Ką lietuviams patartų Izraelio analitikai


Print

Lietuvos aktualijomis besidomintiems lietuviams tikriausiai nereikia pristatyti nei projekto “Aš – Lietuvai”, nei šį projektą jau keletą metų intensyviai įgyvendinančio iniciatoriaus, koordinatoriaus Tomo Girdzijausko.

Su didžiąją gyvenimo dalį Londone praleidžiančiu T.Girdzijausku susipažinau atsitiktinai – dr. Algimanto Matulevičiaus vadovaujamo visuomeninio judėjimo “Tautos Ateities Forumas” būstinėje Vilniuje.

T.Girzijausko pozicija pirmiausiai sudomino savo konkretumu: daugmaž visi pripažįstame, jog Lietuva sunkiai serga, tačiau mes, lietuviai, tarsi užsispyrę neieškome ligos priežasčių bei būdų, kaip reikėtų gydytis. Tarsi nenorėtume pasveikti. Tarsi būtume kažko labai išsigandę, apduję ar praradę pasitikėjimą savo jėgomis.

Taigi pagrindinė projekto “Aš – Lietuvai” užduotis – ieškoti konkrečių būdų, kurie lietuviams padėtų neišnykti ir tuo pačiu – laimingai, prasmingai bei pasiturinčiai gyventi. Nieko keisto, jei lietuviškosios sėkmės formulės paieškas T.Girdzijauskas pirmiausiai pradėjo nuo apklausų. Projekto “Aš – Lietuvai” iniciatoriai per pastaruosius keletą metų tūkstančiams lietuvių pateikė tūkstančius klausimų. Klausimai – konkretūs. Pavyzdžiui, kodėl, užuot stiprinusi tautiškumą ir ekonomiką, nepriklausomybę atgavusi Lietuva pasimetė, susigūžė, prarado pasitikėjimą. Regis, turime kuo geriausias sąlygas tvarkyti savo gyvenimą savo nuožiūra. Bet, užuot čiupę “jautį už ragų”, mes tik susigūžėme, emigruojame arba dejuojame. Kur – šio paradokso esmė? Arba štai kad ir toks itin svarbus klausimas: ką lietuviai šiandien pirmiausiai privalo taisyti, tobulinti, koreguoti?

Į šiuos klausimus jau surinkta tūkstančiai atsakymų. Iš tų atsakymų, pasak projekto “Aš – Lietuvai” vadovų, atrinkti keli šimtai racionaliausių. Juos beliko apibendrinti. O suradus bendrąjį vardiklį – pasiraitojus rankoves pult įgyvendinti. Tačiau tokiomis akimirkomis dažniausiai esu pesimistas, nei optimistas. Ir manasis pesimizmas – ne iš piršto laužtas.

Žinoma, su projektu “Aš – Lietuvai” susipažinęs esu paviršutiniškai. Tiksliai nežinau, kokiais kriterijais remiantis buvo atliekamos apklausos. Taip pat nežinau, kas ir pagal kokius principus atrenka pačius racionaliausius pasiūlymus. Pripažįstu, jog per keletą prisistatymui skirtų minučių labai keblu aiškiai, tiksliai išdėstyti savo poziciją. Taigi gali būti, jog kai kuriose kalbose įžvelgiau dviprasmybių, kurių iš tikrųjų nėra. Todėl negaliu daryti plačių apibendrinimų. O ir su projekto iniciatoriumi T.Girdzijausku išsamiau kalbėjausi vos keletą kartų. Todėl mano pozicija gali būti tik subjektyvi ir tik paviršutiniška.

Ir vis dėlto savo skepticizmu norėčiau pasidalinti. Tokiam žingsniui paskatino viena Seime surengta konferencija, kurioje teko dalyvauti. Apart rimtų, dėmesio ir analizės vertų svarstymų keli projekto “Aš – Lietuvai” dalyviai, rėmėjai ar svečiai, mano supratimu, pamėtėjo ir keletą niekam tikusių idėjų. Atvirai kalbant, net žalingų idėjų. Kad tie jaunuoliai ir jaunuolės turi savo nuomonę ir ją gina, – nieko smerktino. Nieko baisaus, jei jie aktyviai dalyvauja “Aš – Lietuvai” organizuojamuose renginiuose. Tik ginčuose surandamas aukso grynuolis. Tačiau nereikia pamiršti, jog dėl tų kelių, man regis, žalingų pasiūlymų užvirė diskusija, teko prarasti laiko, išeikvoti energijos. Taigi baiminuosi, jog ilgainiui bevaisiai, beprasmiai ginčai čia netaptų dominuojantys. Mat bus užgožtos svarbesnės, aktualesnės idėjos. Projekto “Aš – Lietuvai” iniciatoriai laikosi labai griežtų tarpusavio bendravimo taisyklių, kurios, vaizdžiai tariant, leidžia sakyti “aš – už taiką”, bet neleidžia sakyti “aš – prieš karą”. Tokia bendravimo tvarka – labai veiksminga. Tačiau – ne visada. Ypač kai kalbama apie sunkiai sergantį ligonį. Jei medikai atsižvelgtų į visus sunkiai negaluojančio žmogaus norus, užgaidas ir kaprizus, ligonis vargiai pasveiktų. 

Tad ypač keistai nuskambėjo vieno jaunuolio mintis, esą Lietuvai viena iš aktualiausių nūdienos aktualijų – žmogiškumo puoselėjimas. Prisistatymo metu jis pasigyrė, jog domisi Izraelio valstybės istorija, tradicijomis, papročiais ir t.t. Bet į klausimą, kas dabar lietuviams svarbiausia, kažkodėl prakalbo visai ne kaip … žydų gyvenimo žinovas. Čia labai taikliai replikavo rašytojas, filosofas Vytautas Rubavičius. V.Rubavičius pasiūlė įsivaizduoti pasitarimą, kuriame ginčijamasi, kokios svarbiausios problemos iškilusios dabartinei Izraelio valstybei. Posėdyje dalyvauja Izraelio žvalgybos atstovai, ekonomistai, politikai, bankininkai. Diskusijos tema – kaip išgyventi arabų apsuptyje, kaip išvengti teroro aktų, kaip surasti deramą finansavimą kariuomenei, kaip nenutautėti ir t.t. Ir štai vienas tokio posėdžio dalyvis staiga pareiškia, jog aktualiausia žydiška tema: tai … žmoniškumo puoselėjimas. Rašytojas, filosofas V.Rubavičius ironizavo: ar tokia situacija įmanoma Izraelyje?

Be abejo, – neįmanoma. O Lietuvoje – įmanoma. Jei atvirai, esu iš tų, kurie irgi domisi Izraeliu. Ir – ne vieną dešimtmetį. Ypač jų slaptosiomis bei specialiosiomis tarnybomis, įskaitant “Mossad”, “Šin Bet” bei “Aman”.  Domiuosi ne tik Izraelio pergalėmis, bet ir nesėkmėmis, kurių taip pat būta ne tiek jau mažai. Žodžiu, teko perskaityti dešimtis analitinių knygų bei šimtus analitinių straipsnių, kuriuose svarstoma, ką reikia daryti, jei norima ne tik išsilaikyti globaliame pasaulyje, bet ir pirmauti jame. Atvirai kalbant, tuose svarstymuose posakių kaip žmoniškumas, tolerancija arba demokratija neaptikau.

Skaitydamas tas knygas ir straipsnius savo užrašuose pasižymėjau keletą minčių, kurios paliko neišdildomą įspūdį. Štai keletas iš jų, labiausiai įsiminusiųjų. “Padėkite vienas kitam kuo galite, net ir tuo atveju, jeigu vienas kito nekenčiate. Mūsų jėga – vienybėje. Tai sėkmės garantas. Vienybė – pagrindinis mūsų tikslas, o kartu ir priemonė visiems kitiems tikslams pasiekti. Nėra amoralių dalykų, jeigu jie padeda mūsų tautos gerovei. Tik saviškius kelkime į vadovaujančius postus, nes tas, kuris valdo, yra ir protingas, ir teisus. Į visus reiškinius žiūrėkite per mūsų interesų prizmę, būtinai atkreipkite dėmesį, kokią naudą tai atneš mums. Informuokite vienas kitą apie viską, ką sužinote. Informacija – pats švenčiausias reikalas. Pinigai, kadrai ir informacija – tai trys banginiai, ant kurių laikosi mūsų gerovė. Iškelkite menkas problemas į viešumą ir visuomeninę nuomonę formuokite taip, kad būtų ginami mūsų nacionaliniai interesai. Iš smulkmenos galima padaryti problemą, o iš problemos – smulkmeną. Visose srityse stenkitės būti lyderiais. Administracinį ir kūrybinį darbą turime dirbti mes. Tegul juodą darbą dirba kiti. Jeigu jūs turite laisvą vietą į viršininko postą, imkite tik savą, jeigu to padaryti negalite, naikinkite pareigybę. Arba mūsų tvarka, arba visiška netvarka. Ten, kur norima apsieiti be mūsų, turi tvyroti chaosas. Pastovus šalių pakeitimas ieškant sau palankesnių sąlygų – mūsų strategijos dalis. Bet  išeiti, jeigu to prireiks, mes turime ne vargšai ir ligoti, bet turtingi ir sveiki. Pinigai – mūsų turtas. Mes savo centrą keliame ten, kur prieš tai pervedame savo pinigus ir kapitalą. Sustiprėję tose šalyse, kur apsigyvename, surinkę iš tų valstybių duoklę, laikas nuo laiko susirenkame į mūsų protėvių žemę, kad sustiprintumėme mūsų vienybę, mūsų tikėjimą ir dvasią. Ne mūsų reikalas rūpintis svetimtaučiais. Pastoviai kontroliuokite kiekvieną įtakingų ir perspektyvių svetimtaučių žingsnį. Ten, kur du gabūs kitataučiai, privalo būti bent vienas mūsiškis…”.

Šiuose žodžiuose neįžvelgiu nieko labai blogo, išskyrus sveiką nacionalinį egoizmą. Galbūt kai kurie teiginiai skamba ir neįprastai, ir šokiruojančiai. Tačiau maždaug tokiomis taisyklėmis, mano supratimu, vadovaujasi visos bent kiek sėkmingiau savo būtį susitvarkusios nacijos. Tad kodėl mes, lietuviai, negalime perimti bent kelių tokio pobūdžio nuostatų? Štai toje konferencijoje ir suklusau: arba vaikinas, į pirmąją vietą iškėlęs žmoniškumo būtinybę, tik apsimeta išmanąs Izraelio specifiką, arba specialiai norįs lietuviams primesti beprasmes, nevaisingas diskusijas.

Įsidėmėjau ir vienos jaunos merginos, berods, aukštosios mokyklos studentės, svarstymą, girdi, lietuvių kalba – labai sudėtinga. Todėl mums reikėtų įsileisti kai kurių naujovių, suteikiančių galimybę nepaisyti itin sudėtingų gramatinių taisyklių. Juolab kad kai kurios taisyklių nepaisyti skatinančios naujovės vis tiek egzistuoja. Tereikia jas įteisinti. Ir tada, žinok, daugiau žmonių norės kalbėti lietuviškai. Maždaug taip supratau jos ne itin rišlų pareiškimą. Žinoma, tokia nuomonė – galima. Ir į ją būtina įsiklausyti. Tačiau šiuo atveju man labiau knietėjo prisiminti rašytojo, filosofo V.Rubavičiaus pastabą, kokius prioritetus, jo manymu, kelia Izraelio žvalgybininkai, finansininkai, politikai. Išties sunku įsivaizduoti, jog žydai galėtų rimtai diskutuoti, esą jiems būtina atsisakyti kai kurių gimtosios kalbos gramatinių taisyklių ir tradicijų, nes jų gimtoji kalba, matot, per daug sudėtinga kitataučiams, kai kuriems mokytis tingintiems žydų studentams ir neatitinka liberalizmo, modernumo dvasios.

Toje konferencijoje labiau imponavo visai kiti pasiūlymai. Pavyzdžiui, projekto “Aš – Lietuvai” iniciatoriaus T.Girdzijausko pastebėjimas, jog Lietuva turi apie penkis šimtus aukščiausio lygio mokslininkų, ekspertų, analitikų, kurie “nuverstų didžiausius kalnus, jei tik sugebėtų susivienyti”. Tačiau reali padėtis – itin nepalanki. Veikdami po vieną mūsų mokslininkai sugeba dirbti iš peties. Bet juos subūrus į krūvą gauname priešingą rezultatą, nei tikėjomės. Jie nesuvienija savo žinių, gabumų, proto. Jie mirtinai susipyksta ir išsiskirsto. Nes dialogą jie pradeda nuo barnių, kritikos, abipusių priekaištų. Kitaip tariant, pradeda diskutuoti nuo to, kas skiria, o ne nuo to, kas vienija.

Projekto “Aš – Lietuvai” iniciatorius T.Girdzijauskas prisiminė ir aplinkybę, jog Izraelis yra parengęs, pavyzdžiui, per šešiasdešimt variantų, kaip elgtis karinio konflikto metu. Taigi oficialusis Tel Avivas yra išstudijavę ir parengęs šimtus įvairiausių variantų, kaip derėtų elgtis, sakykim, kilus rimtiems arba tik lokaliems mūšiams. Mes, lietuviai, tikriausiai neturime ir kelerių variantų, kaip elgsimės, jei, sakykim, Kaliningrado srityje ir Baltarusijoje iš tikrųjų bus pastatyta po atominę jėgainę. Arba nesame iki smulkmenų išsiaiškinę, kaip elgiamės, jei tik baltarusiai pastato atominę elektrinę, o rusai Kaliningrade – nestato…

Akivaizdu, kad Lietuvai trūksta strateginio mąstymo. Lietuva vis dar kuria strategijas, kurios reikalingos tik tam, kad jas rašantys biurokratai į kišenes galėtų susižerti solidžius honorarus. Žodžiu, mūsų strategijos kuriamos tik tam, kad jas kuo greičiau padėtume į archyvą ir pamirštume. O estai sugebėjo iškelti du esminius klausimus ir rasti į juos atsakymus: ką reikia daryti, kad būtų stiprinama tautos gyvastis, o estiška kultūra plistų po pasaulį. Štai britai, auklėdami savuosius vaikus, pirmiausiai bando juos išmokyti komandinio žaidimo taisyklių ir tik po to dėmesį koncentruoja į žinių pateikimą. Danai – taip pat viena iš sėkmingai gyvuojančių tautų. Jie sugebėjo įsisąmoninti pagrindinį uždavinį: tautiškumo puoselėjimas ir palaikymas – ne tušti žodžiai. Taigi nacionalumas Danijos Karalystėje tapo tais klijais, kurie naciją suvienijo sėkmingai ekonominei ir kultūrinei veiklai, padėjo atremti visas pasaulines konkurencijas ir tarptautinius pavojus. Dėmesio vertas ir japonų kadaise iškeltas uždavinys: kiekviena nauja japonų karta privalo ilgiau gyventi nei ankstesnioji. Šį užsibrėžtą, neginčijamą, visų valdžių ir Vyriausybių pripažįstamą prioritetą japonai pavertė nacionaline idėja. O rezultatas – akivaizdus. Japonijoje – labai daug ilgaamžių. Japonijoje žmonės labai ilgai gyvena. Ilgiau už kitas sėkmingai besivystančias nacijas ir tautas.

Konferencijos dalyviai taip pat pabrėžė, jog aklai kopijuoti estų ar danų pavyzdžių negalima, nes kiekviena tauta – specifinė. Jei imsime primityviai mėgdžioti sėkmingai gyvenančius kitataučius, tik apsijuoksime. Tačiau džiugu, jog daug dėmesio skirta būtent tautiškumo, nacionalumo tematikai. Teisingai pabrėžė vienas konferencijos svečias, jog be sveiko nacionalizmo tauta išsigimsta, o tada ją pradeda persekioti ir visos kitos negandos, įskaitant ekonomines. Be to, akivaizdu ir tai, kad bendravimas su kitomis tautomis tiek politiškai, tiek kultūriškai, tiek ekonomiškai labiausiai pavyksta toms nacijoms, kurios stovi ant tvirto nacionalinio pagrindo.

Diskusijos, kaip išmokyti lietuvį burtis prie lietuvio, – būtinos. Nes kol kas žaidžiame pagal niekur nevedančias taisykles: lietuviui apgauti lietuvį – ne nuodėmė. Šiuo metu dar neturime tų į vieną kumštį vienijančių idėjų, kurios padėtų išvengti klausimo “o kokia man iš viso to nauda”. Vis dar dėl nesėkmių įpratę kaltinti kitus, bet tik ne savo trumparegiškumą, pasyvumą, kvailumą ar naivumą.

Tikiuosi, projektas “Aš – Lietuvai” eis būtent tuo tikruoju keliu, ieškodamas tikrųjų lietuviškųjų pamatų.

Gintaro Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: projekto “Aš – Lietuvai” iniciatorius bei koordinatorius Tomas Girdzijauskas.

2011.05.05


Prisijunkite prie diskusijos