Ką daryti tiems, kurie nori ginti Lietuvą?


Print

Pastaruoju metu vis dažniau pasigirsta nuogąstavimų, kad neaišku nei kaip, kur, nei su kokiu ginklu ginti savo kraštą, jeigu prireiktų.

Labai gerai, kad žmonėms tokie klausimai kyla, kad stiprėja šaulių, savanorių gretos, kad pagaliau visuomenei tapo įdomūs kariuomenės reikalai.

Tačiau svarbiausias darbas, kurį visi turime nuveikti jau dabar – atgrasyti tuos, kurie žvangina ginklais prie pat mūsų sienų. Atgrasyti taip, kad nekiltų minčių čia kelti kojos ir kad nereikėtų stoti su ginklu rankose ginti savo žemės tikrame kare.

Norintieji ginti Lietuvą, tai efektyviai gali daryti jau dabar. Artimiausias darbas – apginti pasiūlytą kitų metų gynybos biudžetą. Apginti, neleidžiant gražuliams ir kitiems jo išdraskyti.

400 mln. litų gynybai papildomai 2015 metams tik iš pirmo žvilgsnio atrodo dideli pinigai. Putino atgrasymui, krašto gynybai reikia žymiai daugiau. Ir kasmet reikės. Tai yra šios dienos prioritetas, kuris net neturi būti diskutuojamas. Žinoma, jei norime apskritai mūsų valstybę išsaugoti ir jei norime, kad kiti padėtų apsiginti.

Tam reikia talkos. Visuomenės nuomonė yra stiprus ginklas, todėl pirmiausia Lietuvos patriotai čia ir dabar turi jį panaudoti. Reikia ir visuomenės, ir žiniasklaidos talkos, nes be to smulkūs niekšeliai bandys krautis nešvarų politinį kapitalą mūsų visų kartu taip nelengvai kuriamos valstybės sąskaita.

Vienas parlamentaras jau įregistravo įstatymo pataisą kitų metų biudžeto projektui, siūlydamas atimti daugiau kaip 60 milijonų iš numatytų gynybai. Laikas parodys, kiek dar atsiras tokių siūlymų. Gaila, bet ir mokytojų profsąjungos, kiek girdžiu iš jų lyderių pasisakymų, norėtų atimti lėšų iš krašto apsaugos. Mokytojus, kurie turėtų būti šitos valstybės moraliniai gynėjai, vėl, kaip 2000-aisiais, yra bandoma supriešinti su krašto gynyba. Neseniai prieš gynybos biudžetą mitinge Vilniuje burnojo ir pensininkų vadovu pasivadinęs buvęs sovietinis papulkininkis. Niekas nesiginčija, kad reikia didinti atlyginimus mokytojams, kultūros ir meno, socialiniams darbuotojams, kelti pensijas pensininkams, tačiau tam Vyriausybė privalo surasti kitų šaltinių, o ne iš krašto apsaugos biudžeto.

Panašiai apie Lietuvos pastangas padidinti gynybos išlaidas jau keletą mėnesių rašo Kremliaus tinklalapiai, skirti Baltijos valstybių auditorijai. Ten taip pat formuluojamos žinutės, kad Lietuva skriaudžia pensininkus, mokytojus, nes užsimojo skirti lėšų kariuomenei.

Realybė yra priešinga. Tai Rusija bando mūsų regione įsukti ginklavimosi varžybas. Per pastaruosius penkerius metus NATO valstybių gynybos biudžetai vidutiniškai sumažėjo 20 proc., kai tuo tarpu Rusijoje ginklavimuisi pinigai buvo padidinti net 50 proc.

Esu įsitikinusi, kad Europos Šiaurės regionas gali būti saugiausias šiame žemyne. Tokių tikslų ir siekėme kartu su Šiaurės šalimis. Tačiau Kremlius jau nuo 2007 metų pradėjo intensyvų savo ginkluotųjų pajėgų modernizavimą prie vakarinių Rusijos sienų, įskaitant ir Karaliaučiaus kraštą. Tam yra leidžiami milijardai. Iš esmės gyvename šalia labiausiai militarizuojamo Rusijos regiono. Ilgai į tai daug kas nekreipė dėmesio. Pamenu, kaip bandymai perspėti susilaukdavo pašaipų ir sumenkinimo.

Tačiau realybė yra akivaizdi – Kremlius nestabdo militarizavimo tempų, mašina sukasi. NATO priverstas reaguoti, o mes – NATO dalis. Dabar jau esame saugumo iššūkių epicentre.

Nepritariu tiems, kurie sako, kad jokia gynyba nepadės, esame per maži, per silpni, todėl neverta leisti pinigų. Šaltojo karo metais bent dvi NATO teritorijos buvo daug labiau neapginamos – Vakarų Berlynas ir siaura šiaurinė Norvegijos dalis. Tačiau Sovietų Sąjunga neišdrįso jų atakuoti dėl stiprios Vakarų atgrasymo politikos.

Panašiai ir dabar. Mes ne vieni, tačiau mūsų pačių indėlis gali būti svarbiausias. Todėl, pagaliau susitarus dėl taip reikalingų pinigų gynybai, negalima atsitraukti. Čia yra pirmutinis gynybos postas, kuriame visuomenės stiprus žodis, ginantis nuo gražulių, yra svarbiausias. Tikiuosi, kad ir ministras J. Olekas bus atkalus, gindamas kariuomenei skiriamus pinigus nuo savo draugų koalicijoje.

Kita svarbi gynybinė linija, kur visuomenė gali padėti politikams – reikia aiškaus susitarimo, kad gynybai skirti pinigai bus panaudoti prasmingiausiai, reikalingiausiomis kryptimis, nebus iššvaistyti beverčiams skaisgirių filmukams.

Čia aiškumo mažiau. Valdantieji nėra inicijavę jokio parlamentinių partijų lyderių pasitarimo, nėra pasiūlę aiškaus susitarimo, kokie prioritetai kitiems metams. Partijų susitarimas, beje, numato, kad tokie pasitarimai turi būti rengiami svarstant kitų metų biudžetą. Esu pasiūliusi tai inicijuoti Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto (NSGK) pirmininkui, bet iki šiol tyla.

Nerimą kelia tai, kad nesiruošiama iš esmės keisti požiūrio į rezervo rengimą – nesiruošiama investuoti į žmonių parengimą ginti savo kraštą. Net geresnėje saugumo situacijoje esančios valstybės – Švedija, Lenkija – pripažįsta iš esmės pasikeitusią saugumo situaciją ir pradeda diskusijas dėl privalomosios tarnybos sugrąžinimo. Tai yra pats geriausias būdas tinkamai parengti rezervo karį. Estija, kuri atsispyrė pagundai panaikinti šauktinius, kitiems metams dar labiau didina į kariuomenę šaukiamų jaunuolių skaičių, o pakartotiniams mokymams žada pakviesti net 10 tūkstančių buvusių šauktinių.

Iš mūsų ministerijos planų matyti, kad į žmones beveik nebus investuojama. Keturiais šimtais daugiau profesionalų ir šimtu rezervo karių – tai ne dydžiai, kurių reikia jau dabar. Dar liūdniau atrodo pasižiūrėjus į Seimo dar pavasarį patvirtintus kariuomenės ir jos rezervo dydžių planus 2020-iesiems – jokių ambicijų turėti bent kažką panašaus į Estijos ar Suomijos planus.

Vis dar turiu vilčių, kad atsiras politinės valios susitarti, jog skiriami pinigai turės būti paskirstomi tolygiai tarp lėšų reikalingai ginkluotei įsigyti ir investicijų į žmonių parengimą.

Čia taip pat reikia didelės visuomeninės talkos, spaudžiant savo vidinėse problemose pasimetusią Seimo daugumą. Nuo rimto tautos pasirengimo atgrasyti priešą prasideda atsakymas į klausimą, ką turėsiu daryti, jei tektų ginti savo žemę?

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: parlamentarė Rasa Juknevičienė.

Informacijos šaltinis – tsajunga.lt

2014.11.13; 15:25


Prisijunkite prie diskusijos