Jurgis Pekarskis. Apie etiką, kai jau visiškas dugnas dugno dugne


Televizija – vis dar įtakingiausia informavimo priemonė. Slaptai.lt nuotr.

Prisimenu mėšlavežį savo kaime tarybiniais gerais laikais. Visi smirdantys, bet – laimingi. Laido juokelius, mostaguoja rankomis per perekūrus (tai tokios rūkymo pertraukėlės – aut. past.), plekštelėja mėšlinom rankom gaspadinei per sijonuotą užpakalį, kuomet ši ateina kviesti pietų ir išgerti.

Nes visa tai vyko tvarte arba šalia jo, todėl galėjai ir tarybų valdžią pasiųsti toliau, nebijodamas pasekmių, ir bobai už tarpukojo gribštelėti, nes nebuvo dar bobų feminizmo, ir niekas dar nežinojo, kas tai yra.

Todėl beveik visi buvo laimingi ir neišgyveno frustracijų dėl permanentinių pasekmių.

Kas man dabar, praėjus daugiau nei trisdešimčiai metų, primena tuos įsimintinus mėšlavežius?

Mėšlo vežimas iš garbingų (taip turėtų būti) vietų (pvz. Seimo) ir kratymas iš medijų ekranų tiesiai runkeliams (o ir elitui) ant veido.

Televizijai ant kulnų lipa internetas. Slaptai.lt nuotr.

Žiū, čia vakar per Info TV kalbėjo jau buvęs, dar prieš kelias valandas, Seimo vicepirmininkas Remigijus Žemaitaitis. Šukuosena jau kita, ir nebeprisimeni, kokių jų būta gerokai prieš tai, ir dar anksčiau, prieš užgimstant, o žodžiai tie patys, o sakiniai: žinote logiškai mąstant biudžeto tai mes gal neparemsime nes apmokestins taršą pridės kelis euriukus pensininkams ir sakys kad padėję kakutį  prie kaimyno durų kad tai jau gerovė...

Arba toliau: aš kalbėjau su Sauliumi tai jis pritaria sako čia viskas gerai aš gerai dirbau mane atleidžia ne dėl darbo taigi aš įeisiu į istoriją švarus o man siūlė atsistatydinti…

Remigijau, o kas tas Saulius? Spėju, bet noriu tave, ekx vicepirmininke, truputį pamokinti. Nemokamai.

Štai aš, pvz., išgėrinėju su tavo bendravardžiu Vilniaus miesto meru, žinai, tuo, kuris kadai paryčiais nukabino lentą. Aš už tai ant jo pykstu, tujinu jį, vadinu Remka; bet kai kada ne kada užsuku į Vilniaus miesto savivaldybę, ir jį netyčia arba tyčia sutinku, aš labai pagarbiai ir gana garsiai (ypač, jei šalia būna daug pašalinių žmonių, o jų visada būna) į Remką kreipiuosi taip: laba diena, Gerbiamas mere, tamsta mere, ar galėčiau kreiptis, ir pan.

O tu, kitas Remka, vis: Saulius man sakė, Saulius sakė.

Koks jis tau Saulius, jis vis dar premjeras, o tu, beje, jau nebe vicepirmininkas, ir nebe partijos pirmininkas, ir ne daugumoje, ir buvęs bendražygis Kamblevičius kažką nesuprantamai vapa apie tave, bet vis paslaptingai šypsodamasis sako: gerbiamas Žemaitaitis gal ir kitokios nuomonės, bet Gerovė Lietuvai skyrius nutarė; ir pan., ir pan.

Reikia, Remka, mokytis iš Kamblevičiaus, kaip, beje, ir iš Karbauskio, kuris vakar inteligentiškai šypsodamasis peikė lenkų bankų ekspertą profesorių, tą, kuris aiškino, jog nereikia apmokestinti bankų, nes tai atsilieps vartotojams, ir pan., o Ramūnas, gudriai šypsodamasis, atsakė, jog mes Lietuvoje galime surinkti kokius 300 bankininkų, ir jie pasakys kitaip nei tas lenkas, taip vadinamas profesorius, kas jis toks yra, ir pan., ir t. t.

Tai rodė per visas LT televizijas, Remka. Netiki, peržiūrėk įrašus, jie yra visokiose mediatekose.

Taigi.

Pasaulį bandau kurti iš žinojimo, kuris yra veiksmas; dažniausiai jis ilgai neužsibūna, trunka tik akimirką; iš vaizdinių ir žodžių, kurie nuolat ir nepaliaujamai plaukia iš visur, ir kažkur dingsta nepalikdami pėdsakų.

Sakoma, protingasis niekuo taip nepasikliauja, kaip žmogišku protu.

Tik jo mažai.

Daug kur dugnas jau seniai pasiektas ir net pramuštas. Visur: pupyčių trikampukuose, nuolat šmėžuojančiuose ekranuose, žvaigždžių skyrybų ekshibicionizme interneto platybėse, ir t.t., ir pan.

Ir aš imu po  viso to leistis dugnan. Ir šaukiu į Tautą: gelbėkite mane, ir gelbėkitės patys.

2019.11.13; 05:00

print

Prisijunkite prie diskusijos

El. pašto adresas nebus skelbiamas.