Ką mes žinome apie Osamos bin Ladeno mirtį?


Print

Jeigu atidžiau pažvelgsime į oficialią bin Ladeno paieškos ir jo sunaikinimo versiją, kurią paskelbė JAV valdžia, susidaro įspūdis, kad ne viskas joje darnu, aišku, suprantama.

Ten – daug keistenybių, nesutapimų, galvosūkių (kitaip ir būti negali).

Tas įtartinas detales savo straipsnyje The New York Times Magazine ir mini žurnalistas Džonatanas Maleris.

„JAV administracija beveik nedelsiant buvo priversta pakoreguoti keletą svarbiausių šturmo detalių. Priešingai tam, ką iš pradžių buvo pranešęs žurnalistams Obamos patarėjo nacionalinio saugumo klausimais pavaduotojas Džonas Brenanas, bin Ladenas „nedalyvavo susišaudyme“: bin Ladenas buvo neginkluotas. Tai, kad bin Ladenas neva panaudojo vieną iš savo žmonų kaip „gyvą skydą“, irgi nepasitvirtino. JAV prezidentas ir jo artimiausi patarėjai nestebėjo šturmo „tiesioginiame eteryje“,  – sakoma straipsnyje. 

Pasak autoriaus, atsirado ir nerimą keliančių abejonių, kaip apskritai susiklostė oficiali versija. Nikolas Šmidlas, parašęs laikraščiui The New Yorker detalų straipsnį apie amerikiečių „jūrų kotikų“  bin Ladeno sunaikinimo Abotabade operaciją, prisipažino, kad su niekuo iš jų asmeniškai nesikalbėjo. Pačių specialiojo būrio kovotojų – Meto Bisoneto ir Roberto O‘Neilo – pasakojimai vienas kitam prieštarauja. „Valdininkai, prieinantys prie slaptosios informacijos, pranešė žurnalistams: kankinimų scenos, taip realiai parodytos filme „Taikinys numeris vienas“, iš tikrųjų nesuvaidino jokio vaidmens, aptinkant bin Ladeną“, – sakoma straipsnyje.

Maža to, rašo Maleris, oficialioji versija paprasčiausiai nepanaši į tiesą. „Mes verčiami patikėti, kad Obama neva tai pasiuntė 23 „jūrų kotikus“ į savižudišką misiją: jie įsibrovė į Pakistano oro erdvę be palaikymo iš žemės ar oro, o paskui išsilaipino trosais sodyboje, kuri, iš idėjos, turėjo būti energingai saugoma, jeigu joje buvo bin Ladenas“, – rašo autorius.

Beje, pagal oficialią versiją, Pakistano armija ir žvalgyba ne tik neparėmė, bet net ir nieko neužtikrino. Tuo tarpu Abotabadas – faktiškai miestas su karine įgula. O didelė sodyba, kur gyveno bin Ladenas, buvo arčiau nei per dvi mylias nuo amerikiečių karinės akademijos Vest Pointe pakistanietiško analogo. Be to, nejaugi vietinė policija nepastebėjo, kad amerikiečių sraigtasparnis buvo priverstas nusileisti? „Ir, iš tiesų, kodėl mes tiek daug sužinojome apie slaptą šturmą, kurį įvykdė slaptasis specialiosios paskirties padalinys?“ – klausia autorius. 

Malerio nuomone, JAV istorijoje gausu istorijų apie karą, kurios, kaip vėliau išaiškėdavo, būdavo sufabrikuotos. „Prisiminkite apgaulingus Bušo administracijos tvirtinimus apie numanomą masinio naikinimo ginklų arsenalą, kurį neva tai turėjęs Sadamas Huseinas. Arba įsivaizduojamą ataką prieš amerikiečių laivą Tonkino įlankoje“, – sakoma straipsnyje.

Beje, tos melagingos istorijos nebūtų pasiekusios auditorijos, jeigu nebūtų padėjusi žiniasklaida, rašo autorius. Reporteriai ieško siužetų, ir patrauklus siužetas gali iškraipyti faktus.

XXX

„Antai, gal Osamos bin Ladeno mirties istorija – dar vienas amerikiečių taikdarystės pavyzdėlis?“ – klausia Maleris. Arba narplioti tokius klausimas – reiškia pulti į paranoją?

Savo ruožtu, žymus amerikiečių žurnalistas Seimūras Heršas interviu autoriui pareiškė: „Ta istorija nuo pat pirmos dienos dvelkė klastojimu“.

Po ketverių darbo metų, šią gegužę, Heršas išspausdino The London Review of Books straipsnį, kurį Maleris apibūdina kaip „visos oficialios bin Ladeno sunaikinimo versijos paneigimą“.

Pagrindinis šaltinis Heršui buvo neįvardytas aukštas amerikiečių dimisijos žvalgas, o patvirtino informaciją du „konsultantai, ilgą laiką dirbę su JAV specialiųjų operacijų vadovybe“. „Heršas išdėstė įvykius abejingu tonu, paversdamas istoriją apie kantrų atkaklumą, kruopštų planavimą ir begalinį narsumą siužetu apie sėkmę ir nesėkmę, mėginimus užglaistyti klaidas ir sugebėjimą išpešti naudos iš aplinkybių“, – sakoma straipsnyje.

Maleris susitiko su Heršu, ir šis „nupasakojo savo žurnalistinį darbą taip skrupulingai, kaip tik jis galėjo tai padaryti, nesukeldamas pavojaus savo šaltiniams?.

„Pats svariausias Heršo tvirtinimas – apie tai, kaip bin Ladenas apskritai buvo surastas“, – rašo žurnalistas. Heršas parašė, kad tai pavyko padaryti ne ilgus metus renkant CŽV žvalgybos duomenis, o gavus parodymus iš „žmogaus, kuris pats atėjo“. „Tai buvo Pakistano žvalgybos dimisijos karininkas, kuris norėjo gauti premiją – 25 mln. dolerių, kuriuos JAV žadėjo tam, kas padės surasti bin Ladeną“, – sakoma straipsnyje.

Bin Ladenas visai nesislapstė, o sodyba Abotabade buvo jo prieglobstis, kuriuo rūpinosi Pakistano žvalgyba. „Heršas parašė: kai JAV pateikė tą informaciją Pakistano žvalgybos bendradarbiams, tie galiausiai pripažino, kad ji teisinga ir net sutiko pateikti DNR mėginį kaip įrodymą“, – sakoma straipsnyje.

Jeigu tikėsime Heršo versija, tai narsus šturmas buvo ne itin narsus, tęsia autorius. „Pakistanas įsileido Amerikos sraigtasparnius į savo oro erdvę ir pašalino sodybos apsaugą prieš atvykstant „jūrų kotikams“. Heršo šaltiniai jam sakė, kad JAV ir Pakistano žvalgybos bendradarbiai susitarė: Obama išlauks savaitę, o paskui paskelbs, kad bin Ladenas buvo nužudytas „per bepiločio ataką kažkur kalnuose ties Pakistano ir Afganistano pasieniu“.

Bet prezidentas buvo priverstas padaryti viešą pareiškimą nedelsiant, nes avarija ir sraigtasparnio Black Hawk sunaikinimas po to – viena iš nedaugelio oficialios istorijos detalių, kurios Heršas neginčija – neleido išsaugoti operacijos paslaptyje“, – rašoma straipsnyje.

Nemažai Heršo tvirtinimų Maleris laiko dar drąsesniais: „Pavyzdžiui, Heršas rašė, kad bin Ladenas nebuvo palaidotas jūroje pagal musulmonų papročius – „jūrų kotikai“ išmetė jo palaikus iš savo sraigtasparnio. Jis ne tik tvirtino, kad pakistaniečiai sučiupo bin Ladeną 2006 metais, bet ir įtikinėjo, kad Saudo Arabija vėliau mokėjo už jo išlaikymą, o JAV liepė Pakistano valdžiai suimti nekaltą žmogų, kurį kartais išnaudodavo CŽV kaip „atpirkimo ožį“, kad pridengtų Pakistano armijos majorą, kuris gavo bin Ladeno DNR mėginį“.

Heršas – ne koks nors savamokslis, o vienas iš didžiausių žurnalistinio tyrimo meistrų Amerikoje. Gal verta tikėti jo straipsniu?

XXX

„Tai, kas šioje istorijoje teisybė, – ne naujiena, o tai, kas naujiena, – ne tiesa“, – sakė CNN žurnalistas Piteris Bergenas, parašęs knygą apie bin Ladeno paieškas ir sunaikinimą.

Baltųjų rūmų spaudos sekretorius Džošas Ernestas tvirtino, kad Heršo istorijoje „gausu netikslumų ir atviro melo“. Pentagono atstovas Stivas Vorenas ją pavadino „daugiausia sufabrikuota“. Kai kurie Heršo kritikai pabrėžė: Snoudeno paskelbtuose slaptuose dokumentuose atsispindi istorija, kaip CŽV ilgą laiką sekė sodybą Abotabade.

Kaip ten bebūtų, Heršas siūlė savo straipsnį žurnalui The New Yorker. Vyriausiasis redaktorius Deividas Remnikas patarė jam tęsti tyrimą, manydamas, kad nepakanka įrodymų. Užuot tai padaręs, Heršas atidavė medžiagą The London Review of Books.

„Tai ne pirmas atvejis, kai Remnikas atmetė Heršo straipsnį, manydamas, kad šaltinių ne gana. 2013 ir 2014 metais Remnikas nesiėmė spausdinti dviejų Heršo straipsnių apie cheminę ataką panaudojant zariną Sirijoje. Abiejuose straipsniuose buvo tvirtinama, kad ataką įvykdė ne Asado režimas, o Sirijos sukilėliai išvien su Turkijos vyriausybe. Tie straipsniai irgi pakliuvo į The London Review of Books“, – pabrėžia Maleris.

Žiniasklaida būtų kitaip pažiūrėjusi į Heršo straipsnį apie bin Ladeną, jei jis būtų išspausdintas The New Yorker, kur faktai tikrinami skrupulingai. Savo ruožtu, London Review of Books redaktorius Kristianas Lorencenas Maleriui sakė kad straipsnį tikrino trys bendradarbiai, o jis pats asmeniškai šnekėjosi su pagrindiniais Heršo šaltiniais, įskaitant ir amerikietį dimisijos žvalgą.

Bet ar mes privalome pasitikėti neįvardytais Heršo šaltiniais? – klausia Maleris. Jis pažymi: garantijos, kad bus išsaugotas šaltinio anonimiškumas, – vienas iš svarbiausių reporterio instrumentų. Jie keitė istorijos eigą (ypač Votergeito istorijoje), bet sėja abejones dėl šaltinių motyvų ir jų patikimumo, pabrėžia Maleris.

Šiaip ar taip, ne tik Heršas girdėjo tvirtinimus, kad slaptas informatorius nurodė JAV bin Ladeno sodybą. The New Yorker etatinis bendradarbis Stivas Kolas (Pulicerio premiją pelniusios knygos apie CŽV Afganistane autorius) pranešė Maleriui: „Mano atveju man pasakė, kad tai buvo konkretus Pakistano žvalgybos tarnybos karininkas“. „Aš net žinojau pavardę ir jo pagrindu išdirbau ketverius metus“, – sakė Kolas.

Maleris rašo: „Idėja, kad informatoriaus paprasčiausiai „atėjo“, atrodo logiška. Slapti informatoriai užvedė JAV ant pratiškai visų vertingų teroristų, kuriuos pavyko susieti Pakistane, pėdsakų. „Supratimas, kad CŽV sudėliojo visas detales į vieną visumą, ir kankinimai suveikė, ir jie surado mašiną ir kurjerį, o paskui išsiaiškino automobilio numerį ir nusekė jį iki namų… mums, kas nuolat nušviečiam tą temą, visada atrodė, kad kažkaip labai jau įmantru“, – kalbėjo Kolas

„Bet Kolui taip ir nepavyko patvirtinti informatoriaus istorijos“, – pabrėžia Maleris. Kaleris tik įstengė pasišnekėti su amerikiečiu žvalgu, kuris dirbo su numanomu informatoriumi. „Man sakė, kad jis gavo 25 mln. dolerių, ir dabar jis saugomas kaip liudytojas“, – sakė Kolas žvalgui. Šis, pasak Kolo, sutriko, o paskui atsakė: „Hm-m-m, jis galėjo taip pasielgti“.

Maleris sako: iš pat pradžių nelabai tikėjau, kad aukšto rango Pakistano valdininkai nežinojo, jog bin Ladenas yra jų šalyje. Tik faktas, kad Pakistano valdžia atliko savo slaptą tyrimą ir padarė išvadą: Pakistano vadovybė neslapstė bin Ladeno, o tai, kad jis 9 metus laisvai keliavo po šalį, paaiškinama piktinančiu armijos ir žvalgybos vadovybės nekompetentingumu.

„Labiau ginčytinas atrodo Heršo tvirtinimas, kad Pakistanas iš anksto žinojo apie „jūros kotikų“ operaciją, leido ją vykdyti ir net padėjo ją atlikti“, – rašo Maleris. Nejaugi JAV pasikliovė tuo, kad Pakistanas padės sunaikinti bin Ladeną?

XXX

Praėjus 11 dienų po šturmo amerikiečių portale Global Post pasirodė straipsnis be parašo, pavadintas „Bin Ladeno prieglobsčio šturmas: kaimynai sako, kad Pakistanui buvo žinoma“. „Pustuzinis žmonių, kurie gyveno šalia bin Ladeno sodybos, reporteriui sakė, kad bendradarbiai civiliais drabužiais – „arba Pakistano žvalgai, arba armijos karininkai“ – porą valandų prieš šturmą pasibeldė į jų duris ir liepė jiems išjungti šviesą ir neiti į gatvę, kol negaus leidimo“, –perpasakoja straipsnį Maleris.

Global Post vyriausiasis redaktorius Filipas Balbonis suvedė Malerį su straipsnio autoriumi. Tai buvo pakistanietis žurnalistas Aamiras Latifas. Maleris jo paklausė, ar  jis manąs, kad Pakistanas kažkiek žinojo apie šturmą. „Ne „žinojo“, – nedelsdamas atsakė Latifas. – Akivaizdi buvo koordinacija ir bendradarbiavimas“.

Latifas perpasakojo vietinius gyventojus: jie girdėjo, kaip skraidė amerikiečių sraigtasparniai. „Visa šalis prabudo, ir tik Pakistano armija miegojo?“ – retoriškai klausia Latifas. „Jūrų kotikai“ išbuvo žemėje 40 minučių, bet Pakistano kariškiai atvyko į vietą tik po to, kai sraigtasparnis su amerikiečiais išskrido.

„Žurnalistė Karlota Gol siūlo (ir pabrėžia, kad tai tik prielaida), jog JAV paskutinį momentą perspėjo Pakistaną apie operaciją prieš bin Ladeną“, – rašo autorius. Gol sakė autoriui: „Aš įsivaizduoju tokį scenarijų: amerikiečiai stebėjo bin Ladeną, sekė jį ir nieko nesakė pakistaniečiams, nes jais nepasitikėjo, bet kai jie nusprendė šturmuot, tai, man atrodo, jie kreipėsi į Kajanį (tuometį Pakistano armijos generalinio štabo viršininką) ir Pašą (tuometį Pakistano Tarpžinybinės žvalgybos generalinį direktorių) ir pareiškė: „Mes vykstame į vietą ir nedrįskite numušti mūsų sraigtasparnių ar dar ką nors daryti“.

Tokiomis aplinkybėmis po šturmo Pakistanui iškilo nemaloni dilema: pripažinti bendradarbiavimo faktą ir supykdyti konservatorius, ar motyvuoti savo nežinojimu ir nekompetentingumu.

„Kaip dabar bus su oficialia bin Ladeno sunaikinimo versija? Daugelis mano, kad jos būklė dabar kažkokia tarpinė tarp fakto ir mito“, – pastebi Maleris.  Jo nuomone, dar reikia ilgai dirbti, kol JAV valdžios versiją bus galima laikyti teisinga ar melaginga.

Prityręs CŽV bendradarbis Robertas Bejeris oficialią versiją pavadino „prasimanyta“. „Nejaugi prezidentas paprasčiausiai kartą pabudo ir sako; „Pakiškime mano prezidentavimą smūgiui tiesiog rinkimų išvakarėse?“ Jis per daug protingas, kad rizikuotų 23 „jūrų pėstininkų“ gyvybe likvidacijos operacijoje à la Holiwood.  Maleris pabrėžia: „ir vis dėlto niekas iš senų Bejerio draugų CŽV ar už jos ribų neginčija JAV administracijos versijos“.

Laikui bėgant daugelis Heršo teiginių gali pasitvirtinti, mano Maleris. Tokiu atveju amerikiečių pasipiktinimas bus pateisinamas. Vadinasi, Pakistanas numanomas JAV sąjungininkas, gaunantis iš JAV milijardus dolerių, slėpė didžiausią Amerikos priešą? O įžūlus bin Ladeno sodybos šturmas tebuvo šūvis į tupintį kalakutą? Ir JAV vyriausybė melavo savo pačios piliečiams?

Tačiau, pastebi Maleris, kitų JAV valdžios įslaptinimo ir klaidinimo veiksmų fone ši istorija atrodys kaip niekniekis.

Maža to, „kuo keblesnė tema, tuo labiau tikėtina, kad vyriausybė perša mums netiesą“, mano Maleris. Pavyzdžiui, sunku įsivaizduoti, kad Obama absoliučią teisybę iškels aukščiau už JAV santykius su Pakistanu – gana nepastoviu sąjungininku.

„Paprasčiausiai nėra jokio pagrindo tikėtis, kad vyriausybė papasakos visą tiesą apie bin Ladeno nužudymą. Jeigu informatorius nuvedė JAV į sodybą Abotabade, JAV administracija niekada negalės apie tai papasakoti, nesukeldama pavojaus tam žmogui, o CŽV po to nebegalės verbuoti informatorių“, – samprotauja autorius. Heršas pats rašė, kad Pakistano kariškiai ekstremistai gali surengti Pakistane pučą ir užvaldyti branduolinį arsenalą.

Maleris pabrėžia, kad yra įvairių būdų primesti žmonėms savo įvykių versiją. Senamadiškas būdas – įslaptinti dokumentus ir tylėti apie detales. Modernesnis – „papasakoti istoriją, kuria tu nori įtikinti žmones. Tylėjimas – vienas būdas paslapčiai išsaugoti. Pasakojimas – kitas būdas. Ir tie būdai neatmeta vienas kito“, – sakoma straipsnyje.

Informacijos šaltinis: The New York Times Magazine.

2015.10.26; 03:29


Prisijunkite prie diskusijos