Jūratė Laučiūtė. Vardas ir lemtis


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

„Įrėžiau tavo vardą savo rankos delne“ /Izaijo 49, 16/

Šie metai Seimo valia paskelbti vietovardžių metais. Puikus sprendimas, kaip ir kiekvienas sprendimas, padedantis įnešti aiškumą į tą chaosą istorijoje, kurį joje sukelia įvairių pažiūrų, įvairaus išsilavinimo (o neretai, mūsų nusiperkamų diplomų laikais, ir visai be išsilavinimo) ir įvairiomis paskatomis besivadovaujantys istorijos mėgėjai bei „žinovai“.

Rytų Europos vietovardžiai, jų kilmė ne vienus metus buvo mano mokslinių tyrimų objektas. Renkant medžiagą tiems tyrimams, tekdavo susidurti ir su kita vardų grupe – asmenvardžiais. Kadangi jie, skirtingai nuo vietovardžių, pasižymi itin dideliu judrumu ir lengvai peržengia tautų, valstybių sienas,  asmenvardžių vertė ir reikšmė etnologijai, etnogenetiniams tyrimams žymiai mažesnė, nei vietovardžių.

Bet, kita vertus, asmenvardžiai, kaip rodo jau pats jų pavadinimas (asmens vardas), labai patrauklūs ne tik praeities, bet ir šiandienos žmonėms, asmenims, kurie nori geriau pažinti save, savo charakterį, polinkius ir priežastis, galėjusias nulemti vienokius ar kitokius jų pasirinkimus. Todėl asmenvardžiai domina ne tik kalbininkus, bet ir psichologus, astrologus, ir… būrėjas.

Pasak astrologų, varde gali būti užkoduota informacija apie praeitį, dabartį ir ateitį; jame, esą, slypi žmogaus charakteris, skirtos užduotys, likimas. Pagal dangaus kūnų išsidėstymą astrologai spręsdavo, kokia turėtų būti pirma vardo raidė, skiemuo, o išsamiau išstudijavus horoskopą, siūlytas visas vardas.

Pirmokėliai

Tėvai dažniausiai atidžiai ir atsakingai renka vardus savo vaikams, nes dauguma jų tiki, kad vardas turi reikšmės vaiko ateičiai, likimui ar asmenybei. Vieni vardą derina prie pavardės, ieško tinkamo skambesio, nori originalaus vardo, kiti renkasi pagal prasmę, vardo reikšmę ir simboliką.

Psichologai irgi yra linkę pritarti nuomonei, kad vardas gali turėti kažkiek įtakos žmogaus gyvenimui. Psichologės Janinos Janulionienės teigimu, vardas – tai savotiškas kodas: „Kiekviena vardo raidė turi vibraciją, kuri tiesiogiai veikia likimą, būdą ir sveikatą“.

Dirbdama psichologe mokykloje, J.Janulionienė pastebėjo, kad žmones, turinčius tuos pačius vardus, sieja tam tikri panašumai. Pavyzdžiui, žmonės, turintys ilgus vardus, esą dažniau būna sudėtingesnio charakterio nei turintys trumpus.

Nesigilindami į vėlai prie civilizacijos stebuklų prisijungusių tautelių tradicijas keisti į suaugusiųjų luomą įžengiančių jaunuolių vardus, suteikiant jiems naują, specifinę prasmę, galime prisiminti ir šimtmečiais gyvavusią krikščionių tradiciją duoti naują vardą vyrams ar moterims, pasirinkusiems vienuolio gyvenimą. Taip ir mano teta Sofija, prieš Antrąjį pasaulinį karą įstojusi į Šv. Gertrūdos vienuolyną Leuvene (Belgija), gavo  Liucijos vardą. Tiesa, dabar vienuoliai šios tradicijos nebesilaiko, bet užtat Romos popiežiai jai vis dar ištikimi.

Su mokiniais

Galima tikėti, galima netikėti mistiniu ryšiu tarp asmens vardo ir vardo savininko likimo, tačiau gyvenimas nuolat žarsto pavyzdžius, verčiančius susimąstyti ir didžiausius skeptikus.

Pradėti galėčiau nuo savęs. Tėvai, rinkdami vardą, sako, ilgai ginčijosi. Mama norėjo „švento“, jos sesers vienuoliškojo (Liucija), o tėvas norėjo tautiško, nes buvo praūžusi pirmoji rusų okupacija ir prasidėjusi vokiečių. Matyt, mano vardu tėvelis norėjo prisidėti prie  Lietuvos tautinio\valstybinio orumo išsaugojimo… Pagaliau tėvai rado kompromisą, ir aš tapau Jūratė Sofija (antruoju tapo mamos sesers pirmasis, pasaulietinis vardas). Gyvenau su pirmuoju vardu, bet visada domėjausi ir visų laikų Sofijomis. Ir štai rezultatas: mano antroji anyta buvo vardu Sofija.

Žinoma, ji nebuvo vienintelė, užėmusi tam tikrą vietą mano gyvenime. Bet iš visų kitų Sofijų didžiausią įspūdį darė rašytojo Levo Tolstojaus žmona Sofija.

Gyvenant Leningrade (dabar Sankt Peterburgas) gyvenimas buvo suvedęs su abiejų rašytojų, abiejų grafų Tolstojų palikuoniais.

 Aleksejaus Tolstojaus anūkai Ivanas (dabar jis veda laidas radijuje „Svoboda“) ir jo vyresnioji sesuo Nataša dažnai lankydavosi Kalbotyros institute, kuriame aš dirbau, o su Levo Tolstojaus proproanūkiu Nikita buvome kolegos, domėjomės tais pačiais baltų ir slavų etnogenezės klausimais, ne kartą susitikdavome konferencijose, todėl jo šeimos istorijos man buvo įdomesnės, nei kitų Rusijos rašytojų.

Šeima

Kaskart, prisimindama rašytojo Levo Tolstojaus šeimą, žmoną Sofiją mintyse pavadindavau „vargše“. Mat, man jos gyvenimas atrodė labai sunkus, nors, galimas daiktas, ir klystu. Bet juk negalėjo būti paprasta ir lengva pagimdyti, užauginti trylika ar keturiolika (nesu „tolstojininkė“, žinias apie jo šeimos gyvenimą semiuosi iš Vikipedijos, o toji, kaip žinia, dažnai painioja faktus ir klaidina vartotojus) vaikų, iki apdujimo perrašinėti kalnus vyro rankraščių bei nuolat kovoti su vyro įgeidžiais išdalinti žemę valstiečiams ir patiems savo rankomis pelnytis duoną kasdieninę. Kovojo ne todėl, kad būtų buvusi šykšti ar valstiečių nekentėja, bet dėl savaip suprastos motiniškos atsakomybės už vaikų ateitį.

O neseniai Sofijų gyvenimo istorijų albumą papildė pirmojo Kretingos grafo Juozapo Tiškevičiaus žmona Sofija, vengrų kilmės didikų Horvatų dukra.

Yra žinoma, kad ji buvosi labai išmintinga, išsilavinusi, giliai tikinti krikščionė. Labai mylėjusi savo prašmatnųjį gražuolį vyrą, o jam mirus, visus likusius savo gyvenimo metus (virš 20 metų) nebenusivilkusi našlės rūbų. Su jais, jos pageidavimu, buvusi ir palaidota.

Iš tos meilės gimė dvylika vaikų, bet užaugo aštuoni.  Į akis krenta paralelė tarp abiejų čia suminėtų Sofijų: abi jos labai atsakingai žiūrėjo į savąsias sutuoktinių pareigas, dosniai gimdė vieną vaiką po kito ir aukojosi dėl šeimos.

Beje, Sofija ir Juozapas Tiškevičiai užaugino vienuolika vaikų su Tiškevičių pavarde, bet trys iš jų neturėjo teisės į grafo titulą bei į turto paveldėjimą, nes jie buvo grafo nesantuokiniai vaikai, kurių jis susilaukė linksmoje jaunystėje iš skirtingų moterų. Bet Sofija priėmė juos į šeimą ir augino kaip savus.

Vestuvės

Visi sūnūs mokėsi Peterburge kariūnų mokyklose, o mergaitės buvo ugdomos namie, parenkant joms geriausias guvernantes. Guvernantes, atsižvelgdama į jų išsilavinimą, elgesį, pomėgius, atrinkdavo Sofija, tačiau neprieštaraudavo vyrui, kuris auklėms ir guvernantėms turėjo tik vieną reikalavimą: kad jos būtų gražios. Gražumui paliudyti, prie pažymėjimų apie išsilavinimą jos turėjo pridėti ir nuotraukas…

Nesu XIX amžiaus didikų  papročių bei jų puoselėjamų vertybių žinovė, tad belieka spėlioti, ar anuomet visuotinai buvo priimta, kad didikai savo nesantuokinius vaikus atvestų į savo šeimą, tuo lyg ir išbandydami žmonų charakterį, ar tai buvo pavieniai atvejai, įmanomi krikščioniškąsias vertybes širdimi, o ne vien lūpomis išpažįstančiose šeimose…

Žinoma, pagarbos nusipelno didikai, nepalikę savo nesantuokinių vaikų likimo valiai, likimo, kuris tokiems vaikams bei jų motinoms anais laikais būdavo itin  nesvetingas. Tačiau dar didesnė pagarbos  vertos antrosios pusės, neatstumdamos savo sutuoktinių nuodėmės vaisiaus.

O gal kartais šitoje  keblioje situacijoje moters elgesiui įtakos turėjo ne tik krikščioniškasis atlaidumas ir gailestingumas, ne tik meilė vyrui, bet ir jos vardas? Juk vardas Sofija kilęs iš graikų kalbos žodžio sophia, reiškiančio „išmintis“…

Beje, tolerantiškumu prieš Dievą pa(si)žadėto sutuoktinio paklydimams pasižymėjo ne tik Sofijos ir ne tik moterys.

Ankstyvoje jaunystėje iš artimųjų girdėjau pasakojimus apie giminaičius, kurie XX a. pradžioje, kai krikščioniškasis nuodėmės supratimas buvo dar labai gyvas, net ir nebūdami didikais, į savo šeimas priėmė ir augino kito sutuoktinio nuodėmės vaisius. Ir jei grafas Juozapas Tiškevičius prieš žmoną galėjo teisintis tuo, kad „suklydo“ dar iki vestuvių, nepažindamas būsimosios žmonos, tai mano giminės istorijos įstabios yra tuo, kad buvo sulaužyta santuokos priesaika, ir naujas šeimos narys „iš šalies“ ateidavo jau gimus pulkeliui teisėtų vaikų.

Ant ledo lyties. Neris ties Vilniumi. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Vienu atveju nepaprastą dvasios kilnumą ir širdies dosnumą parodė moteris, vardu Marija, kitu atveju – vyras, vardu Juozas (gal Juozapas? Nebeturiu galimybės patikslinti).

Negalima nepastebėti, kad ir jų vardams nestokoja savotiškos semantinės mistikos.

Vardas Marija hebrajų kalboje reiškia “atkaklioji“… Marija, priėmusi į šeimą savo vyro nuodėmės vaisių, išties turėjo turėti neišsenkamas atkaklumo ir meilės atsargas. Nes tai buvo šeštas vaikas prie savų penkių, ir auginti juos teko nepaprastai sunkiomis sąlygomis, vienai. Mat, atėjus rusams, vyras buvo suimtas ir į šeimą nebegrįžo, matyt, žuvo ar buvo sušaudytas…

Na, o besiaiškindama Juozapo (sutrumpintai – Juozo) vardo reikšmę, negalėjau nenusišypsoti, paaiškėjus, jog hebrajų Josef reiškia „(Dievas) pridės, duos „dar“ arba „teprideda Jehova prie šio gimusio dar vieną vaiką“. Tai mano giminaičiui Dievas ir davė, ir dar pridėjo: prie septynerių santuokoje gimusių vaikų Dievas Juozapui pridėjo aštuntą, tik, deja, ne nuo Šventos Dvasios, kaip bibliniam Juozapui…

Mokinukai. Vilniaus 7-oji vidurinė mokykla. Slaptai.lt nuotr.

Užaugino Juozapas savus, užaugino ir svetimąjį, tik nežinau, ar buvo šeima laiminga. Mat, paslapties iš to įvykio niekas nedarė. Broliai ir seserys ne tik žinojo, kad tai kito tėvo vaikas, bet ir žinojo to tėvo pavardę… Tačiau visi vaikai užaugo nuoširdžiais krikščionimis, gerais žmonėmis, iki savo gyvenimo pabaigos vieni su kitais palaikė giminiškus santykius.

Naršydama feisbuke aptikau dar vieną įdomią istoriją, kuria pasidalino vyriškis, vardu Algirdas. Jis tvirtina, kad tėvas, rinkdamas naujagimiui sūnui vardą, žinojo, jog Algirdas esąs prūsiškas vardas ir reiškiąs „visa girdintis“, todėl prie jo ir sustojo. Užaugusiam Algirdui teko daug skraidyti ir, kaip jis pats rašo, „dėl nuolatinių slėgio pasikeitimų, užspaudė vieną ausies nervą, o prabudęs rytais turiu pajudinti ausį, kad būgnelis grįžtų į savo padėtį“.

Įdomiausia tai, kad lankantis pas LOR specialistus, visi lyg vieno gydytojai nustemba: vadinamasis klausos nervas akivaizdžiai užspaustas, bet aparatas kritinę vietą rodo tik pačiame pakraštyje, o „fiziškai“, pasak gydytojų, pacientas girdi labai gerai. Algirdas prisipažįsta: „Man tai mistika, man, kuris nebuvęs kataliku“.

Giminė. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Ką gi, norit – tikėkit, norit – ne. Šiaip ar taip, gyvenimas ne tik katalikams, bet ir  ne katalikams nėra toks tiesmukas, pačiupinėjamas, išmatuojamas bei pasveriamas, kaip įtikinėja materialistai. Jis turi daug daugiau briaunų, daugiau išmatavimų, tik ne visiems duota tai pastebėti ir reflektuoti…

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) asmeninio archyvo nuotraukos

2019.06.25; 08:43

print