Jūratė Laučiūtė. Tėvo priesakai – dukrai


Print
Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Elektroniniu paštu iš toli mane pasiekė bendražygio ir bendraminčio laiškelis, kuriame buvo rašoma: „LRT Tarybos pirmininko pavaduotoja dailėtyrininkė Lolita Jablonskienė (H. Zabulio duktė) DELFI teigė „negalinti transliuoti savo asmeninės nuomonės“. Gal kas galėtų šį jos tėvo straipsnį parodyti LRT pirmininko pavaduotojai ir priminti, kad kiekvienam žmogui egzistuoja asmeninė atsakomybė prieš Dievą, šeimą, visuomenę“…

Buvo pridėta ir nuoroda į Henriko Zabulio straipsnį, kurį buvo siūloma priminti dukrai.

Gerbdama savo korespondento nuoširdų rūpestį Lietuvos reikalais bei išlaikiusi šviesiausius prisiminimus apie buvusį LTSR Švietimo ministrą ir iškilų mokslininką – klasiką, kurio disertacijai daktaro (dabar atitiktų – habilituotą mokslų daktarą) laipsniui gauti vienu oponentų buvo mano vyras, Sankt Peterburgo universiteto profesorius Jurijus Otkupščikovas, ėmiausi šios misijos pati.

Nesu pažįstama su H. Zabulio dukra, nežinau, kaip ji vertina savo tėvo mokslinį, intelektinį, moralinį palikimą, bet tikiuosi, kad jei ne jai, tai kitiems žmonėms, besidomintiems LRT Tarybos ginču su kai kuriais LR Seimo nariais, bus naudinga prisiminti kai kuriuos mūsų netolimos praeities puslapius ir žmones – aukštus to meto valdžios struktūrų pareigūnus, – kūrusius Sąjūdžiui palankų kontekstą.

Straipsnis „Henrikas Zabulis. Atstumtųjų Prometėjas (Apie monsinjorą Kazimierą Vasiliauską)“ buvo paskelbtas http://tarybinisliteratas.blogas.lt/henrikas-zabulis-atstumtuju-prometejas-95.html:

„Daug atsirado ir, deja, tolydžio randasi vis daugiau netikrų pranašų, kurie skardžiais balsais skelbia visiems privalomą tiesą. Kad jie netikri, nesunku atpažinti iš to, jog daugelis jų tik vakar dar skardesniais balsais skelbė visiškai kitą visiems privalomą tiesą. Regis, jie šiandien norėtų perrėkti patys save, idant jų naujoji tiesa priverstų visus užmiršti tai, ką jie buvo prikalbėję ir pridarę. Tačiau didelė tiesa tuo ir yra didelė, kad ji – niekam neprivaloma – pati pagauna žmonių protus ir širdis. Kai ją kas nors padaro privaloma, ji, atvirkščiai, pradeda sparčiai mažėti, o žmonių protai ir širdys jai atšąla. Skaudu pripažinti, bet per dešimt Lietuvos nepriklausomybės metų beveik visos tiesos, kurios buvo paverstos privalomomis, prarado savo spindesį ir jomis tikėjusių širdžių palankumą.“

Kas galėtų paneigti šiuos teiginius, pasakytus jau beveik prieš dvidešimt metų? Kas suskaičiuotų, kiek širdžių atšąlo, susidūrusios su buvusių „pranašų“ veidmainyste, godumu, atsimetimu nuo skelbtųjų tautinių vertybių, vardan kurių žmonės ir dėjosi prie Sąjūdžio?

Skaitome toliau:

„Skaudžiai įsmigo į atmintį pirmieji Sąjūdžio mėnesiai. Tada aš buvau aukštas anos valdžios pareigūnas, kurio valdose Persitvarkymo banga riedėjo labai greit ir tolydžio galingiau. Beveik kasdien iš tų įstaigų, kurios tam turėjo teisę ir įgaliojimus, man buvo skambinama reikalaujant sudrausti, nubausti, pašalinti… Aš nieko nenubaudžiau ir nepašalinau, bet buvo tokių asmenų, kuriems visvien rūpėjo sukarti ant manęs visus šunis. Manau, kad dar kas nors prisimena garsų mano susitikimą su švietimo visuomene Meno darbuotojų rūmų Baltojoje salėje (dabartinėje Prezidentūroje), nes jo sutrumpintas įrašas buvo apie pusantros valandos transliuotas per Lietuvos televiziją. Aš į susitikimą atėjau vienas, be mažiausio popierėlio rankose, idant visi matytų, jog aš nesu kieno nors inspiruotas, pasakojau apie švietimo problemas ir atsakinėjau į labai užgaulius klausimus be pagiežos, bet aiškiai mačiau, kad prieš mane buvo suorganizuota triuškinama ataka: iš Kauno buvo atvežti ir specialiai primokyti vaikai, iš Vilniaus ir kitų miestų sukviesti mokytojai ir aukštųjų mokyklų dėstytojai, kurie turėjo mane sutraiškyti moksliniais argumentais, nes visiems buvo pasakyta, jog aš – apie pedagogiką neišmanęs technokratas, kaip ir visa mano vadovaujama ministerija. Rodos, aš atlaikiau ataką, vienas kitas mano kritikas perėjo į mano gynėjų gretas, bet visam svietui geras nebūsi. Buvo ruošiamasi ir vėl mane sumalti į miltus Lietuvos mokytojų suvažiavime (prieš išvažiuojant mūsų delegacijai į Maskvą, kur turėjo įvykti visasąjunginis mokytojų suvažiavimas), bet po mano pranešimo visi oponentai skubiai ėmė taisyti savo kritines kalbas, nes jame išdėstyta Švietimo ministerijos pozicija neprieštaravo Sąjūdžio nuostatoms.

Turiu pabrėžti, kad tos nuostatos, kurias aš gyniau pirmaisiais Sąjūdžio mėnesiais, nebuvo man padiktuotos nei iš viršaus, nei iš apačios. Tai buvo mano paties nuomonė. Kas nori prisiminti, tas prisimena, kad tą pačią dieną, kai popiet Mokslų Akademijos salėje susirinko Sąjūdžio steigiamasis susirinkimas, iš ryto vyko LKP CK plenumas švietimo klausimais. Dalyvaujant TSRS liaudies švietimo ministrui ir TSKP CK skyriaus vedėjui aš, tada tik ką paskirtas Lietuvos TSR liaudies švietimo ministras, pasakiau aliarmuojančią kalbą, kurioje argumentuotai buvo parodyta, kuo ydinga nacionalinėms mokykloms yra visasąjunginė švietimo koncepcija. Kadangi mano pasisakymas buvo sutiktas audringomis katutėmis, nes plenume dalyvavo nemažai vėlesnių Sąjūdžio veikėjų, priėjęs prie manęs LKP CK pirmasis sekretorius R.Songaila perspėjo, jog mano kalbos tekstą maskviečiai paprašė išversti į rusų kalbą ir, matyt, ruošiasi daryti išvadas. Čia pat priėjo prie manęs ir poetas Antanas Drilinga, kuris tuo metu buvo “Literatūros ir meno” redaktorius. Jis  paprašė mano kalbos teksto, kad jį galėtų paskelbti laikraštyje. Kadangi tekstas buvo mano pribraukytas, aš jo tada neatidaviau jam. Be to, nelaikiau aš tos kalbos nė labai reikšminga, todėl ji dienos šviesos spaudos puslapiuose neišvydo. Vėliau aš to gailėjausi, nes dėl gerai man žinomų asmenų kaltės po to bent metus laiko spaudoje ir televizijoje mano vardas buvo nuolat keikiamas tarp tautos išdavikų. Aš neatsidūriau beprotnamyje tik todėl, kad beveik nebeskaičiau laikraščių ir vengiau įsijungti televizorių, nes nebenorėjau eilinį kartą patirti spjūvį į veidą.

Jau po visasąjunginio mokytojų suvažiavimo mane aplankė mano labai gerbiama Meilė Lukšienė, su kuria mes gerai bendravom dar tais laikais, kai jai pačiai buvo sunku. Ji mane pakvietė įsijungti į Sąjūdžio sudarytą Švietimo tarybą, kuri turėjo tikslą diriguoti Švietimo ministerijos veiksmams. Aš pažvelgiau į siūlomą Tarybos narių sąrašą ir su liūdnoka šypsenėle pasakiau profesorei, kad šiame sąraše tik aš vienas būsiu toks, kuris yra dirbęs mokykloje, stovėjęs klasėje prieš paprastus mokinius. Profesorė nesutriko ir greit atsakė:- Ir aš dar būsiu tokia, nes esu mokytojavusi, o mano tėvas buvo Smetonos laikais labai populiaraus “Sakalėlio”, skirto visai pradžios mokyklai, autorius.

Taip ir buvo, bet patarėjų, kaip reikia dirbti švietimo darbą, netrūko. Liūdniausia, kad visi “patarimai” buvo teškiami su purvinomis seilėmis, o man net nusišluostyti jų nebuvo galimybių. Tada aš pirmąsyk pamačiau tyliai Tarybos posėdžiuose sėdintį kunigą, kurio akys buvo labai geros, o veidas kažko liūdnas. Tai buvo Kazimieras Vasiliauskas, kuris man niekada nepasakė nieko pikto“.

Toliau – daug prisiminimų iš bendravimo su monsinjoru K. Vasiliausku, ir daug gerų, jam skirtų vertinimų.

Lietuvos valstybei – 750 metų. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Atleistas iš švietimo ministro pareigų, H. Zabulis dėstė universitete ir dirbo su pagyvenusiais žmonėmis neakademinėje sferoje. Jis prisimena, jog kažkada jį labai slėgęs „neteisingas engimas“ buvo jau atlyžęs, „bet moralinės tvirtybės vis vien labai trūko. O kai pamačiau, kad privaloma tiesa ėmė engti net Justiną Marcinkevičių, didelį poetą su labai reta Dievo dovana, tyriausios sąžinės žmogų, su kuriuo man teko kažkada kartu dainuoti Prano Sližio chore [beje, šitame chore dainavau ir aš, studijuodama universitete – J.L.], mane tarpais tiesiog alinte alindavo dvasinės juodligės užkratas. Tačiau aš ne guostis ėjau pas Monsinjorą, o todėl, kad jo žodis buvo reikalingas tiems žmonėms, su kuriais aš dirbau. Pensininkai, kurių ne vienas patyręs insultą ar infarktą, pasiligojęs apskritai, daugelis vieniši, beveik visi nuskurdę ir pikti, nurašyti į nubrauktos kartos nusidėjėlių archyvą, buvo linkę eiti į gatves, mitinguoti, deginti nemėgstamų politikų iškamšas, o ieškoti savyje dvasinės atsparos, telktis prie vienijančios veiklos, kurioje galėtų atsiskleisti jų žinios ir patirtis, pasiryžusių buvo nedaug“.

Galiu tik spėlioti, ko būtent norėjo man parašęs ir nuorodą į šį H. Zabulio straipsnį atsiuntęs draugas. Ar kad H. Zabulio dukrai būtų priminta ši, aukščiau paryškintoji jos tėvo straipsnio mintis? O gal norėjo, kad dukra tėvo akimis dar kartą perskaitytų jo mėgstamą ir dažnai cituojamą Prometėjo monologą:

Dievų valdovas, sau sulaukęs paramos,

už tai atlygino bausme sunkiausia man:

kažkaip tironai tokia suserga liga,

kad buvusiais nebepasitiki draugais.

Kodėl? Jei klausiat, aš paaiškinti galiu

ir priežastį, už ką kamuojamas esu.

Į tėvo sostą vos tik atsisėdo jis,

dievams išsyk pradėjo dovanas dalint, –

vieniems vienokias, o kitiems kitas, – ir tuo

suramstė valdžią, bet suvargusių žmonių

labai neapkentė, panoro gentį jų

nušluot išvis ir kitą – naują – vėl sutvert.

Ir niekas prieky jų nestojo be manęs,

o aš drįsau…

Viena, kuo neabejoju; mums visiems verta kartas nuo karto (o dar geriau – reguliariai) sugrįžti prie mūsų, europietiškosios, humanistinės kultūros ištakų ir pasitikrinti, ar toli šiuolaikinis, modernusis žmogus nuklydo/nuslydo nuo pamatų, ar dar galima renovuoti netikrų „architektų“ sudarkytus mūsų dvasios namus. Ir pamąstyti: ar daug dar liko mūsuose Prometėjų?

2018.01.20; 04:00