Jūratė Laučiūtė. Marijos Antuanetės pyragaičių Lietuva


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Tikiuosi, kai kas dar prisimena Prancūzijos istoriją ir nerūpestingąją karalienę Mariją Antuanetę, kuri išgirdusi, kad vargdieniai prancūzai skundžiasi nebeturį ko valgyti, net duonos nebeturintys, nusistebėjo ir patarė: „Jei neturi duonos, tegu valgo pyragaičius“.

Prisimenu tą karalienę kaskart, kai girdžiu ministrus, Seimo narius ar išmanius politologus džiaugiantis, kad Lietuva niekada taip gerai negyveno, kaip šiandien, ir dar pabarančius tuos, kurie Lietuvą mato kitokią: nuskurdusią, išvargusią, besitraukiančią, kaip šagrenės oda, prarandančią savo tautinę ir kultūrinę tapatybę.

Taip, aš tikiu, kad visi buvę ir esantys europarlamentarai ar seimūnai bei šiltose vietelėse įdarbinti jų giminaičiai dar niekada taip gerai negyveno, kaip dabar… 

Taip, tikiu, kad skraidantys iš Vilniaus į Briuselį ar kitas Europos ar Amerikos sostines, ar į Afriką semtis  patyrimo kovojant su skėriais, neįžvelgia po lėktuvo sparnais praplaukiančių ištuštėjusių Lietuvos miestelių ir kaimų, jų trobų su užkaltais langais ir dilgėlėmis užaugusių vartelių…

Bet juk analitikai-kritikai kalba ne apie juos, ne apie tuos kelis šimtus ar porą tūkstančių prasigyvenusiųjų politikų ir verslininkų, bet apie šimtus  tūkstančių nusigyvenusių, nebepragyvenančių Lietuvos piliečių ir todėl arba emigruojančių, arba geriančių, arba net savo noru pasitraukiančių iš gyvenimo…

Maža to, tiems, kurie savo valia, savo sprendimu (o ne ant tėvų-mamų rankų) ėjo į Sąjūdį, į Baltijos kelią, į Sausio 13-sios naktį, itin apmaudu ir net skaudu, kad štai atėjo jaunoji karta, kurios Sąjūdžio pirmeiviai taip laukė, tikėdamiesi, kad jie perims iš jų ne tik trispalves vėliavėles ir Tautinės giesmės žodžius, bet ir idėjas, ir idealizmą, ir pasiryžimą aukotis, kad jie bus protingesni ir darbštesni, bet atėjo, deja, ne visai tokia karta, kurios jie laukė…

Kartu su negausiais Sąjūdžio idėjų perėmėjais atėjo, atidundėjo glaudžios gretos sočių, išsipusčiusių, arogantiškų visų lyčių marijų antuanečių, kurios stokojantiems duonos perša pyragaičius: vietoj Lietuvos siūlo Europą, vietoj kultūros – pramogas, vietoj atsakomybės – malonumus, hedonizmo kultą bei toleranciją viskam ir visokiems.

Senas aptriušęs sovietinių laikų autobusas. Slaptai.lt nuotr.

Jaunieji partiniai chunveibinai lyg šakalai apipuolė su partijomis neskubančius susisaistyti savo bendraamžius, nesibodėdami sąvartynų leksikos, nesivargindami diskutuoti, remiantis protingais ar bent padoriais argumentais.

Priešingai. Štai, įsivaizduodami esą labai gudrūs ar sąmojingi, pataria dabartinės Lietuvos kritikams lyginti Lietuvą su Rusija, Šiaurės Korėja ar Kinija, kad šitaip būtų pastebėti ir išliaupsinti Lietuvos pasiekti laimėjimai.

Bet, varge vargeli: nejau niekas iš vyresniųjų bendrapartiečių jų nepaprotino, kad ne į šias šalis lygiavomės, verždamiesi iš SSSR ir skelbdami atkuriantys savo laisvą, nepriklausomą valstybę, tad ir lygintis su jomis būtų nuoga plika gėda bei pri(si)pažinimas, kad visos nepriklausomos Lietuvos vyriausybės patyrė fiasko?!

Maža to, nesugebėdami protingai diskutuoti, chunveibinai išgalvoja ir priskiria kritikams tokias mintis, tokias frazes, kokių šie niekada nėra ištarę ir… ginčijasi su savo pačių nusipieštais oponentais iki apkvaišimo… Tačiau aklai ignoruoja tai, kas baisiausia mūsų nūdienėje istorijoje: tautos išsivaikščiojimą.

Nežinau, kas, anot Radvilės Morkūnaitės-Mikulėnienės, paskelbė, kad tautai „jau supiltas kapas“, bet kad tauta, jaunajai kartai masiškai išvažiuojant iš Lietuvos, „eina į susinaikinimą“ – po šiais žodžiais pasirašyčiau ir aš. Dar neatėjo, bet eina… Ir jei jau politikė prabilo apie šventvagystę, tai šventvagiška yra tauškalais (išsireiškimą pasiskolinau iš R. Morkūnaitės-Mikulėnienės) apie tik virtualioje erdvėje įmanomą globalią Lietuvą apgaudinėti save ir patiklius rinkėjus.

Jei taip „tauškėtų“ iš tauškėjimo duoną pelnantis rašeiva, galima būtų elegantiškai-tolerantiškai pasukioti pirštu prie smilkinio, bet kai taip tauškia tautos rinkti politikai, tai jau prilygintina tautos gyvybinių interesų išdavystei.

Priešingai partinių chunveibinų tvirtinimams, šiandienos Lietuvos negeroves pastebi ir kritikuoja anaiptol ne vien nepartinis, neva profesorių „primokytas“ jaunimas.

Niekas, pavyzdžiui, jaunatvišku neišmanymu neapkaltintų savo kandidatūrą į prezidento postą keliančios ekonomistės, Seimo narės Aušros Maldeikienės. Bet ir jos nuomone, nepriklausomybės pradžioje puoselėti laisvės ir gerovės siekiai „yra patenkinti tik iš dalies“, o pasiekimai nepaslepia didžiausių skaudulių: emigracijos ir savižudybių.

O kur veda emigracija ir savižudybės, jei ne į susinaikinimą? Tauškalai? O, jeigu tik!

Nepatinka politikės A. Maldeikienės nuomonė? Leiskime kalbėti kultūros žmonėms.

Žinoma literatūrologė profesorė Viktorija Daujotytė jau senokai, dar iki Sąjūdžio jubiliejaus minėjimo abejojo laiminga pabaiga to kelio, kuriuo pasuko liberalų vairuojama Lietuva.

Jai antrina filosofas Arvydas Juozaitis; „Klaidingai suprasta pažanga – kas gali būti baisiau? Toji pažanga – tai vien greitis, sugebėjimas lėkti ir keistis, prarandant pagarbą motinai ir nebetenkant šaknų, savigarbos. /…/ Netoli nušuoliavo mūsų Vytis – į tą pačią nebūtį.“

50 metų JAV pragyvenęs kunigas Antanas Saulaitis prisipažįsta, kad jį labai gąsdina jauniausioji lietuvių karta, kurių didesnė dalis nori gyventi užsienyje. Pasak gerbiamo kunigo, „jiems jau pripūsta, kad ten bus išgelbėjimas ir išganymas, ir kad jie nėra atsakingi už tą šalį, kurioje gimė ir augo. Toks požiūris nei krikščioniškas, nei pilietiškas“.

Akligatvis. Slaptai.lt nuotr.

Mielieji, o ką gi veikia partija, kurios ir pavadinime, ir programoje įrašyti žodžiai „krikščionis, krikščioniškas“? Tėvynės meilė, atsakomybė prieš tėvų ir protėvių kurtą valstybę, istoriją, ištikimybė krikščioniškoms ir tautinėms tradicijoms bei vertybėms jau nebėra tos partijos prioritetai?

O ką apie žaliųjų valstiečių ir konservatorių jaunimo liaupsinamą valstybę kalba politologai?

Raimundo Lopatos nuomone, gyvename ne teisinėje valstybėje, o „nebevalstybėje“. Kas tai būtų?

Galimą atsakymą pateikia Vladimiras Laučius: „Ant Sąjūdžio 30-metį švenčiančios laisvos Lietuvos likučių kuriama policinė valstybė. /…./ Gyvename suklastotų arba beletristinių pažymų, slaptos informacijos nutekinimo, neteisėtų valdžios veiksmų, nekontroliuojamo specialiųjų priemonių taikymo, selektyvaus „teisingumo“ ir Konstitucijos pažeidėjų rojuje“.

Gal apie tokį „rojų“ svajojo Sąjūdžio įkūrėjai? Netaktiškas klausimas, todėl atsiprašau.

Baisėdamasis emigracijos mastais ir savižudybių skaičiumi, kunigas A. Saulaitis aiškina, kad žmonės žudosi ne iš silpnumo, o dėl to, kad kenčia tokį skausmą, kurio nepajėgia atlaikyti, tad žudydamiesi nori nuo to skausmo pabėgti.

O iš kur toks nepakeliamas skausmas šalyje, kuri yra laisva, kur žmogus gali – bent jau formaliai gali – siekti savo tikslų, karjeros, laisvai važinėti po pasaulį, kurti tokią šeimą, kurią pats pasirenka?…

Kunigo, o ne politiko išminties vertas atsakymas yra toks: „Tai (skausmas – J.L.) labai susiję su santykiais tarp žmonių. Baisu sakyti, bet dabar įprasta, kai vaikai mokykloje tyčiojasi vieni iš kitų (pratęsime: vieni iš kitų tyčiojasi ir politikai, ir žurnalistai, ir kaimynai gatvėje…- J.L.). Ir kai yra per daug, tai yra per daug. /…/ Normali, laisva valstybė žmones padaro teigiamais, o kur yra baudžiava, ten žmonės yra spaudžiami ir tas liūdesys įlenda į visą kūną, į visą dvasią“ (Antanas Saulaitis).

Kada, kaip, kodėl laisva besiskelbiančioje valstybėje ima rastis baudžiava?

Sprendžiant iš to, ką matome, skaitome, girdime, taip atsitinka valstybėje, kurios valdžia neišmani, o opozicija neįgali jei ne intelektu, tai dvasia, kur žmonės prispausti liūdesio, o infantiliosios marijos antuanetės jiems siūlo… pyragaičius …

2018.06.29; 11:48