Ką apie galimybę baudžiamąja tvarka persekioti kritiškai rašančiuosius pasakys Konstitucinis Teismas?


Print

Lietuva seniai nebeverta demokratinės valstybės vardo. Civilizuotoms valstybėms mes nebepriklausome nuo tos akimirkos, kai savo nuomonę viešojoje erdvėje skelbiančius žmones, įskaitant ir žurnalistus, sumanėme persekioti kaip kriminalinius nusikaltėlius – baudžiamąja tvarka.

Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1-oji ir 155 straipsnio 1-oji dalys numato baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą. Šis įstatymas įsigaliojo 2000-ųjų metų rudenį. Jis galioja iki šiol. Taigi ištisus 14-a metų visi mes, viešai reiškiantis nuomonę asmenys, rizikuojame atsidurti kaltinamųjų suole. Ne tuose teismuose, kur nagrinėjamos civilinės bylos, bet būtent ten, kur teisiami žmogžudžiai ir prievartautojai, narkotikų platintojai ir kankintojai.

Liūdna, baugu, bet šio įstatymo Lietuvoje niekas neskuba atšaukti. Ši drastiška teisinė norma, pasirodo, turi gausų būrį rėmėjų. Tad 2000-aisiais įsiteisėjęs drakoniškas įstatymas greičausiai dar ilgai galios. Lietuvoje itin daug politikų, kurie bijo viešos kritikos. Įstatymas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už šmeižtą ir įžeidimą, – jiems labai palankus. Jau vien šios normos galiojimas daugelį žurnalistų, apžvalgininkų atbaido nuo noro imtis sudėtingų, painių temų. Būtent dėl šios priežasties Lietuvoje merdi tiriamosios žiniasklaidos žanras.

Kuo šis įstatymas ydingas, jau daug rašyta skiltyje „Dvikova: generolas Č.Jezerskas prieš žurnalistą G.Visocką“ (http://slaptai.lt/index.php/component/banners/click/7.html). Viena iš paskutiniųjų publikacijų – ypač vertingas literatūros kritiko, rašytojo Algimanto Bučio straipsnis „Autocenzūra išperės viskam apatiškus vergus“ (http://slaptai.lt/index.php/gyvenimo-skandalai/8273-algimantas-bucys-autocenzura-isperes-viskam-apatiskus-vergus.html).

Lyg ir akivaizdu: rašančiųjų straipsnius ir memuarus bei diskutuojančių televizijos laidose nedera prilyginti kriminaliniams nusikaltėliams, net jei jų paskleistos žinios apie viešus asmenis – ne visuomet tikslios ir ne visuomet korektiškos.

Ypač apgailėtina, kai vieši asmenys baudžiamojon atsakomybėn už šmeižtą ir įžeidimą paduoda komentarus po straipsniais rašančius žmones.

XXX

Šiandien slaptai.lt redakcijoje svečiavosi būtent dėl pikto komentaro teisiamųjų suole atsidūręs lietuvis. Kol kas nei jo vardo, nei pavardės neskelbiame, nes žmogus tvirtina kreipęsis į Lietuvos Konstitucinį Teismą. Pretekstas kreiptis į KT – prašydamas išaiškinti, ar Baudžiamojo kodekso 154-ojo ir 155-jo straipsnio 1-osios dalys neprieštarauja Lietuvos Konstitucijai, bylojančiai, jog Lietuvoje galima turėti kritišką nuomonę ir ją laisvai reikšti, o kiekvienas bandymas persekioti už kritiką – neleistinas.

Taigi prašymas spręsti, ar Lietuvos Respublikos Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalyje ir 155 straipsnio 1 dalyje įtvirtintas teisinis reguliavimas, numatantis baudžiamąją atsakomybę už šmeižimą ir įžeidimą, neprieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams, – jau keliauja pas KT teisėjus.

Šiandien pacituosime tik keletą mūsų svečio argumentų. Jis rašo, kad yra kaltinamas būtent pagal LR Baudžiamojo kodekso 154 straipsnio 1 dalį ir 155 straipsnio 1 dalį už tai, kad 2012-aisiais viešojoje elektroninėje erdvėje (interneto portale 15min.lt) komentarų skiltyje parašė laiškelį ir tuo laiškeliu neva paniekino bei užgauliai pažemino kelis politikus, taip pat neva paskleidė apie juos tikrovės neatitinkančią informaciją, galinčią pakirsti pasitikėjimą jais.

Slaptai.lt redakcijos svečias kelia klausimą, ar teisinis reguliavimas, koks įtvirtintas LR Baudžiamojo kodekso 154 ir 155 straipsnių 1 dalyse, neprieštarauja LR Konstitucijoje įtvirtintiems konstituciniams teisingumo ir teisinės valstybės principams.

Mūsų svečias pabrėžia, jog ši abejonė kyla ne vien jam. Jis įsitikinęs, jog šios abejonės kyla ir gausiai teisininkų bendruomenei. Kad žodžiai dėl teisininkų bendruomenės nerimo nėra laužti iš piršto, jis primena Lietuvos Seime 2013-ųjų balandžio 26-ąją vykusią diskusiją „Privataus kaltinimo instituto probleminiai aspektai bei įžeidimo/šmeižimo dekriminalizavimo galimybės (stenogramą galima rasti www.advoco.lt).

Redakcijos svečias atkreipia dėmesį, kad baudžiamosios atsakomybės ir kitų teisinės atsakomybės rūšių atribojimo klausimas sprendžiamas tik kaip ultima ratio, t.y. tik tais atvejais, kada kitomis teisinės atsakomybės rūšimis nėra įmanoma sureguliuoti visuomeninių santykių. Pavyzdžiui, toks atsakomybės rūšių atribojimas yra plačiai aptartas Lietuvos Aukščiausiojo teismo išplėstinės teisėjų kolegijos 2013-ųjų kovo 26-osios nutartyje.

Be kita ko, toje nutartyje rašoma: „Išplėstinė septynių teisėjų kolegija konstatuoja, kad tiek baudžiamosios teisės paskirtis, tiek ir bendrieji teisės principai, įtvirtinti demokratinių teisinių valstybių jurisprudencijoje, suponuoja tai, kad negalimas toks teisinės praktikos formavimas, kai spredžiant civilinius ginčus taikomos baudžiamosios teisės normos ir asmens elgesys esant išimtinai civiliniams teisiniams santykiams vertintinas kaip kriminalinės nusikalstamos veikos padarymas.“

Atsižvelgiant į šią aplinkybę, baudžiamoji atsakomybė demokratinėse valstybėse yra suprantama kaip kraštutinė priemonė, naudojama saugomų teisinių gėrių apsaugai, todėl ir taikoma ji turėtų būti tik tais atejais, kai švelnesnėmis priemonėmis tų pačių tikslų pasiekti neįmanoma.

Lietuvos KT dar 1997 metų lapkričio 13 d. ir 2005 lapkričio 10 d. nutarimuose pažymima, jog, siekiant užkirsti kelią neteisėtoms veikoms ne visuomet tikslinga tokią veiką pripažinti nusikaltimu ir taikyti pačią griežčiausią priemonę – kriminalinę bausmę. Tad kiekvieną sykį, kai reikia spręsti, pripažinti veiką nusikaltimu, labai svarbu įvertinti, kokių rezultatų galima pasiekti kitomis, nesusijusiomis su kriminalinių bausmių taikymu, priemonėmis (administracinėmis, drausminėmis, civilinėmis sankcijomis ar visuomenės poveikio priemonėmis).

Ne visi prisimena, ne visi žino, jog Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika pasisako už tai, kad baudžiamoji atsakomybė nebūtų taikoma, kai veika gali būti kvalifikuojama ir kaip nusikalstama, ir kaip civilinis atvejis ar administracinis teisės pažeidimas.

Ir vis tik šių argumentų Lietuva nepaiso. LR baudžiamojo kodekso Specialiosios dalies redakcijoje numatyta baudžiamoji atsakomybė už šmeižtą ir įžeidimą, nors asmens garbę ir orumą lygiagrečiai gina ir LR civilinio kodekso nuostatos.

Dar vienas svarus mūsų svečio argumentas: „kaimyninėse valstybėse, su kuriomis Lietuvą sieja ir istoriniai, ir ekonominiai, ir kultūriniai, ir teisiniai ryšiai, tokios veikos kaip šmeižimas ir įžeidimas nėra kriminalizuotos“. Taigi nei Latvijoje, nei Estijoje, vaizdžiai tariant, nei šmeižikai, nei įžeidikai nėra persekiojami baudžiamąja tvarka.

Taip pat daug abejonių kyla dėl sąvokos „viešasis asmuo“. Dabar galiojančiame BK nėra aiškiai išskiriamos viešojo ir privataus asmens teisių gynimo baudžiamojo proceso tvarka galimybės ir ribos. Europos Žmogaus Tiesių teismas dar 2006-ųjų lapkričio mėnesį sprendime byloje Standard Verlags GmbH prieš Austriją konstatavo: „Teismas turi nustatyti santykį tarp privataus gyvenimo apsaugos ir laisvės reikšti mintis apsaugos, teismas privalo įvertinti asmens, apie kurį yra viešinama informacija, statusą, t.y. ar toks žmogus yra „žinomas asmuo“, ar toks asmuo yra „įžengęs į viešumą“.

Taigi ietuviškasis teisinis reguliavimas akivaizdžiai prieštarauja EŽTT išaiškinimams, pavyzdžiui, bylose Lingens prieš Austriją (1986 m. liepos 8 d. sprendimas): „priimtinos kritikos ribos atitinkamai yra platesnės politikui lyginant su privačiu asmeniu. Priešingai nei privatus asmuo, politikas neišvengiamai atveria save kiekvieno savo žodžio ir darbų atidžiam vertinimui tiek žurnalistams, tiek ir plačiąjai visuomenei, ir atitinkamai toks asmuo privalo rodyti aukštesnio laipsnio toleranciją skelbiamai kritikai“. Bent jau tokia praktika plėtota byloje Oberschlick prieš Austriją, be to, tokia EŽTT praktika pripažįstama ir ne tik cituojama, bet ir tiesiogiai taikoma nacionalinių teismų praktikoje.

Įsidėmėkime ir šių redakcijos svečio argumentą. Pasirodo, Lietuvos Aukščiausiojo Teismo Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų kolegija 2012 m. balandžio 24 d. kasacinėje nutartyje konstatavo: „… politikas neabejotinai turi teisę į reputacijos apsaugą, net kai jis neveikia kaip privatus asmuo, tačiau tokios apsaugos reikalavimas turi būti įvertinami atsižvelgiant į laisvos diskusijos politiniais klausimais interesus. Taigi leidžiamos politiko, veikiančio pagal savo viešus įgaliojimus, kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens. Politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei.

Tokia praktika tęsia jau anksčiau suformuotą Lietuvos AT praktiką. Pavyzdžiui, Lietuvos AT Baudžiamųjų bylų skyriaus išplėstinė teisėjų kolegija 2005 m. lapkričio 22 d. nutartyje baudžiamojoje byloje Nr. 2K-7-645 pareiškė: „Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima … informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių demokratinė visuomenė neįmanoma“.

O čia – dar vienas argumentas: LR baudžiamojo kodekso 154 str. 1 dalies dispozicija formuluojama labai neapibrėžtai, naudojant formuluotę „Gali paniekinti ar pažeiminti kitą asmenį arba pakirsti pasitikėjimą juo“. Taigi tyčia ar netyčia nustatomos itin plačios baudžiamosios atsakomybės ribos. Remiantis dabar galiojančiais įstatymais užtenka vien prielaidos, jog skleidžiama informacija gali paniekinti ar pažeminti kitą asmenį ar pakirsti pasitikėjimą juo, nesiejant paskleistos informacijos su realiai padaryta ar nepadaryta žala. Tokia pozicija apsunkina galimybę žinoti, kuo konkrečiai esi kaltinamas.

Be to, toks teisinis reguliavimas, koks įteisintas šiuo metu, neatitinka demokratinės visuomenės sampratos. „Jau vien galimybė būti nubaustam baudžiamojo proceso tvarka, t.y. taikant baudžiamąją atsakomybę, riboja išraiškos laisvę“.

Saviraiškos laisvės aspektu taip pat prisimintini ir EŽTT išaiškinimai 1976 m. gruodžio 7 d. byloje Handyside prieš Jungtinę Karalystę, kada buvo įtvirtinta asmens teisė skleisti ir ne visiškai tikslią informaciją bei naudotis hiperbolizavimu“.

Tad turime svarbų precedentą. Jei Lietuvos politikai nenori prarasti veiksmingų cenzūros priemonių, tai gal Konstitucinis Teismas juos privers atsikvošėti – atsisakyti galimybės mosuoti Baudžiamojo kodekso vėzdu dėl kiekvienos kritinės pastabos ar piktos replikos?

2014.07.29; 09:54


Prisijunkite prie diskusijos