Pyktis būna visoks. Vienas pyktis – mobilizuojantis. Jis paskatina mobilizuoti visas jėgas, protą ar gudrumą, kad būtų pasipriešinta tam, kas sukėlė pyktį, pavyzdžiui, neteisybei, prievartai, atvirai deklaruojamam stipresniojo cinizmui.
Kitas pyktis – pančiojantis, išsunkiantis. Jis kyla iš bejėgiškumo, iš silpnumo, iš nesugebėjimo pasipriešinti visam tam, kas erzina, kas trukdo gyventi visavertį, orų gyvenimą, tame tarpe – neteisybei ir … (žr. aukščiau).
Šiandien Lietuvos visuomenė, sprendžiant iš žiniasklaidos pranešimų, yra persunkta pykčio. Tėvai pyksta ant vaikų, vaikai, savo ruožtu, ant tėvų. Darbininkai, tarnautojai, valdininkai – ant darbdavių, nesvarbu, ar pastarieji būtų privataus verslo rykliai, ar visuomenės gerovę, saugumą turinti užtikrinti valstybinė įstaiga.
Pagaliau, piliečiai pyksta ant valstybės, kuri jiems, piliečiams, neužtikrina norimo (pra)gyvenimo bei saugumo lygio, todėl jie, keikdami valstybę ir jos valdžią, kurią galėtų patys išsirinkti, bet kažkodėl išsirenka „ne tokią“, neša muilą iš tokios valstybės, tuo pat metu dar papildomai pykdami ant jos už tai, kad šioji nebenori jų laikyti savo piliečiais.
Ir jie taip įsijaučia į savo pyktį ir pretenzijas, kad nebemato savo veiksmų nelogiškumo: turi teisę pasirinkti protingai, bet kažkodėl pasirenka šustauskus; bėga lauk ir kartu nori išlikti susaistyti su paliekama valstybe tam tikru popierėliu…
Tarp labiausiai supykusių – mokytojai. Ir pyksta jie kažkaip totaliai, ant visų… Ne tik ant valdžios Vilniuje, bet ir ant savivaldybių lygio valdžios, ir ant mokinių, jų tėvų, ir vienas ant kito… Galiausiai – ant Lietuvos, tėvynės ir valstybės.
Ar jie teisūs?
Senovės romėnai turėjo sparnuotą posakį: „Jupiteri, tu pyksti? Tu neteisus!” Romėnai buvo įsitikinę, jog kam jau kam, bet dievui pykti kvaila: juk tai nuo jo valios priklauso visa, ir kas gera, ir kas bloga, tad pyktis – tik silpnųjų ir neprotingųjų priebėga.
Mokytojai šiandien – tikrai ne (nebe?) dievai. Ir psichologai, ir pedagogai, ir visa kita su mokykla susieta bendruomenė pripažįsta, jog mokytojas šiandien – pasigailėtina figūra, kurią, esą, galima rykštele vaikyti po klasę (o kai kuriose mokyklose juk taip ir atsitinka…). Patys jie irgi jaučiasi nevertinami, negerbiami, netgi kažkokie visų pastumdėliai. Ryškėja tam tikras kognityvinis disonansas (tuo terminu psichologai vadina asmenį iš vidaus draskantį diskomforto jausmą): tiek visuomenei, tiek patiems pedagogams nebeaišku, kas šiandien yra pedagogas. Ar jis – tik ugdymo paslaugų teikėjas, ar dar ir tas autoritetas, kuris įkvepia ir veda mokinius paskui save (jei tik žinotų, kur…)? O būti tuo ir tuo viename asmenyje – užduotis, galima sakyti, neįmanoma tiek vertybiškai, tiek ir elementarios kultūros prasme.
Papildomą ryšelį žabų į mokytojus spirginantį laužą visada pasirengusi pamėtėti administracija, kuri, maža kuo prisėdama prie pačios išprovokuoto ir mokyklos bendruomenėje įsisiautėjančio psichologinio, vertybinio disonanso, neužmiršta priminti pedagogams laukianti gerų rezultatų, užverčia juos vis naujais, su mokymo kokybe, su egzaminais susijusiais reikalavimais, kurie suskaičiuojami, išmatuojami, išreiškiami lentelėmis ir diagramomis. Tuo tarpu tokie įgūdžiai, kaip moksleivio elgesys, drausmingumas (bijau, kad jauni pedagogai net nėra girdėję šio žodžio), bendravimo gebėjimai nėra nei specialiai ugdomi, nei kaip nors atskirai įvertinami. Dėl to visi šie įgūdžiai atrofuojasi, o jų stygių skaudžiausiai ant savęs pajunta pirmiausiai patys mokytojai.
Kita problema: pasikeitė moksleivių kontingentas. Daug vaikų hiperaktyvūs, yra su dėmesio trūkumo sindromu. Tačiau vis tiek tai vaikai. Jų intelektas normalus, bet esama tam tikrų pokyčių neuronų lygmenyje, todėl tokie vaikai negali sukaupti ir ilgesnį laiką išlaikyti dėmesio. Jie būna neramūs, trukdo mokytojams, kitiems mokiniams. Iš klasės tokio mokinio mokytoja(s) išvyti negali, o kaip su tokiu dirbti jo(s) niekas nemokė. Ir neretai tai perauga į tragediją, profesinę tragediją, ypač jei klasėje tokių mokinių – ne vienas, o keli.
O juk beveik visi – mokiniai, jų tėvai, valdžia – norėtų, kad mokykla prilygtų rojui. Daug kalbama apie toleranciją, kuri pasireiškia ir tuo, kad į paprastą mokyklą, kurioje dauguma mokytojų – „tik“ mokytojai, be specialaus psichologinio ir medicininio paruošimo, tolerantiškai priimami ligoti vaikai. Ne su judėjimo ar regos negalia – su tuo nesunku išmokti susigyventi ir mokiniams, ir mokytojams, – bet su intelektinio, psichinio išsivystymo nukrypimais. Išmokti su(si)gyventi su tokiais vaikais kur kas sunkiau. Ir jei mokytojai neturi kito pasirinkimo, kaip „toleruoti“, tai tėvai, abstrakčiai lyg ir pritardami, kad – taip, reikia toleruoti visokius vaikus, susidūrę su faktu, kad jų klasėje mokosi sutrikusio intelekto vaikas, ima reikalauti tokį vaiką perkelti kitur… Esą, mokytojas būna priverstas didelę dozę dėmesio skirti tam išskirtiniam vaikui, bet egzaminą juk reikės laikyti jo „normaliajam“ vaikui, be jokių ten nuolaidų ar išlygų! Vėl atsiranda tas kognityvinis disonansas, kurio nebuvo ankstesnėje mokykloje, nei “smetoninėje“, nei sovietinėje.
Mokytojai pyksta… Juos labai įžeidė premjero Sauliaus Skvernelio perspektyvinis „projektas“: pirma – geresni mokinių žinių rezultatai, ir tik po to – didesni atlyginimai mokytojams.
Kas be ko, pagrindo pykti jie turi daug. Ne mažiau, kaip medikai, bibliotekininkai ar miškininkai. Bet ar jie teisūs? Ar pyktis – vienintelė emocija, kuria pedagogai šiandien gali reaguoti į iškylančias problemas? Juolab, kad patys vaikai mažiausiai kalti dėl to, kad tapo nepatogiais, neretai – grubiais, gąsdinančiais…
Patys pedagogai teigia žinantys, kaip reikia (reikėtų?) dirbti, ką daryti, kad jų darbo rezultatai šoktelėtų į ikireformines aukštumas, tačiau aš drįstu tuo suabejoti, pirmiausia todėl, kad dažniausiai viskas suvedama vien į didesnius atlyginimus.
Galbūt didesni atlyginimai sustabdytų kadrų nutekėjimą iš mokyklų ar pritrauktų į mokyklas jaunus specialistus, kurie už tą didesnį atlyginimą sutiktų kęsti dabartinius iškreiptus (iškrypėliškus) santykius tarp mokytojų ir mokinių. Tačiau didesni atlyginimai vargu ar kompensuotų neigiamą efektą, kuris atsiranda dėl to, kad pedagogai yra priversti dirbti pagal nesubalansuotas, primityvias programas, orientuojantis į vos ne kasmet keičiamus reikalavimus bei vertinimo standartus.
Kita vertus, kokio rezultato galima tikėtis iš mokytojo lituanisto, kuris nebetiki lietuvių kalbos ateitimi, nebelaiko savo misija ugdyti meilę ir pagarbą gimtajai kalbai, pasididžiavimą ja kaip vertingiausiu ne tik mūsų tautos, mūsų etnoso, bet ir visos indoeuropiečių kalbų šeimos lingvistiniu paveldu?
Ko vertas istorijos mokytojas, kuris nebežino, vardan ko reikia gilintis į lietuvių tautos bei Lietuvos valstybės istorijos vingrybes, kuris aiškina, kad mes turime per daug valstybinių švenčių, bet kuriam neužkliūva tokios „alaus šventės“ kaip Joninės ar Gegužės 1- ji? Kiek jam reikia sumokėti už tai, kad vaikus mokytų ne svetimtaučių akimis vertinamos bei interpretuojamos, bet pačių lietuvių kuriamos ir rašomos lietuvių tautos, Lietuvos valstybės istorijos?
Jei pedagogo neįkvepia meilė pasirinktai specialybei, pedagogo misijai, pagaliau, meilė tautai, patriotizmas, – ar gali visą tą emocijų kompleksą atstoti didesnis atlyginimas? Gal būt, už jį kai kurie pedagogai suvaidintų patriotus, kaip kažkada jų pirmtakai vaidino ateistus, socializmo, komunizmo statytojų ugdytojus, bet vaikai –pernelyg jautri substancija, kad visus juos būtų galima taip primityviai apgauti. Jie arba nepatikės ir negerbs perdėm merkantilių pedagogų, arba patys, vardan būsimos karjeros, mokysis apsimetinėti ir veidmainiauti. Ar tokio rezultato norime?
Pagaliau, jei šiandien Švietimo ministerijos iniciatyva ar jai laiminant iš aukštųjų mokyklų struktūros dingsta lietuvių kalbos, lietuvių literatūros, Lietuvos istorijos katedros, jei mažinamas lituanistikos disciplinoms skiriamų valandų skaičius, jei lietuvių literatūros egzaminą mokyklose leidžiama laikyti neskaičius lietuvių autorių kūrinių, o pedagogai, dėstytojai ir toliau piktinasi tik savo mažais atlyginimais – ko vertas tas jų pasipiktinimas? Ir kiek vertas jų darbas?
Neturiu atsakymo. Tad guodžiuosi, cituodama Prancūzijos nacionalinėje bibliotekoje saugumą seniausia pasaulio knyga laikomą Priso Papirusą, kurio tekstai siekia III-čią tūkstantmetį prieš Kristų: „Mūsų šalis – giliame nuosmukyje: klesti kyšininkavimas ir korupcija; vaikai nebeklauso tėvų; kiekvienas nori parašyti knygą, ir pasaulio pabaiga jau visai arti“.
Arti – daugiau kaip penkis tūkstančius metų? Tikrai guodžia…
2017.11.30; 06:00
