Jūratė Laučiūtė. Mišką kerta – skiedros lekia… Skiedros?


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Dažnas, paklaustas, kas yra valstybė, atsakys: „Valstybė – tautos namai“. Ir taip pat dažnas susivoks, jog kalba metaforiškai.

Viena, namas –  tai apčiuopiamas, tūrį ir formą turintis pastatas, o valstybė – abstrakti struktūra.

Antra, abu, pastatas ir struktūra, renčiami iš skirtingų medžiagų. Pastatui reikalingi rąstai, plytos, cementas ir krūva visokių kitokių medžiaginių statybinių detalių. Valstybę gi struktūruojame iš gyvų žmonių.

Trečia, skiriasi įrankiai, instrumentai, kurių pagalba yra statomas namas ar valstybė. Iki šiol vargu ar kam būtų atėję į galvą „statyti“ valstybę  kirvių, kaltų, grąžtų ar ekskavatorių pagalba.

Taip buvo iki šiol. Bet dabartinė valstiečių, žaliųjų ir dar nebežinia kokių (nes keičiasi vos ne kas pusmetį…) prie jų prisišliejusių politinių grupuočių vyriausybė posakį „Valstybė – tautos namai“ supranta valstietiškai tiesmukai, be jokių ten abstrakčių poezijų. Tad ir poška kirviai, džerška pjūklai, pjaustantys gyvąją visuomenės struktūrą, vyriausybei ėmusis veiksmų, kuriuos ji vadina reforma, o nuo aukštosios politikos tolėliau esantys tikrieji statybininkai vadintų remontu, renovacija.

Bet dabartinė vyriausybė tuo ir skiriasi nuo visų buvusiųjų, kad neskiria sparnuotosios poezijos nuo sunkiasvorės realybės, valstybės nuo namo, žmogaus nuo rąsto/plytos. Todėl ją teisingiau būtų vadinti ne vyriausybe, o statybos trestu.

Kažkas, gal premjeras, gal kokio Seimo komiteto pirmininkas davė nurodymą reformuoti arba renovuoti visą tą namelį – ir dūzgia tresto statybininkai, burzgia statybinė technika, griaudama, rausdama ir  niokodama visa, kas painiojasi po kojų, kas trukdo kuo greičiau įvykdyti valstybinį užsakymą.

Sugalvojo vyriausias statybininkas reformuoti mokytojų darbo apmokėjimo sistemą – ir skuba buldozeriai, šluodami iš statybų aikštelės visa, kas ten stovėjo iki tol.

Kaip liudija mokytoja Rūta Andriuškevičienė, „Mokyklų naikinimas, gryninimas, o ir krepšelio politika sukūrė tokią atmosferą, kad pedagogai nebepajėgūs vieningai pasipriešinti absurdui /…./, nors ant jų galvų griūte griūva ŠMM ministrės Jurgitos Petrauskienės sprendimai. Paskutinis iš tų sprendimų paskelbtas vasarą: nuo rugsėjo pirmosios – etatinio apmokėjimo modelis. Negirdėta praktika: be pilotinio bandymo, be metodinių pasitarimų, be bendruomenės paruošimo. Sveikam, ne tik profesiniam, protui nesuvokiamas elgesys. Eksperimentas, nubraukiantis metų metus ruoštą ir jau veikusią kvalifikacinę apmokėjimo sistemą“. 

Sveikatos apsaugos ministras Aurelijus Veryga. Mariaus Morkevičiaus (ELTA) nuotr.

Nubraukti nubraukė,  bet ar naujasis statinys pajėgs funkcionuoti?

Sugalvojo statybos tresto sveikatos poskyrio vyriausias statybininkas sveikai maitinti mūsų visų (o ne savo paties) vaikus – ir užvirė košę. Tik skirtingai nuo visokių avižinių, bulvių ar grikių košių, šitoji praktiškai nevalgoma.

Dabar kiekvieną darbo dieną tą valandą, kai mokyklose yra ilgosios pertraukos metas, miestų ir miestelių gatvėmis žygiuoja būriai didesnių ir mažesnių moksleivių, kažką įnirtingai kramsnojančių, o neretas dar ir glėbyje nešasi labai nesveikai atrodančių bandelių, dešrelių, kebabų šūsnį. Paklausti, iš kur ir kur žygiuoja, moksleiviai mielai paaiškina: „Pietaujame. Mokyklos valgykloje neskanu“. 

Niekas nesako, kad bloga yra rūpintis mūsų vaikų sveikata. Bloga – rūpintis blogai ar kvailai.

Niekas negiria mūsų tautinės virtuvės su cepelinais, spirgais (beje, labai skanu…), kad labai sveika, neteigia, kad tradiciniai, biurokratiniai džiūvėsėliuose pavolioti traškūs kepsniukai – būtent tas patiekalas, kuris padės mūsų vaikams augti sveikais, gražiais, protingais. Bet ar kas apgalvojo, paskaičiavo, kaip atsilieps sveikatai toks prievartinis visų vaikų su skirtingais skoniais, įpročiais bei poreikiais sodinimas ant visiems vienodos beskonės, bet – gal būt!? („gal būt“ todėl, kad po mėginimo vaikus nuo sviesto persodinti ant margarino dietos aš visai nebepasitikiu sveikatos ministro nusimanymu tame, kas yra sveikas maistas)  – sveikos dietos?

Jei kas pamėgino savo vienintelei atžalėlei staiga, per vieną dieną pakeisti įprastinį meniu, žino, kad tai beveik neįmanoma. Geriausiu atveju, ilgai ilgai įkalbinėjant, įtikinėjant, pažadant mainais už kiekvieną suvalgytą kąsnį nupirkti tą ir tą, nusivežti ten ir ten, gal ir užtektų kelių savaičių pastangų.

Bet kad taip staiga pavyktų „nusveikatinti” visą nuolat kokiam nors maistui pasirengusį paauglių kolektyvą?

Gal mokyklą kažkas supainiojo su konclageriu, kur išbadėję žmonės kimšo viską, ką tik jiems davė?

Baigiasi rugsėjis. Jau beveik mėnesį tęsiasi moksleivių protesto žygiai į artimiausias kebabines ir kitus nesveiko maisto „taškus“, ir galo jiems nesimato… Kiek „nesveikų“ produktų nusėdo moksleivių skrandžiuose, kraujyje, galiausiai – smegenyse?

Čia net nebetinka pagarsėjusi buvusio Rusijos premjero Viktoro Černomyrdino frazė: „Norėjome kaip geriau, gavosi kaip visada“. Mūsuoju atveju „gavosi“ net blogiau, nes tai, ką dabar mokiniai suvalgo greito maisto  užeigose ir užbėgose, dar nesveikiau, nei ankstesnis maistas mokyklų valgyklose.

Premjeras Saulius Skvernelis. Martyno Ambrazo (ELTA) nuotr.

Tenka konstatuoti, kad sveikatos ministras pasirodė ne tik menkai nusituokiantis sveikame maiste, bet dar menkiau nusituokiantis ir jo specialybei artimesnėje srityje, kaip psichologija. Jis užmiršo, o gal nė nežinojo, kad žmonės, skirtingai nuo rąstų ir plytų, yra apdovanoti sąmone, emocijomis ir net protu… Ignoravo tokį reiškinį, kaip masių ar visuomenės psichologija, ir tai, kad politikams su ja reikia skaitytis nė kiek ne mažiau, kaip valstiečiams su orais, su įvairiais klimato reiškiniais!

Ar kas paskaičiavo, kaip brukama naujovė atsilieps moksleivių psichinei savijautai, nuotaikai, o gal ir fizinei sveikatai, nes juk ne visi pagal vienodą modelį yra nulipdyti? Kaip ją vertins tėvai?

Ar apskritai bent viena šios vyriausybės institucija, imdamasi reformų, svarstė, skaičiavo ir apskaičiavo diegiamų pokyčių poveikį visuomenės savijautai, požiūriui į naujoves ir galų gale – reformų rezultatui?

Tokio pobūdžio tyrimus paprastai atlieka psichologai.

Prisimenu, jog pirmoji demokratinės Rusijos Federacijos reformatorių vyriausybė, vadovaujama Jegoro Gaidaro (tikiuosi, tą pavardę galiu minėti, nebijodama būti apšaukta įtakos agentu?) į savo sudėtį įtraukė vieną žinomiausių to meto psichologų Leonidą Gozmaną, ir jis dirbo joje visą laiką, kol gyvavo šis ministrų kabinetas.

LVŽS lyderis Ramūnas Karbauskis. Slaptai.lt (Vytautas Visockas) nuotr.

Kai Gaidaro vyriausybė buvo atstatydinta, L. Gozmaną pakvietė į JAV skaityti paskaitų apie emocionalių santykių psichologiją, politinę psichologiją (!!!) ir psichologinę Sovietų Sąjungos istoriją (įdomu, ar Lietuvoje turime bent  vieną psichologą, skaitantį paskaitas apie atkurtos Lietuvos Respublikos politinę psichologiją ir psichologinę valstybės istoriją? Būtinai atvykčiau pasiklausyti…)

Beje, ir prezidentė Dalia Grybauskaitė, teikdama pasiūlymus dėl kainų reguliavimo, ragina atkreipti dėmesį į pasirenkamų priemonių įvertinimą bei pasekmių numatymą.

Ar išgirs jos raginimą miškus kertantys medkirčiai-valstiečiai? Ar pamatys jie galų gale, kad iš po jų reformų kirvių lekia ne skiedros, o gyvi žmonės?

Lekia į nežinią, į neviltį…

2018.09.25; 13:31

print