esti tikros našlės, tokį statusą gaunančios mirus  teisėtam vyrui, ir „šiaudinės našlelės“, kurių santykis su vyru-sutuoktiniu greičiau menamas, o ne realus (atsiprašau būsimųjų kelias pilietybes turėsiančių piliečių, bet tokia išvada plaukia iš nepakankamai apgalvotų URM klausimų ir atsakymų, o ne iš mano simpatijų ar antipatijų…).

Tiesa, URM klausimyne esama ir aiškių klausimų bei atsakymų. Pavyzdžiui: „Ar kitos valstybės pilietybę turintis Lietuvos pilietis gali būti renkamas Lietuvos Respublikos Prezidentu ar Seimo nariu?“ Atsakymas: „Asmuo, turintis kitos šalies pilietybę, Lietuvos Respublikos Prezidentu ir Seimo nariu renkamas būti negali“.

Bet kodėl niekam neatėjo į galvą toks klausimas: „Ar asmuo, turintis kitos šalies pilietybę, galės dalyvauti renkant Prezidentą ir Seimo narius?“

Dabar, kol asmenų, išimties keliu be kitos šalies pilietybės gavusių ir Lietuvos pilietybę, yra nedaug, jie tokiuose rinkimuose dalyvauja. Jie prilyginami tikriems (ne šiaudiniams) piliečiams, kurie laikinai dėl tam tikrų priežasčių atsidūrė už Lietuvos ribų, ir valstybė suteikia jiems galimybę rinkimuose dalyvauti užsienyje. Bet jei „šiaudinių piliečių“, atitrūkusių nuo Lietuvos socialinio, politinio ir kultūrinio gyvenimo masiškai padaugės, ar jiems bus suteikta teisė spręsti, koks asmuo, kokia partija turės teisę vadovauti Lietuvos valstybei?

Agitatoriai, pasisakantys „už“ daugybinę pilietybę, mėgsta priminti Izraelį, kuris neva dalija savo pilietybę į kairę ir dešinę visiems jos pageidaujantiems. Bet jie kažkodėl nepastebi, kokiomis sąlygomis iš tiesų Izraelis leidžia tą daugybinę pilietybę. O juk labai svarbu žinoti, jog balsuoti, renkant Izraelio valdžią leidžiama tik tiems piliečiams, kurie nuolat, pastoviai gyvena Izraelyje! Elegantiška ir aišku.

O pas mus niekas neaišku. Neaišku netgi tai, kas pasikeitė geopolitikoje,  kur ir kuo sustiprėjo Lietuvos saugumas, jei norima keisti būtent tą Konstitucijos punktą, kuris buvo priimtas, siekiant užtikrinti Lietuvos valstybės ir piliečių saugumą, užkardant Lietuvos pilietybės įsigijimą Lietuvai nedraugiškų šalių piliečiams.

Bet juk kažkas turėjo pasikeisti, jei mes dabar patikliai atveriam savo valstybės įstatymus ir įsipareigojimus tokiems piliečiams, kurie niekaip „neranda“ savęs Lietuvoje?

Vienok vietoj paaiškinimų, kada ir kaip Lietuva pagaliau atsidūrė saugesnėje erdvėje, mes didiname savo biudžeto išlaidas gynybai, lyg grėsmė Lietuvai ne tik ne mažėtų, o didėtų…

Vėlgi kairė nežino, ką daro dešinė

Lukiškių aikštėje – šiaudinė skulptūra. Slaptai.lt nuotr.

Padėties negelbsti ir ta sukta referendumo klausimo dalis, kurioje skelbiama, kad Lietuvos pilietybės nepraranda „Lietuvos Respublikos pilietis pagal kilmę, įgijęs konstitucinio įstatymo nustatytus Lietuvos Respublikos pasirinktos europinės ir transatlantinės integracijos kriterijus atitinkančios valstybės pilietybę…“.

Jau dabar referendumo rengėjai rausta ir blaškosi, spaudžiami prie sienos patikslinančių klausimų. Pavyzdžiui, Australija nėra nei Vakarų Europos, nei NATO šalis, bet ar dėl to ji tampa mums priešiška? Ne…

O Pietų Afrikos Respublika, kur prieglobstį rado daugybė litvakų ir jų palikuonių?

Pagaliau, ką darysime su lietuviais, priėmusiais Ukrainos ar Gruzijos pilietybę? Juk mes visam pasauliui visa gerkle deklaruojame meilę ir pagarbą toms šalims, o dabar – še tau! Priimdami būtent tokią referendumo formuluotę, nustumiame tas valstybes į Lietuvai nedraugiškų ar priešiškų šalių užribį..

Vadinasi, dar nė nebalsavę, jau turime imtis pataisų, patikslinimų, išimčių? Maža to, net ir sudarę sąrašą tų valstybių, kurios, mūsų valdžios nuomone, nekelia pavojaus mūsų saugumui, mes vėliau ar anksčiau susidursime su skundais į Žmogaus teisių komisiją dėl to, kad šis įstatymas yra diskriminacinis… Ir kas gali paneigti, kad jis toks, kokį jį kuria referendumo iniciatoriai ir rengėjai, nėra diskriminacinis pasaulio teisuolių akimis?

Ne, kaip sau norite, bet negavus atsakymų bent į šituos klausimus (o kiek dar liko neužduotų!), aš negaliu nerti savo valstybei kilpos ant kaklo, balsuodama „už“ tokį daugybinės pilietybės įstatymą, koks yra teikiamas dabar… Šiaudai (o tuo pačiu ir šiaudiniai piliečiai) visada buvo ir liko labai pavojinga, labai degia medžiaga…

Dega Paryžiaus Dievo Motinos katedra. EPA-ELTA nuotr.

Tad tegu tą kilpą valstybei užneria tie, kuriems nebuvo klaiku, žiūrint, kaip pleška ugnyje Paryžiaus Dievo Motinos katedra, tie, kurie šitą valstybei priešišką referendumą sugalvojo…

2019.04.19; 07:30

print