Jūratė Sofija Laučiūtė. Paminklai ir „įpaminklintojai“


Jūratė Laučiūtė, šio komentaro autorė

Kas yra paminklai – žino ar bent nutuokia kiekvienas. O kas yra „įpaminklintojai“?

Tuo žodžiu aš vadinu mus visus, kurie gyvename šalia paminklų, praeiname pro juos, apžiūrime (ar nepastebime), pasigrožime ar pakritikuojame… O geriausiu atveju dar ir kokią savo miesto, miestelio, gyvenvietės tradiciją sukuriame, kurioje tam tikras vaidmuo skiriamas būtent paminklui. Pavyzdžiui, kiekvieną valstybinę šventę dažnas miestas miestelis pradeda gėlių puokšte prie Nepriklausomybės paminklo ar kitokio, valstybę simbolizuojančio skulptūrinio kūrinio.

Tiesa, nežinau, ar priskirti prie „įpaminklintojų“ tuos, kurie ne tik kritikuoja ir protestuoja prieš vieną ar kitą paminklą, teisėtai reikšdami savo nuomonę, bet ir ragina kokį nors paminklą nugriauti, sunaikinti? Gal jie vadintini „išpaminklintojais“? Bet tegu gyvenimas pats juos sudėlioja į reikiamas vietas.

Ne be šypsenos prisimenu, su kokiu įtarumu mano gimtojo miestelio žmonės kažkada priėmė paminklą – su gėle rankoje stovinčią jauno žmogaus skulptūrą – skverelyje šalia bažnyčios. Jis buvo skirtas anksti mirusiam, iš mūsų parapijos kilusiam ir į Italiją išvykusiam vienuoliui pagerbti. Net mano mama, mokytoja, šiek tiek prisimenanti tą kaimo vaikiną, skeptiškai (ir ne visai pelnytai) burbtelėjo: „Nojė, nojė. Muokslams sėlpną galvą tetoriejė, ūkė darbams svekatas naožteka, kas balėka – tikta melstėis“ („Taigi, taigi. Mokslams silpną galvą teturėjo, ūkio darbams sveikatos neužteko, kas beliko – tiktai melstis“).

Juozas Lukša – Daumantas. Legendinis Lietuvos partizanų vadas. LGGRTC nuotr.

Bet metams bėgant prie skulptūros žmonės ne tik priprato, bet ir įtraukė ją į miestelio gyvenimą: kadangi vienuolis buvo vardu Petras, kasmetinius šventųjų apaštalų Petro ir Pauliaus atlaidus bei su jais susietą miestelio šventę imta pradėti nuo paminklo. Išvakarėse skulptūra švariai nuplaunama, o atlaidų rytą apvainikuojama ąžuolo lapų vainiku. Ir visi šypsosi.

Panašiai miestelio bendruomenė „įpaminklino” ir paminklą, skirtą Laisvės kovų kovotojams, Kardo rinktinės partizanams atminti. Juolab, kad jis atsirado miestelio gyventojo, pasiaukojančiai, net fanatiškai puoselėjančio partizanų atminimą, pastangų dėka. Suprantama ir priimtina bendruomenei pasirodė tiek paminklo intencija, tiek ir jos autoriaus, skulptoriaus pasirinktas vaizdinis sprendimas.

Ir gal būt todėl, kad nesuprato intencijos ir pasirinktų vaizdinių formų, vėliau ta pati bendruomenė skeptiškai priėmė Jakovo Bunkos fondo pateiktą projektą paminklo iš miestelio kilusiam garsiam litvakui, vienam iš sionizmo lyderių Dovydui Volfsonui bei ketinimą miestelio centrinės aikštės šaligatviuose įsprausti plokšteles su miestelyje gyvenusių ir nužudytų žydų pavardėmis.

Žydų gatvė Vilniuje. Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotr.

Paminklo D. Volfsonui projektas netenkino vizualiai, nes katalikams žemaičiams priminė žydų kapinėse pastatytus paminklus mirusiems. O juk buvo siūloma tokį paminklą pastatyti miestelio centre. Kapinių paminklą – miestelio centre?!

Diskusija dėl auksaspalvių plokštelių kilo, sužinojus būsimo įrašo tekstą, kuris kai kuriuo aspektu iškreipė istorinę tiesą. Vėliau, kai įrašo tekstas buvo paredaguotas, dvi plokštelės į šaligatvį įspraustos buvo, ir šiandien, išblukintos saulės, liūčių ir daugybės jas trypiančių kojų, jos  tapo nepastebimos, nežadinančios istorinės atminties – o juk tokia turėjo būti šio sumanymo intencija.

Nemanau, kad tik Žemaitijos „įpaminklintojai“ yra tokie priekabūs naujai kuriamoms skulptūroms ar į jas pretenduojančioms „vizualizacijoms“. Dauguma vilniečių ir Vilniaus svečių po šiai dienai purtosi iš pasibjaurėjimo, išvydę Neries krantinėje rūdijantį Vamzdį. Daug iečių buvo sulaužyta ir dėl projektuojamo paminklo Lukiškių aikštėje. O kai galiausiai vadinamasis Vytis buvo įkurdintas prie Kauno pilies, prieštaringi vertinimai netyla iki šiol.

Aš irgi labai atidžiai apžiūrinėjau tą skulptūrą ir mėgavausi jos sukeltais gausiais, greičiau teigiamais, negu neigiamais potyriais.

Kadangi nesu iš augalotosios dvimetrinių lietuvaičių kartos, žiūrėdama į paminklą iš priekio, praktiškai mačiau tik gerai įmitusio eržilo pilvą su raiškiais lyties požymiais. Apėjus skulptūrą ir atsistojus prie jos dešiniojo (jei žiūrėtume nuo žirgo galvos į jo uodegą) šono, atsivėrė galimybė aprėpti visumą, ir tuomet išjaučiau įspūdingą kontrastą tarp galingo, itin karingai nusiteikusio, nasrus grėsmingai iššiepusio žirgo ir jaunučio, švelnių bruožų raitelio, kuris menkai tepriminė žygiuose bei mūšiuose užgrūdintą Vytį. Bet manęs tai nė kiek nešokiravo. Priešingai: aš, žemaitė, priėmiau skulptūrą kaip pelnytą padėką ir pagarbą ištikimiausiam Lietuvos karžygių, vyčių bendražygiui, neretai ir gelbėtojui – žemaitukų veislės tvirtam, ištvermingam, raumeningam Žirgui. O eržilas Žirgu tampa tik dėka raitelio. Dėka Vyčio. Argi ne? O jei taip, tai skulptūra verta gyventi tarp žmonių, vertabūti priimta, „įpaminklinta“.

Jei ne šis vamzdis, Lietuvos sostinė būtų labai graži. Slaptai.lt nuotr.

Suprantu, kad mano komentaras ne vieną skaitytoją šokiruos, o skulptorius profesionalus gal ir papiktins: ar ne per daug leidžia sau kažkokia moterėlė, nenusimananti skulptūros meno ir skulptoriaus darbo subtilybėse? Atsakau: ne, ne per daug. Skulptūros, mano įsitikinimu, kuriamos tam, kad būtų matomos, kad į jas būtų žiūrima. Jos statomos miestų miestelių viešosiose erdvėse, kad su jomis būtų gyvenama ir susigyvenama. Tik tokiu būdu jos yra „įpaminklinamos“.

O jei autorių ar kritikų-profesionalų netenkina toks „įpaminklinimas“, tai testovi tie kūriniai skulptorių dirbtuvėse ar muziejuose, nepretenduodamį į kasdienį (su)gyvenimą su visuomene, su tauta, su bendruomene, su eiliniais žiūrovais-praeiviais…

Šiuolaikinio meno pavyzdys. „Skulptūra” ant Žaliojo tilto Vilniuje. Slaptai.lt nuotr.

Dažnai santykius tarp skulptoriaus kūrinio ir žiūrovų, „įpaminklintojų“, sukomplikuoja tokie kūriniai, kurie, viena vertus, skirti žinomai asmenybei ar svarbiam istoriniam įvykiui įamžinti, tačiau, kita vertus, kurie be išsamios pažinties su autoriaus koncepcija, lieka nesuprasti ir nepriimtini tiek žiūrinčiojo akiai, tiek ir širdžiai.

Taip man nutiko, pamačius žinomo ir gerbiamo skulptoriaus kūrinį, skirtą dar labiau žinomai asmenybei. Kol neperskaičiau pavadinimo, galvojau, kad prieš mane – paminklas kokiam nors konclagerio kaliniui ar suskurdusiam, išbadėjusiam kaimo piemenėliui. Perskaičiusi užrašą, sužinojau bent tiek, kam skirtas paminklas. Bet tada dar labiau suglumino aliuzija į kalinį ar piemenėlį. Ir tik kai man nuodugniai buvo perpasakota skulptoriaus koncepcija, protas liko užganėdintas, tačiau širdis, emocijos taip ir liko „nakontėnas“ (žem. „nepatenkintos“).

Matyt, aiškaus, akimis pagaunamo ryšio nebuvimas tarp skulptoriaus vizijos ir žiūrinčiojo suvokimo šiandien kelia diskusijas dėl neseniai Liubave atidengto paminklo partizanui Juozui Lukšai-Daumantui. Tiesa, man paminklas, kokį aš jį pamačiau TV, padarė gerą įspūdį, bet pagerėjo jis vėlgi po to, kai išsiaiškinau tą „daiktą savyje“ – autoriaus koncepciją.

Na, kad aš ne tokia jau visiška neišmanėlė skulptūrų ir žmonių-žiūrovų santykių klausimuose, liudytų šios vasaros akcija, pagyvinusi mano gimtojo miestelio gyvenimą ir papuošusi jį dar viena skulptūra, skirta daugiatautės miestelio bendruomenės istorijai. Ji užbaigė kelis metus trukusį nesusikalbėjimą tarp Plungėje įsikūrusio Jakovo Bunkos fondo administratoriaus ir miestelio bendruomenės.

Nesusikalbėjimo esmė – skirtingas požiūris į žydų ir lietuvių santykius iki Antrojo pasaulinio karo bei Holokausto, tiksliau, į tai, kaip ir ką iš tos istorijos atminti ir minėti.

Bendruomenė, biblioteka, gimnazija keletą paskutinių metų organizavo renginius, kuriuose pagrindinis dėmesys buvo skiriamas ne tiek žydų ŽUDYNĖMS, kiek žydų bendruomenės GYVENIMUI ir tiems lietuviams, žemaičiams, kurie rizikuodami savo ir šeimos narių gyvybe, gelbėjo kraštiečius žydus. Todėl bendruomenė santūriai ir su išlygomis priėmė Jakovo Bunkos fondo iniciatyvą statyti miestelio centre paminklus ir ženklus žydų žudynėms priminti (nes jų jau ir taip netrūksta) ir siūlė daugiau dėmesio skirti gyvenimui, žmonių gerumui, taurumui, prisiminimui tų, kurie Gelbėjo.

Darbėnai. Slaptai.lt nuotr.

Šiandien Darbėnų bendruomenė gali pasidžiaugti: miestelyje šią vasarą atidengtas paminklas, kuriame gražiai dera ir patraukli forma – stilizuota, iš metalo obelis su ant jos pakibusiais obuoliais, – ir idėja: atminimas tų vietinių žmonių, kurie gelbėjo, ir kurie buvo išgelbėti. Neužmirštas ir Dovydas Volfsonas.

Na, ko gero, labiausiai džiaugiuosi aš, kad nepaisant nuolatinių grubių užsipuldinėjimų, kaltinimų antisemitizmu ir kitomis panašiomis „nuodėmėmis”, įgyvendinta tapo būtent ta idėja, kurią gynėme mes, bendruomenės Tarybos nariai: prisiminti ir priminti tai, kas bendro  lietuvių ir žydų (su)gyvenimo etape buvo gera ir verta perduoti ateities kartoms.

Malonu, kad šitą idėją išjautė ir gražiai pabrėžė paminklo atidengime dalyvavusi Lietuvos žydų bendruomenės pirmininkė Faina Kuklianski. Ji pasidžiaugė, kad Darbėnų miestelis – pirmas toks Lietuvoje, kuris pagerbė būtent žydų gelbėtojus, ir kai dabar kas norės prisiminti tuos taurius žmones, tegu žino: Darbėnų miestelio centre stovi obelis, šalia kurios galima pastovėti, pasėdėti, sušilti širdimi, kur galima padėti asmeninį atminimo simbolį – gėlę ar akmenėlį. Būtent taip ši skulptūra ir būtų „įpaminklinta“.

Beje, tai ne vienintelis paminklas, šią vasarą apgyvendintas miestelyje: vasarai vos prasidėjus, buvo atidengtas ir pašventintas įspūdingas paminklinis akmuo, įamžinęs vietą, kur prieš kelis šimtmečius stovėjo pirmieji katalikų maldos namai – koplytėlė.

Motiejus Valančius. Wikipedia.org

O kad ši vasara „derlinga“ paminklų visoje Lietuvoje, liudija dar ir netoli Darbėnų esančiame, vyskupo Motiejaus Valančiaus gimtinėje Nasrėnų kaime įsikūrusiame muziejuje atidengta miniatiūrinė skulptūra „Vargo mokyklėlė“, jaudinanti savo idėja („koncepcija“…) ir vizualiniu įkūnijimu. Ji skirta paminėti 220-ąsias šio Didžiojo Žemaičio, Lietuvos švietėjo gimimo metines, vaizduoja sėdintį berniuką su knyga ant keliukų ir ją skaitantį. Autoriai – Darbėnų seniūnijoje įsikūrę menininkai Rasa ir Gediminas Staškauskai.

Skirtingai nuo aukščiau aptartų skulptūrų, paminklų, paminklinių ženklų, šį kartą nurodžiau autorių pavardes. Kodėl? Tikriausiai todėl, kad nuraminčiau neramią sąžinę. Mat, prieš keletą metų miestelio bendruomenės Taryba (ir aš su ja) nesuprato ir nepriėmė vieno jų kūrybinio sumanymo, kuris mums, nuo moderniojo meno atokiau besilaikantiems žmonėms pasirodė pernelyg abstraktus. Užtat šis naujausias Rasos ir Gedimino kūrinys, sprendžiant iš atsiliepimų, iškart “įkrito į širdį“ daugeliui, kas tik turėjo progą jį pamatyti. O tiems, kurie dar tik atvyks į Nasrėnus, linkiu susirasti skulptūrėlę erdvioje, medžiais apaugusioje sodyboje, paglostyti galvelę vaiko, kurį pasiekė Vyskupo paskleista žinių Šviesa, ir palinkėti jam, kad užaugęs jau pats šviestų Lietuvai, Žemaitijai, puoselėdamas ir skleisdamas Vyskupo Motiejaus dvasinį palikimą.

2021.09.08; 15:20

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *