Ką apie Garliavos tragediją mano “statistinis skaitytojas ir rinkėjas”


Print

Taip, kaip Garliavoje buvo “išvaduota” mažoji Kedytė, be abejo, galima elgtis. Bet tokiais būdais ir priemonėmis, kuriuos pasirinko antstolė Sonata Vaicekauskienė, vaikus galima vaduoti tik iš teroristų, galvažudžių ir seksualinių iškrypėlių.

Jei gegužės 17-ąją mažoji mergaitė būtų išplėšta iš, sakykim, įkaitus paėmusių ir politinius ar ekonominius reikalavimus iškėlusių banditų rankų, – sveikinčiau ir Lietuvos policiją, ir Lietuvos antstolius.

Puiki kovinė operacija. Vaikas išvaduotas, grėsmės pašalintos, o aukų – nė vienos. Nepaisant išlaužtų durų, išsukinėtų rankų ir vargšo policininko, patyrusio, kas yra moteriškas antausis. Tačiau mergaitės globėja Neringa Venckienė nėra teroristė. Ir niekada tokia nebuvo. Jokie Lietuvos teismai ir jokie Lietuvos teisėjai informacijos, jog N.Venckienė – teroristė, neturi.

Teroriste niekada nebuvo ir mergaitę globojusi teta Audronė Skučienė. Jokie Lietuvos operatyvininkai, jokie Lietuvos tyrėjai bei ikiteisminio tyrimo specialistai neturi duomenų, jog Drąsiaus Kedžio teta kada nors būtų priklausiusi nusikalstamoms organizacijoms ar teroristinėms gaujoms. Taip, ji – kirpėja. Vienas dienraštis ją dažnokai taip tituluodavo. Tarsi norėdamas pašiepti, pažeminti. Tarsi kirpėjos profesija būtų kuo nors gėdinga. Tarsi kirpėja negalėtų mylėti mažosios Kedytės ir ja deramai rūpintis.

Tad akivaizdu, jog mažąją Kedytę “laisvinusieji” pareigūnai bus kažką supainioję arba susipainioję. Beje, tas jų susimovimas – tragiškas, siaubingas. Mažąją mergaitę iki “išvadavimo” auginusių žmonių neverta laikyti nei idealiomis tetomis, nei idealiomis globėjomis. Niekas niekad neįtikins, jog, kilus šeimyniniams konfliktams, kalta tėra tik viena pusė. Bet taip pat nereikia manyti, kad mažąjai Kedytei buvo itin sunku gyventi pas savo tėvelio seserį ar tetą. Nes pripažinus, jog nėra idealių tetų, privalome pripažinti ir kitą tiesą – nėra ir idealių motinų.

Tad sveiku protu vadovaujantis sunku susigaudyti, ką beveik pustrečio šimto mūsų policininkų veikė tą ankstų gegužės 17-osios rytą Garliavoje. Iš tiesų Lietuvos teisėsaugos pareigūnų Klonio gatvėje greičiausiai buvo net daugiau. Kiti, matyt, buvo persirengę civilių drabužiais. Vaizdžiai tariant, atliko slaptųjų agentų vaidmenį. Bet leiskite nuoširdžiai nusistebėti, kokį teroristą jie ten bandė sučiupti? Osamą bin Ladeną, Andersą Beringą Breiviką, Ratko Mladičių?

Lietuviškasis internetas mirgėte mirga nuo pranešimų, kiek specialiųjų pajėgų karininkų dalyvauja sulaikant žinomus teroristus Afganistane, Irake, karo nusikaltimais įtariamus Serbijos generolus buvusioje Jugoslavijoje ar mafijos lyderius Italijoje. Palyginę operacijoje dalyvavusių pareigūnų skaičius, matysime, jog Klonio gatvėje Lietuvos pareigūnai susidūrė su … mažų mažiausiai keletą kartų pavojingesniu priešininku nei jų kolegos užsieniečiai, kuriems kadaise teko gaudyti bin ladenus, breivikus ar mladičius. Bet juk Garliava – ne Afganistanas, ne Irakas ir ne Sicilija.

Tomis visą Lietuvą sukrėtusiomis dienomis per vieną iš Lietuvos televizijų buvo parodytas nedidelis interviu su Danijos psichologais. Jų teirautasi, kaip vaiką sutuoktiniai dalinasi Danijos Karalystėje. Danų psichologai akcentavo: jokio smurto, jokios prievartos. Tik – derybos, kompromisai, susitarimai. Žurnalistei patikslinus, o ką Danijos teisėsauga daro, jei konfliktuojančioms pusėms vis tik nepavyksta susitarti, Vilniuje viešėję danų psichologai nusišypsojo: deramasi tol, kol susitariama.

Daniška pozicija suprantama, pateisinama. Bet ji kardinaliai nesutampa su kai kurių Lietuvos psichologų tvirtinimais, esą mergaitei buvo neabejotinai sunku gyventi pas savo tėvo gimines, todėl, suprask, “jau geriau vienas didelis stresas, nei mažytį stresą patirti nuolatos”. Bet iš kur ištrauktos tokios versijos? Jei tėvo giminės bei artimieji ir turi trūkumų, tai dar nereiškia, kad jie neturi absoliučiai jokių teisių auginti mergaitės.

Lietuviškoji teisėsauga gegužės 17-ąją taip stipriai susimovė, kad šios gėdos dar ilgai nenusiplaus. Ne veltui dabar lietuviškoji policija kai kada lyginama su sovietiniais omonininkais. Nors bet koks etikečių klijavimas nėra geras dalykas, tačiau šiuo konkrečiu atveju toks epitetas, man regis, – kaip pirštu į akį. Panašumų išties daug.

Iš nuosavų namų velkamas niekam niekad jokios grėsmės nekėlęs buto savininkas – pagyvenęs vyriškis. Iš nuosavo namo velkama niekam jokios grėsmės nekelianti pagyvenusi moteriškė. Į tarnybinį automobilį užlaužtomis rankomis stumiamos Garliavos dramą stebėjusios merginos. O policijos garsiakalbis plyšaute plyšauja: panaudosime specialiąsias priemones, panaudosime specialiąsias priemones, panaudosime specialiąsias priemones…

Galų gale prisiminkime mergaitės “išvadavimo” operaciją mačiusio kunigo Jono Varkalos palyginimą: jie priminė esesininkus, susidorojančius su žydų vaikais Antrojo pasaulinio karo metais. Kunigo žodžių nuoširdumu linkęs tikėti. Jei Garliavos tragedija savo asmeniniais tikslais siekia pasinaudoti užtektinai gausus būrys politikų, kitaip tariant, kai kas dirbtinai augina savo reitingus, tai kunigui šie priekaištai niekaip nelimpa. Kunigas neketina balotiruotis į Seimą, nesiekia politinių postų. Todėl jo rūpestis mergaitės likimu – kur kas nuoširdesnis, gilesnis, prasmingesnis už rūpestį tų, kurie šį rudenį ketina dalyvauti Seimo rinkimuose.

Lietuviškoji teisėsauga išsidavė esanti kalta dar ir dėl to, kad nepanoro mergaitės “išlaisvinimo” akcijos nuo pradžios iki paskutinės akimirkos fiksuoti filmavimo kameromis, o paskui nufilmuotus vaizdus – parodyti pagrįstai sunerimusiai Lietuvos visuomenei. Vadinasi, sąžinė nėra absoliučiai švari. Vadinasi, turi ką slėpti. Ne mergaitės globėjos ir tetos, o būtent Lietuvos teisėsauga pabijojo viešumo. Tai Lietuvos teisėsauga nusukinėjo filmavimo kameras, trukdė filmuoti, fiksuoti. O tai – silpnumo požymis.

Laimė, lietuviškoji cenzūra, primenanti gūdžiausius sovietinius laikus, nesusiprato išjungti kompiuterio, stovėjusio name, iš kurio buvo “išvaduota” mažoji mergaitė. To įrašo paklausius akivaizdu, jog mergaitė nenorėjo eiti pas motiną, vijo šalin antstolę, verkė, klykė, nešama iš namo. Net jei vėliau ir bus labai laiminga, gyvendama su savo motina, tą gegužės 17-ąją ji buvo išvežta per prievartą, panaudojus jėgą. Ir tą prievartą prieš apsiginti nepajėgiančią mažametę mergaitę naudojo Lietuvos valstybę atstovaujantys pareigūnai.

Tiesa, dar tą pačią dieną per kelias Lietuvos televizijas buvo parodyti kadrai, kaip mažoji mergaitė, atsidūrusi automobilyje kartu su savo motina, staiga pamiršta visą “išvadavimo” siaubą – ima džiaugtis. Gal taip kada nors ir nutiks. Bet labai sunku patikėti, jog džiaugtis mažoji Kedytė pradėjo tuoj po grubios “išlaisvinimo” operacijos. Mergaitės klyksmas, patirtas išgirdus dūžtant stiklus ir išvydus anstolę, atrodo nuoširdesnis už tą neva tikrą atsipalaidavimą, kurį demonstravo mergaitės motinos šalininkai. Kam tokie įtikinėjimai? Lengvatikiams apmauti?

Neįtikinami atrodo ir Lietuvos prezidentų bei premjerų paaiškinimai, esą jie nieko nežinojo apie pačiu grubiausiu būdu rengiamą “išvaduoti” mergaitę. Atvirai kalbant, bet kokiu atveju – blogai. Jei mūsų aukščiausi valdžios pareigūnai žinojo, bet neužkirto kelio šiai operacijai, – vadinasi, jie sąmoniningai palaikė smurtautojų pusę. O jei nežinojo, – tai dar blogesnę padėtį turime. Turime valdžios atstovus, kurie nesusidoroja su savo pareigomis. Kaip galime pastatyti naują atominę jėgainę, kaip galime žinoti, kokia bus elektros kaina po penkerių ar dešimties metų, jei nežinome, kas dedasi mūsų pašonėje šiandien?

Nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės. Ši nuostata įtvirtinta net lietuviškuosiuose įstatymuose. Bet mūsiškiai valdžios vyrai ir moterys dažniausiai bando prisidengti būtent nežinojimu kaip lengvinančia aplinkybe. Vaizdžiai tariant, demonstruoja nuostatą, esą jiems galioja ne visi lietuviškieji įstatymai. Pavyzdžiui, negalioja nuostata, bylojanti, jog “nežinojimas neatleidžia nuo atsakomybės”.

Įdomi ir moteriškų smūgių sulaukusio policininko reakcija. Tėvai, seneliai mane mokė sulaukus moteriškų antausių čia pat atsiprašyti drastiškai pasielgusios moters ar merginos. Mane mokė atsiprašyti bet kokiu atveju: net jei antausį skėlusi mergina ar moteris yra labai neteisi. Man buvo aiškinama, jog tikras džentelmenas nekariauja su moterimis jokiais atvejais. Tuo tarpu viešojoje erdvėje pasirodė pranešimų, esą per mergaitės “išvadavimo” operaciją “nukentėjęs” pareigūnas svarsto galimybę bylinėtis su per galvą jam keletą kartų sudavusia moterimi.

Gerbiu tokį policininko “principingumą”. Jis turi teisę taip manyti ir turi teisę visomis teisinėmis priemonėmis ginti savo garbę bei orumą. Tačiau man asmeniškai tokia laikysena – nepriimtina. Juolab kad antausiai skelti ypatingomis šoko sąlygomis. Būtų mano valia, tokį “principingą” pareigūną atleisčiau iš tarnybos. Vien už tai, kad jis, absoliutaus teisingumo reikalaudamas iš stresą patyrusios moters, mažiau laiko ir jėgų gali skirti tikrų nusikaltėlių gaudymui bei tramdymui. 

Man nepriimtini ir tie, kurie, diskutuodami televizijos ar radijo laidose, tesugeba pareikšti, esą Lietuva – teisinė valstybė, todėl būtina visiems ir visada laikytis įstatymų. Lietuva nėra teisinė valstybė. Europarlamentaras prof. Vytautas Landsbergis priminė, jog šiuo metu Lietuvoje neįgyvendinta apie 17 tūkst. teismo sprendimų. Kai kuriuose kituose viešuose šaltiniuose nurodomas dešimt kartų mažesnis skaičius; suprask, neįvykdyta apie 1700 teismo sprendimų. Bet vis tiek – labai daug. Bet kokiu atveju –  tragiškai daug.

Tad akivaizdu, jog Lietuvos valstybė šiandien demonstruoja selektyvų, pasirinktinį teisingumą. Lietuvos teismas liepė nukabinti lenkiškas gatvių lenteles. Bet tuo pačiu kažkokios paslaptingos jėgos nusprendė, jog šio teismo sprendimo įgyvendinti nereikia, nebūtina. Lietuvos teismas priėmė sprendimą nugriauti pajūrio botelius. Ir vis dėlto tie statiniai iki šiol nenugriauti. Ir, regis, jau niekad nebus nugriauti. Intensyviai ieškoma kompromiso. Kompromiso ieško visi – ir valdžios vyrai, ir teisininkai. Tad kodėl neieškota kompromiso Klonio gatvėje?

Nejaugi tie, kurie tvirtina, jog visuomet būtina laikytis įstatymų, nemato, kas iš tiesų dedasi Lietuvos teisėsaugos sferose? Ar galima laikyti įkalintą žmogų neturint jo kaltės įrodymų? Bet juk eilinį Rygos omonininką laikome įkalintą. Net iki gyvos galvos siekiame jį įkalinti. Kodėl taip žiauriai elgiamės – sunku pasakyti. Matyt, trokštame pasirodyti patriotiškai ištyrę Medininkų žudynių bylą. O kad tokie mūsų norai akivaizdžiai kertasi su teisinėmis normomis, – daug kam nusispjaut. Šio fakto nepastebi net tie, kurie labai temperamentingai įrodinėja, jog įstatymų privalo laikytis absoliučiai visi Lietuvos piliečiai, taigi – ir lietuviškosios Temidės atstovai.

Ar baudžiamosiose bylose galima bausti žurnalistą remiantis ne faktais, ne įrodymais – vien tik iš kažkur ištraukta, anonimiška “statistinių skaitytotojų ir rinkėjų nuomone”? Pasirodo, galima. Jei netikite, jog Lietuvoje įmanomi tokie dalykai, paklauskite Vilniaus miesto 1-osios apylinkės teismo teisėjo Valerijaus Paškevičiaus bei Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio, ir jie jums, tikiuosi, paaiškins, kodėl nuspręsta Lietuvos žurnalistus bausti ne už tai, ką jie konkrečiai parašė, o už tai, ką galėjo pamanyti kažin iš kur ištraukti anoniminiai “statistiniai skaitytojai bei rinkėjai”.

Beje, teisėjų V.Paškevičiaus ir S.Lemežio sugalvota neva itin svarbi “statitstinių skaitytojų ir rinkėjų nuomonės” formulė kažkodėl netaikoma Garliavos tragedijai. Ir greičiausiai nebus taikoma. Nes jei bus pritaikyta, turėtume liūdną vaizdelį: ženklus statistinių skaitytojų ir rinkėjų būrys nusikaltėliais laiko tikrai ne teisėją Neringą Venckienę. Taigi net aukštąjį universitetinį išsilavinimą turinčiam žmogui sunku suvokti, kodėl vienu atveju mojuojama “statistinio skaitytojo” vėzdu, o kitu – jau nemojuojama.

Pastaruoju metu atidžiai stebiu, kaip Vilniaus apygardos teisme nagrinėjama viena narkotikų platintojų byla. Be abejo, iki baudžiamosios bylos pabaigos – dar labai toli. Tačiau jau dabar į akis krenta lietuviškosios teisėsaugos grimasos. Kaltinamųjų ir įtariamųjų suole – nė vienos “baltosios apykaklės”. Vien – smulkūs narkotikų prekeiviai. Jaunučiai, nepatyrę, neišsilavinę. Vadinamosios “šestiorkos”. Jau dabar akivaizdu, kad piktžolių šaknų niekas nekapoja. Skabo tik piktžolių viršūnėles, tik lapelius. Akivaizdu ir tai, kad net ir labai griežtai nubaudus tuos keliolika su įkalčiais pagautų jaunuolių narkotikų Lietuvoje vargu ar sumažės. Nes ne jie užsako muziką. Tikrieji narkotikų baronai paliekami ramybėje.

Žodžiu, liūdna matyti, kaip lietuviškoji Temidė rimtai, intensyviai, kruopščiai narplioja iš tikrųjų visai nerimtą bylą. Popierinę bylą. Po neva sėkmingo bylos išnarpliojimo tikriausiai premijų sulauks ir mūsų ikiteisminio tyrimo tyrėjai, ir prokurorai. Ir Vilniaus apygardos teismo teisėjas greičiausiai bus pagirtas už operatyvumą bei principingumą. O kad milžiniškų lietuviškosios Temidės pastangų dėka narkotikų Vilniaus gatvėse nė kiek nesumažės, – niekam nė motais.

Todėl pritariu kunigui Robertui Grigui, manančiam, jog “vėl neturime savo valstybės, ji vėl nepriklauso mums, ji priklauso kažkam kitam”. Negalima nesutikti ir su tokiais kunigo R.Grigo žodžiais: “valdžia, kuri smurtauja prieš taikiai protestuojančius piliečius, automatiškai praranda įgaliojimus būti tautos valios reiškėja”. Kunigui R.Grigui politikavimo niekaip neprimesi. Šį rudenį rinkimuose į parlamentą jis nedalyvaus.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.05.24


Prisijunkite prie diskusijos