Jūratė Laučiūtė. Mama, kaip aš ilgiuosi Tavęs!..


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Artėjant Motinos dienai, tikriausiai ne aš viena pajutau didžiulę tuštumą ten, kur kažkada skambėjo Mamos balsas, šlepsėjo jos žingsniai, kur girgždėjo veriamos durys ir pro jas veržėsi atsargus klausimas: „Gal jau nemiegi? Gal  jau pusryčiausi?“… Norėtum atsakyti, bet nors ir tiki, kad Ji TEN, aukštai, viską girdi ir mato, tačiau žinai, kad geroji ranka jau nebepaglostys ir pusryčiais nebepasirūpins.

Mama… Dabar, kai aš pati ir mama, ir močiutė, vis dažniau susimąstau, ką man yra davusi mama, o ką – gyvenimas, pradedant mokykla…

Pastaruoju metu, apsižiūrėjus, kad modernioji pedagogika nepajėgi didžios dalies  jaunimo ne tik išmokyti, bet ir išugdyti dorais žmonėmis, o ne pasipūtusiais akiplėšomis, susirūpinusiais tik savimi, savo karjera, vėl vis garsiau ima skambėti nuomonė, kad negalima viso ugdymo darbo atiduoti mokyklai, kad reikia dažniau, aktyviau į ugdymo procesą įtraukti tėvus. Ir tokie svarstymai pasigirsta po to, kai įstatymiškai yra suabejota tėvų teise vaikus auklėti pareigos, klusnumo (taip, klusnumo, nes tėvų namuose neišmokę paklusti tėvų autoritetui, nemoka paklusti mokyklos ir mokytojų reikalavimams, nesugebės paklusti ir visuomenėje priimtoms normoms bei įstatymams), pagarbos autoritetui ar vyresniam bei užuojautos, o ne patyčių iš silpnesnio dvasia!

O aš viso to pradmenis gavau namuose. Mokykla, pokario mokykla, nors ir labai teršiama bukos ideologijos, dar tebebuvo išsaugojusi daug „smetoninės“ mokyklos etinių idealų kartu su dar nesunaikintais pedagogais, todėl dar nebuvo spėjusi konfliktiškai susikirsti su iš namų atsineštu pasaulio ir savo vietos jame suvokimu.

Viso, kas gera mano gyvenime, pradžia buvo iš namų: knyga, Dievas, Tėvynė Lietuva. Surašiau ta tvarka, kuria jie atėjo į mano gyvenimą, atvesti mamos išminties.

Zdislaw Jozef Kijas knygoje „Radau perlą“ perskaičiau pasakojimą, gyvai priminusį man Mamą…

Vienas senas karalius turėjo gerą įprotį dažnai pasikviesti išmintingą vienuolį diskusijoms. Karaliui įspūdį darė šio žinios ir apsiskaitymas. Kartą karalius paklausė: „Tikriausiai tu nieko daugiau nedarai, tik skaitai?“ – „Priešingai, karaliau. Darau labai daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu. Skaitau labai mažai, vos pusę valandos per dieną“. – „Negali būti“, – nustebo karalius. – Tikriausiai juokauji?“ – „Ne, tikrai, pusę valandos, bet kasdien, ir perskaitau trisdešimt puslapių. Per savaitę išeina vidutiniškai viena knyga, per mėnesį – keturios knygos, o per metus – penkiasdešimt knygų, ir visos – mane dominančia tema. Tad ar atsiras pasaulyje dar vienas žmogus, kuris taip, kaip aš išmanytų mane dominančia tema?“ Vienuolio atsakymas karaliui padarė įspūdį, bet kartu ir suerzino. „Aš  irgi galėčiau kasdien skaityti knygas, tačiau manau, kad jau per vėlu“, – mąsliai tarė karalius. „Jeigu jau per vėlu, tai kodėl neliepi uždegti žvakių“, – paklausė vienuolis. Karalių klausimas papiktino: – „Kaip drįsti iš manęs šaipytis?“

O jūs, mielas skaitytojau? Ką jūs pagalvojote, išgirdęs pasiūlymą uždegti žvakę? Aš, pavyzdžiui, supratau kaip ironišką užuominą į gyvenimo galą, į žvakę prie karsto, todėl nenustebau dėl karaliaus pasipiktinimo.

Žibutės. Vytauto Visocko nuotr.

Bet vienuolis paaiškino: „Karaliau, neteisingai supratai. Esu girdėjęs, kad jei jaunas žmogus trokšta žinių ir ima mokytis, jam šviečia ryto saulė. Suaugusiam žmogui, pasinėrusiam į sistemingas studijas, saulė šviečia kaip zenite. O tam, kuris imasi knygų gyvenimo pabaigoje, jas apšviečia žvakės liepsna. Žinoma, tai ne aiški saulės šviesa, bet tikrai daug geriau, nei klaidžioti tamsybėse“.

Mano mama su knyga nesiskyrė visą gyvenimą. Bet, kaip ir tas vienuolis, ne tik skaitė, bet ir dirbo daug įvairių dalykų, pradedant žemės darbais, baigiant jaunimo mokymu… Keturiasdešimt metų ji mokė pradinukus, kapstėsi savo žemės sklypelyje, mezgė, siuvinėjo, augino, mokė mane ir kaip mama/tėvas, ir kaip pedagogė. Viena, nes vyras, mano tėvas, iškart po karo, bijodamas sovietų represijų, pasitraukė iš Žemaitijos į Aukštaitiją, į tėviškę, kur jį vis tiek surado sovietai, ilgiems metams įkalino Sibire, o amnestuotas jis mūsų nebepasiekė, mirė pakeliui, Kaune.

Ir aš, ir kolegos, ir mokiniai, ypač tie, kuriuos Mama mokino jau sovietmečiu, prisimena ją griežtą, reiklią (netgi rūsčią), atkaklią žemaitę. Giliai tikinti, kaip ir  visos jos seserys, visa šeima (mamos tėvas, Juozas Mačernis buvo iš seminarijos trečio kurso pasitraukęs klierikas, o jauniausioji sesuo dar 1936 m. išvyko į Belgiją, į vienuolyną), ji ir sovietmečiu slapta lankė bažnyčią, lenkdama prie jos ir mane, ir anūkus. Puiki matematikė, buvo kviečiama pereiti dirbti į vidurinę mokyklą dėstyti aritmetikos, bet su sąlyga, kad įstos į komunistų partiją. Atsisakė, pasiliko prie kuklesnio atlyginimo, bet įsitikinimų neišsižadėjo.

Tiesmuka, principinga, ji buvo kaip rakštis ir valdžiai, ir kolegoms.

Kai aš dar tebelankiau pradinę mokyklą, išsiaiškino kolegų kišenes ėmusią kraustyti mokytoją ir ištempė ją į dienos šviesą, nors toji ir mėgino atsipirkti kažkuo labai materialiu. O kai po daug metų jos buvusio mokinio mama pasiskundė, jog mokyklos direktorius nederamai elgiasi su jos sūnumi ir kitais berniukais, nė vienas mokytojas neišdrįso to paviešinti, nes direktorius buvo spėjęs labai nusipelnyti valdžiai, net buvo apdovanotas Lenino ordinu. Išdrįso tik mano mama. Beje, atlikęs jam teismo skirtą įkalinimo bausmę, buvęs direktorius iškart atskubėjo pas mamą ir… padėkojo jai, prisipažinęs: „Mane seniai reikėjo sustabdyti“.

Principingi žmonės niekada nebuvo mėgiami valdžios. Vos tik mamai į pasą pasibeldė pensinis amžius, ją sulig ta diena atleido, nors buvo viena geriausių mokyklos pedagogių. Buvo skaudu… Atrodo, būtent tada mama ir pareiškė, jog gyvens iki šimto metų.

Iš kur tas noras? Jos giminėje ilgaamžių nebuvo. Abu jos tėvai, mano seneliai, mirė gana anksti. Iš keturių seserų tik viena, vienuolė, atšventė 80 metų jubiliejų. Bet jos ramaus, nuosaikaus vienuoliško gyvenimo nė iš tolo nebuvo galima lyginti su komunistų valdžiai neįtinkančios našlės su vaiku gyvenimu kruvinais, alkanais pokario metais, naktimis nemiegančios, sėdinčios ant patalynės ryšulėlio ir meldžiantis laukiant, ar nepasibels stribai su enkavėdistais, ar neišveš…

Mūsų šeima du kartus buvo patekusi į ištremiamųjų sąrašus, ir tik geri žmonės išgelbėjo. Pirmąjį kartą, 1941 m. tėvelį perspėjo jo draugai, ir tėvas, kaip pasakojo mama, tris paras girdė kažkokius viršininkus Kretingoj, kol tėvus (aš dar nebuvau gimusi) išbraukė iš sąrašų.

Antrą kartą jau mudvi su mama gelbėjo vaikų darželio, kurį aš lankiau, vedėja. Jos vyras tuomet buvo Kretingos rajono KP pirmasis sekretorius, ir jo ranka, spaudžiant žmonai, paredagavo sąrašus…

Gėlės. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Bet ir vėliau gyvenimas mamos neglostė. Neprisimenu, kad ji būtų man ką nors aiškinusi apie patriotizmą, apie „okupantus“, bet augau žinodama, kad rusų valdžia yra blogis, kad reikia slėpti savo tikrąją nuomonę apie komunistus ir jų „tvarką“, kaip slėpėme nuo visų, kad tėvelis gyvas, tik kalėjime, kad viena mamos sesuo yra ištremta su keturiais vaikais į Uralą, o kita yra užsienyje…

Į pionierius mane, kaip mokytojos dukrą ir dar pirmūnę, įrašė nieko neklausę. Bet kai sukako keturiolika metų ir klasės auklėtoja pasodino rašyti pareiškimo į komjaunimą, aš pasipriešinau, pasakiau kad nestosiu, nes pavargau būti pioniere.

Disidentavau neilgai, gal savaitę. Nes auklėtoja pasiskundė rajono švietimo skyriui, skyrius išsikvietė mamą ir pateikė ultimatumą: arba dukra stoja į komjaunimą, arba tu būsi atleista iš darbo.

Mano disidentiška „komjaunuoliška  jaunystė“ verta atskiro rašinio, bet juk dabar rašau apie mamą, kuri nutarė gyventi iki šimto metų. Ir kuri nuosekliai vykdė savo planą, vadovaudamasi, beje, Vydūno mokymu, kurį mama labai gerbė, buvo gyvai klausiusi jo paskaitų ir žavėjosi jo nuostatomis. Tiesa, vegetare ji netapo, bet žoleles rinko ir naudojo jas tiek į vidų, tiek ir išorei patobulinti.

Mamos gimtadienius švęsti pradėjome tik jai išėjus į pensiją, kai aš jau dirbau ir galėjome leisti sau paįvairinti jos buitį.

Gražiai, su plačia užstale ir dainomis iki išnaktų minėjome jos 80-metį. 

90-ties metų jubiliejus irgi buvo įspūdingas. Susirinko jos buvę kolegos, pedagogai pensininkai. Aš per LRT radiją buvau užsakiusi muzikinį sveikinimą – gal K. Petrausko, o gal V. Noreikos atliekamą dainą „Kur bakūžė samanota, kurioj aš gimiau…“. Ir suskambo toji daina per patį mūsų užstalės įkarštį. Visi svečiai sukluso, pradėjo ir ašaras braukti, o solenizantė, kuriai ta daina buvo skirta, jau  silpnai begirdėjo, tad nesusivokė, kokia daina skamba, tik stebėjosi, kodėl jos svečiai rauda.

Na, ir žinoma, kaskart, sveikinant jubiliatę, būtinai kas nors palinkėdavo gyventi iki 100 metų, ir mama pritariamai palinksėdavo, priimdama linkėjimus. Taip linksėjo iki 95-jo gimtadienio. O tada, kai kaimynas tradiciškai palinkėjo gyventi iki 100 metų, mama apsimetė įsižeidusi: „Kodėl tu man tiek mažai linki?“

Kaimynas pasimetė, nes tiek kartų jis linkėdavo to paties, ir viskas buvo gerai, o dabar – nebegerai. „Tai ko tau palinkėti?“  – nebesusigaudydamas paklausė. O mama pabrėžtinai meiliu balseliu atsakė: „O tu man palinkėk taip: „Gyvenk ir gyvenk!“

O juk taip ir padarė: gyveno, sulaukė ir šimto, ir dar pusantrų metų virš šimto. Tokia jau ji buvo – užsispyrusi žemaitė.

Visą gyvenimą buvosi labai judri, eikli, ji ir peržengusi 95 metų ribą, kasdien eidavo pasivaikščioti, nueidavo ne vieną kilometrą. Bet žiemą  ištiko nelaimė: paslydo, griuvo, susilaužė šlaunies sąnarį. Po operacijos kurį laiką dar vaikščiojo, bet pradėjo irti kitas sąnarys… Mama  atgulė ir nebesikėlė. Mano nuostabai, visą gyvenimą buvusi reikli, netgi priekabi, ligos patale niekuo nesiskundė, linksmai, dėkingai priimdavo kiekvieną dėmesio ženklą, palepinimą skanesniu kąsneliu, pirmąja sezono uogele. Ir vis paklausdavo manęs žemaitiškai, su išsaugota dviskaita: „Jog geraa gyvenav,  Jūrateelė?“ (taip ji išdainuodavo mano vardą – su ilguoju „ū“ ir nutęsta žemaitiškos mažybinės priesagos -ee-), ir žiūrėdavo į akis, laukdama patvirtinimo, jog „geraa“. O man patvirtinti būdavo taip sunku, nes jai skirtas gerumas visas buvo juk kitų žmonių rankose, kitų gerume, pati jau nieko nebegalėjo…

Paskutinę jos gyvenimo vasarą, prisimenu, nuvežiau jai žurnalą apie Žemaitiją, apie Mosėdį. Galvojau, bus malonu prisiminti miestelį, kur aštuonis metus žydėjo jos didžioji gyvenimo meilė Mosėdžio malūno savininkės sūnui. Bet perskaičiusi mama tik atsiduso: „O tas Adomėlis ne toks jau ir gražus buvo…“. Nors meilės būta didžios. Laimingai  jos pabaigai, vestuvėms sutrukdė Adomo motina, nenorėdama, kad turtingiausias apylinkės vaikinas vestų „plikšę“ mokytoją. Ji pasiekė, kad mamą iškeltų į kitą valsčių, kur mama neilgai trukus ištekėjo už šauniausio valsčiaus kavalieriaus, pasieniečio, talentingo savamokslio muzikanto, dainininko. Jį netgi buvo pakvietę  groti į Kauną, į radiją….

O Adomas dar ilgai buvo nevedęs. Atėjus rusams, jo šeima 1941 m. buvo ištremta į Altajų, ten, netekęs vilties pamatyti savo mylimą Petrelę, Adomas vedė, susilaukė dukters. Bet kai baigėsi tremties laikas, grįžęs į Lietuvą, jis visgi susieškojo Petrelę ir pasiūlė bent gyvenimo pabaigą nugyventi kartu. Mama, nors ir išsaugojusi jausmus, pasiūlymo nepriėmė, nes Adomui būtų reikėję skirtis su žmona, palikti dukterį, o tai mano mamos akyse buvo nuodėmė…

Vasaros žiedai. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Mamos 100 metų jubiliejus tapo rajoninės reikšmės įvykiu. Sveikino meras, važiavo ir važiavo buvę mokiniai, kolegos, žinoma, giminaičiai, kalbino žurnalistai. Buvo daug gėlių, daug dovanų. Aš irgi rūpinausi, ką galėčiau padovanoti. Ko reikėtų šimtametei moteriai, močiutei ir promočiutei, jau ketvirtus metus nesikeliančiai iš lovos? Nutariau pasiteirauti mamos. O ji, neilgai galvojusi, linksmai išdėstė: „Padovanok veidrodėlį. Nedidelį, kad tilptų stalčiuje ir būtų patogus paimti“.

Aš iš nustebimo žado netekau. Mama paaiškino: „Noriu pasižiūrėti į save. Kad nebūčiau susivėlusi, ar išsitepusi kuo. Juk žmonės ateina, mato“.

O pati aš nesusiprotėjau, kad jai, iš lovos nebesikeliančiai, trūksta veidrodžio…

Tas jos jubiliejinis gimtadienis atvėrė man akis į daugelį mano mamos praeities aspektų, kurių aš nebuvau pastebėjusi ar tiesiog buvau pamiršusi. Pasveikinti atvykusios jos buvusios mokinės pasakojo, kad mama iki „ateinant rusams“ buvusi puošni, elegantiška moteris, o man gimus, gražiai apipuošdavo ir mane savo rankomis megztais kostiumėliais. Tada ir aš prisiminiau, jog būdama  ketverių ar penkerių metų, mamai išėjus į darbą, aš įlįsdavau į skrynią, kur buvo sudėti skalbiniai ir geresni daiktai, ištraukdavau iš ten neapsakomo gražumo tamsiai mėlyną skrybėlaitę su vualiu, žydrus aukštakulnius batelius su sagute užsegamais dirželiais ir jais pasipuošusi, vaidindavau princesę.

Obels žiedai. Vytauto Visocko nuotr.

Bet gyvenime jos niekada nemačiau su skrybėlaite, tik su skarutėmis… Iš to šviesiojo, ikikarinio gyvenimo bebuvo išlikę granato karoliukai bei paauksuota apyrankė, kuriais mama irgi niekada nebesipuošė, bei graži, įmantriai išraižyta (dabar jau kirvarpų išgraužta, bet vis tebesaugoma) knygų etažerė su keliomis knygomis, tarp kurių – A. Šapokos „Lietuvos istorija“.

Prisiminiau jos pasakojimus, jog iš savo pradinės mokyklos mokytojos atlyginimo, dar netekėjusi, ji buvo nusipirkusi ūkį, mėgo važinėti į Kauną pasiklausyti operos, o namus puošė ir kilimai, ir fisharmonija. Viso to, kaip ir vyro, ji neteko, Lietuvą okupavus sovietams. Bet su šitomis netektimis ją galiausiai sutaikė atgauta Lietuvos nepriklausomybė. Mama atkuto, pralinksmėjo, gyvai reagavo į visus politinius pokyčius ir netgi buvo pradėjusi rašinėti straipsnelius į rajoninę spaudą, norėdama padėti aplinkiniams teisingai susidėlioti vertybinius naujo gyvenimo prioritetus. O juk tada ji jau buvo peržengusi 80–ties metų slenkstį!

…Mirė mama vasarą, per pačius karščius. Besirenkant laidotuvėms tamsius rūbus, parduotuvėje akis užkliuvo už lengvos juodos skrybėlaitės iš šiaudelių… Iš tokių pat šiaudelių, kaip anoji, atmintyje išsaugota mano nepažintosios, puošniosios mamos mėlynoji skrybėlė! Dingtelėjo mintis nusipirkti ją vietoj juodo šalio galvai pridengti.

Numaniau, kad mažo miestelio bendruomenei, gausiai susirinkusiai į laidotuves, toks sprendimas pasirodys keistas, gal ir nederamas. Bet aš netikiu atsitiktinumais. Tą faktą, kad beveik po šešiasdešimties metų nuo to laiko, kai matavausi puošniąją mamos skrybėlaitę iš tankių šiaudelių, aš aptinku parduotuvėje iš tokių pat šiaudelių pintą skrybėlaitę, tik juodą, tinkančią laidotuvėms, priėmiau kaip mamos siųstą ženklą iš Ten. Ir palydėjau ją į paskutinę kelionę su ta skrybėlaite, atiduodama duoklę mano nepažintai, jaunai, gražiai, elegantiškai moteriai, iki gyvenimo pabaigos iš rankų nepaleidusiai knygos ir … veidrodėlio.

Aš visas – gyvas atsiminimas.

O vis dėlto – vis dėlto:

 bent vienas tavo prisilietimas

Staiga iš ko nors blyksteltų!

  /Just. Marcinkevičius. Dienoraštis be datų/

2020.05.02; 12:00

print

Vienas komentaras

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.