Jūratė Laučiūtė. O, mai Gad!…


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Perskaitėte? Supratote? Taip neseniai kvyktelėjo kažkurio Lietuvos TV kanalo eteryje viena pokalbių laidos dalyvė, kai ją perpildė nuostaba… Labai europietiška dalyvė, tokia visapusiškai integruota, kad net elementariausiems jausmams reikšti vartoja anglų kalbą. Kiti laidos dalyviai tolerantiškai lietuviškai patylėjo…

O aš tylėti negaliu. Nes užkankino klausimėlis: o kaip toks „makaronas“, svetimos kalbos frazė būtų nuskambėjusi lietuvių kalba vedamos laidos eteryje anais gūdžiais sovietiniais laikais, kai neretai didžiosios „broliškos“ tautos atstovas-migrantas, susisukęs gūžtą Lietuvoje, išgirdęs lietuvišką žodį, pareikalaudavo: „Kalbėkite žmonių kalba“, t. y., rusiškai?

Anuomet į tokią „didžiojo brolio“ pastabą dažniausiai nieko neatsakydavo, tik susigūždavo, o kai kas atsikirsdavo, bet labai atsargiai… Bet, kita vertus, nė karto neteko girdėti, kad kalbantysis būtų taip viešai, TV eteryje ar kur posėdyje, iš tribūnos, ėmęs painioti lietuviškus žodžius su rusiškais? 

Kodėl? Nors būtų labai gražu, bet neimsiu aiškinti, kad kalbos nešiukšlindavo iš kalbančiojo sąmoningo patriotizmo ir nežemiškos meilės lietuvių kalbai, nes galiu apsirikti.

Arčiau tiesos  gali būti kitas aiškinimas: į radijo ar, tuo labiau, į TV eterį kviesdavo žmones, atitinkančius tam tikrus viešo kalbėjimo ar viešo pasirodymo standartus. Ir kaip nebūtų sodinę prieš kamerą nesusišukavusio, nešvariais drabužiais žmogaus, taip nebūtų kalbinę mažaraščio, žmogaus be išsilavinimo, kokia nors puskalbe, lietuviška-rusiška mišraine vapaliojančio žmogaus.

Toje cenzūros ir visokių draudimų, reikalavimų smaugiamoje šalyje buvo žiūrima dabartinio tolerantiško europiečio ausiai „keisto“ reikalavimo: kokia kalba kalbėtum (rusiškai, lietuviškai…), kalbėk gerai! Nedraudžiamas buvo nebent akcentas…

Pasibaisėtina, ar ne? Jokių tau „pyst“, jokių ten virškinimo produktų ar sekso procesų tiesmukiškų, vulgarių pavadinimų, ir, aišku, jokių Babelio bokštą primenančių puskalbių!. „Makaroninė“, svetimžodžių prismaigstyta kalba – turgui, o viešajai erdvei – švari, taisyklinga, gražia tartimi…

Vyresnieji radijo ar TV diktoriai galėtų pasidalinti prisiminimais, kaip juos „dresuodavo“ profesionalai lituanistai, kad ne tik leksika, bet ir sintaksė, ir tartis būtų taisyklinga. Nes eteris buvo laikoma savotiška taisyklingos, teisingos kalbos (tiek lietuvių, tiek ir rusų) vieša mokykla. Baisu, ar ne?

O man baisu, kad šiandien, su labai retomis išimtimis, žmogus, norintis pasiklausyti taisyklingos, su teisingai kirčiuojamais žodžiais ir gražiai ilgąsias ir trumpąsias balses artikuliuojančia tartimi, lietuvių kalbos, neturi kur kreipti ausies…

Nežinau, kiek dabar skiriama dėmesio taisyklingai lietuvių kalbai, ruošiant aktorius, bet vyresnė aktorių karta turbūt dar nepamiršo savo mokytojų Vytauto Vitkausko ar Stefos Nosevičiūtės… Beje, LRT tais laikais, kai vadinosi Nacionalinis Lietuvos radijas ir televizija, turėjo lituanistų etatus, ir ten dirbantys specialistai stebėdavo radijo ir TV diktorių kalbą, tartį ir taisydavo klaidas, jei tokias pastebėdavo. Bet jie buvo panaikinti taupumo sumetimais, kai generalinio direktoriumi tapo V. Milaknis…

Tokia jau mūsų Lietuvos ekonominė politika: taupyti kultūros, profesionalumo sąskaita.

Prisimenu, XX a. vidury, dar pirmame Vilniaus V. Kapsuko vardo universiteto kurse mane į savo „Jaunųjų reporterių klubas“ laidą pakvietė žinomas radijo žurnalistas Leonas Stepanauskas.

Kas apgins lietuvių tautą ir jos kalbą? Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Surinko jis tų „reporterių“ visą būrelį. Аtsimenu Violetą Palčinskaitę, Barborą, gal Adomavičiūtę, gal kita panašia pavarde, bet dabartinę jos pavardę žinau tvirtai: Kaniavienė, maestro dainininko Eduardo Kaniavos žmona. Su ja mes ir dabar, retkarčiais susitikdamos, prisimenam tuos nelabai dar išmanios jaunystės laikus…

Buvo tame klube ir vienas vaikinas, bet jo vardas nuskendo užmaršty…

Ir kad žinotumėte, kaip rūpestingai buvome mokomi gražiai, taisyklingai kalbėti, raiškiai, aiškiai perskaityti į laidą rašiusių korespondentų laiškus! Iki šiol su džiaugsmu prisimenu kai kuriuos patarimu, nes jie tikrai pagilino mūsų visų žinias…

Tarp kitko, laimei ar nelaimei, iškart po mūsų laidos būdavo skaitomos žinios, ir tuometinis Lietuvos kompartijos CK pirmasis sekretorius Antanas Sniečkus, norėdamas nepraleisti žinių, radiją įsijungdavo kiek anksčiau, tad šį tą nugirsdavo ir iš mūsų laidos… Mes, dar vaikai, nelabai supratom, kuo tai mums gali atsirūgti, bet juk L. Stepanauskas suprato viską, ir jam įtampos netrūkdavo.

Bet… „ne apie didvyrius daina“, o apie tuos, kurie šiandien, laisvoje, prispaudėjų neengiamoje Lietuvoje gimtosios kalbos nemokėjimą ir jos taisyklių griovimą laiko moderniu šaunumu. Juk tai dėl jų propaguojamo laisvo, taisyklėmis nesuvaržyto kalbėjimo/rašymo eteryje ar rašytiniuose tekstuose lietuvių kalbos klaidos laisvai veisiasi ir dauginasi.

Buvau sumaniusi konkrečiai išvardinti dažniau pasitaikančias kalbėjimo ir rašymo klaidas, bet jų tiek daug, kad neužtektų kelių puslapių…

Man tik viena nelabai aišku: ar tie kalbos dalykus jaukiantys sociologai taip pat liberaliai vertina ir užsienio kalbų mokėjimo lygį? Ir tų kalbų besimokantiems taip pat siūlo orientuotis į nepakankamai raštingų paauglių kalbėseną? Nes pusmoksliai ir paaugliai, lietuviškai kalbėdami, nesivaržo darkyti kai kuriuos į lietuvių kalbą prasibrukusius svetimų kalbų žodžius.

Jau seniai niekam nebeužkliūva, kad žodį „kompeteNtingas“ retas viešas kalbėtojas ištaria teisingai, keisdamas jį į „kompetetingas“. Toks tarimas ypač sunervindavo iš lituanistikos į filosofiją ir politiką pasitraukusį velionį Romualdą Ozolą, nes, jo nuomone, neteisingas to žodžio tarimas liudija žemą paties kalbėtojo kompeteNciją, todėl tokio klausytis – tik tuščiai laiką švaistyti…

Naujausias „mados klyksmas“ – tarti propOganda vietoj propAgandos…

Man, tiesą sakant, dėl to žodžio klaidingo tarimo nei šilta, nei šalta, kaip ir dėl paties veiksmo, pavadinto tuo žodžiu. Galiu apsieiti ir be vieno, ir be kito. Bet propOgandą propAguojančių neraštingumas negali nekelti nerimo…

O štai kita įkyriai į kalbą besibraunanti klaida jau išeina iš paprasto neraštingumo ribų ir ima veikti mūsų mąstymą, o per jį ir gyvenimą. Turiu galvoje masišku tampantį  žodžio kOmpanija neskyrimą nuo žodžio kAmpanija.

Atrodytų, nieko keisto: kalbame taip, kaip mąstome. Ir jei kas „mąsto“ ar mato, kad vadinamoji rinkiminė kAmpanija Lietuvoj išsigimsta į bendrais interesais susijusios kOmpanijos privatų bizniuką, tai šitaip ir išsireiškia..

Juk išties rinkimams susibūrusi  kOmpanija skamba padoriau ar bent europietiškiau nei „chebra“, „gauja“ ar „šutvė“, nekalbant jau apie  prasmę…

Ne, aš nenutaikiau akmens į Seimo ar savivaldybių rinkimams susiburiančius Komitetus. Kad ir kaip juos bekritikuotų politikos bizonai bei stumbrai, partinės valdžios struktūros gynėjai, Komitetai – neišvengiama į kOmpanijas išsigimstančių partijų pasekmė.

Žinoma, šiek tiek glumina, kad abu žodžiai prasideda tuo pačiu skiemeniu kom-, bet ko tik pasaulyje nenutinka… Juk tuo pačiu skiemeniu prasideda ir kom-unizmas, ir jo išvestiniai Kom-internas bei kom-jaunimas. Bet kam tai rūpi?

Nerūpi ir dabartiniam rimtų mokslų nekrimtusiam jaunimui, kurio nemokšiškumą atlaidžiai skatina ne ką už jį vyresni, laisvos Lietuvos universitetuose išugdyti sociologai bei sociologės. O jų nemokšiškumui socialiniai tinklai, kaip pagrįstai, nors ir kitu klausimu kalbėdamas, pastebėjo Gabrielius Landsbergis, „prideda dar daugiau rezonanso“, paaiškindamas: „Savas burbulas skamba garsiau“..

TS-LKD frakcijos seniūnas Gabrielius Landsbergis. Gedimino Bartuškos (ELTA) nuotr.

Jau buvau beapsidžiaugianti, radusi sveiko (mano akimis žiūrint) požiūrio prošvaistes liberalumu garsėjančio, bet konservatoriumi besivadinančio politiko pasisakyme, bet džiaugsmas išsisklaidė, nespėjęs sutvirtėti, atsitrenkęs į G. Landsbergio citatą iš JAV prezidento kalbos: „Atsiminkime Kenedį: „We. Are. Going to the Moon.“

 Čia tai jau aš nė nepajutau, kaip nelietuviškai kvyktelėjau: „O, mai Gad!!!“

Nejau ir konservatorių lyderis, lyderis partijos, pasižadėjusios saugoti ir tęsti tradicines vertybes, taigi, ir gimtąją kalbą puoselėti, išsižada ne tik  tradicinių konservatoriškų nuostatų (pavyzdžiui, tradicinės šeimos…), bet ir kultūros?! Nes kultūringi žmonės, net ir Europoje, iš kalbų mišrainės nedaro…

2019.04.01; 06:40

print