Kada prakiurs „Gazpromo“ vamzdis?


Print

Rašytojų mėnraščio „Metai“ paskutiniąjame numeryje skelbiamas įdomus interviu su vertėja Irena Ramoškaite – Potašenko („Mes pirmiausia išbandome žodį“). 

Tekstas – apie dabartines Rusijos literatūros tendencijas. Apie grynąją Rusijos politiką – vos keletas sakinių.

Tačiau būtent pokalbis apie šiuolaikines rusų literatūros nuotaikas leidžia ieškoti Rusijos agresyvumą lemiančių priežasčių.

Vertėjos Irenos Ramoškaitės – Potašenko pastebėjimai

I.Ramoškaitė – Potašenko pažįsta Rusiją ne iš nuogirdų, televizijos laidų ar laikraščių puslapių. 

1983-aisiais ji baigė Leningrado (dabar – akt Peterburgo} A.Gerceno valstybinio pedagoginio instituto Rusų kalbos ir literatūros fakultetą. Po Rusiją daug keliavusi, turinti Rusijoje pažįstamų ir draugų. Iš rusų kalbos išvertė per dešimt romanų.

Tarp išverstųjų veikalų – trys publicistikos knygos: V.Paniuškino „Gazpromas – rusų ginklas“, D.Popovo „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis“ ir M.Gorbačiovo „Vienui vienas“. Pirmosios dvi įdomios kaip autentiški pasakojimai apie Rusijos dujų atakas prieš visus „išdavikus“ posovietinėje erdvėje: Ukrainą, Gruziją, Moldovą, Baltijos šalis.

Žodžiu, interviu su vertėja I.Potašenko (ją kalbina Diana Bučiūtė) perskaityti nepakenktų visiems, besidomintiems politika. Ten rašoma apie Aleksandrą Puškiną, siūlusį Vakarų Europai nesikišti į 1831 metų sukilimą, nes tai esą „seni naminiai slavų ginčai“. Ten pasakojama apie Nikolajų Nekrasovą, kuris poemose „Šaltis raudonnosis“ ir „Kam Rusioje gyventi gera“ jautriai apdainavo liaudies kančias ir tuo pačiu parašė odę Muravjovui Korikui. Ten kalbama ir apie talentingą rusų rašytoją Valentiną Rasputiną, parašiusį humanistinių romanų, pavzdžiui, „ Atsisveikinimas su Matiora“, bet vis tiek įsitikinusį, jog Baltijos valstybės neturėjo teisės palikti SSRS imperijos.

Vertėja I.Potašeno apgailestauja: „Klausantis ne tik „paprasto vaikino“ p. Kaikario, bet ir p. Šedžiaus, kitų politikoje apsitrynusių verslo bei visuomenės atstovų, staiga dingtelėjo: kaip gaila, kad šie ponai neskaitė knygų, kurias verčiau, net populiariosios publicistikos, tokios kaip „Gazpromas – rusų ginklas“, ką jau kalbėti apie V.Sorokino ar V.Pelevino kūrybą: koks išsamus, apibendrintas ir tikras nūdienos Rusijos vaizdas ten pateikiamas! Deja, regis, šitie gerieji žmonės neskaitė arba nesuprato nė vienos iš minėtų knygų!“

Taigi mes neskaitome knygų, kuriose „neįkyriai, bet kartu tiksliai ir negailestingai prabylama apie paradoksalią „draugiškos ir plačios“ rusų sielos ksenofobiją, susvetimėjimą ir sadomazochistinius kompleksus“. Jos rodo, jog „istorinis rusų paveldas toks sunkus, kad sunaikina fiziškai arba suluošina psichiką ir išniekina dvasią…“

Apie rimtų knygų skaitymą

Galiu tik pasidžiaugti, jog esu iš tų, kurie perskaitė į lietuvių kalbą išverstą Valerijaus Paniuškino, Michailo Zygaro ir Irinos Reznik knygą „Gazpromas – rusų ginklas“. Beje, masina visi serijos „Iš arčiau“ veikalai, kuriuos išleido UAB „Kitos knygos“. Omenyje turiu ir nužudytosios žurnalistės Anos Politkovskajos „Rusijos dienoraštį“, ir knygą apie iš Tauragės kilusį milijardierių Romaną Abramovičių („Abramovičius: milijardierius iš niekur“, autoriai – Dominic Midgley, Chris Hutchins), ir jau minėto V. Paniuškino pasakojimą „apie tai, kas Rusijoje nutinka žmogui, kuris siekia būti laisvas“ („Michailas Chodorkovskis: tylos kalinys“), ir Dmitrijaus Popovo bei Iljos Milšteino veikalą „Oranžinė princesė: Julijos Timošenko paslaptis“…

Lietuviškosios „Gazprom“ analizės vis dar neturime…

Šiandien, kai Vokietijos kanclerė Angela Merkel, Europos Sąjungoje grojanti pirmuoju smuiku, išdavė Ukrainą, versdama oficialųjį Kijevą paklusti agresyviosios Rusijos užgaidoms, – šios  prieš keletą ar keliolika metų pasirodžiusios knygos tampa vėl aktualios.

Prisiminkime šiuos veikalus. Neturime didelio pasirinkimo. Piktintis Vokietijos amoralumu – būtina. Bet vien pasipiktinimais sotūs nebūsime. Pradėkime rimčiau nei iki šiol analizuoti unikalius Kremliaus sugebėjimus dujas paversti savo galingu ginklu. Juk rimtos, tačiau patraukliai parašytos lietuviškos analizės apie „Gazprom“ intrigas Lietuvoje, – nėra.

Nieko naujo nepasakysiu: jei nebūtų rusiškų dujų bei „Gazpromo“ vamzdžių, vargu ar būtume turėję Kėdainių „kniazių“, tarpininkę „Dujotekaną“ bei kitus Lietuvai primestus politinius bei ekonominius darinius.

Žinoma, tai nereiškia, kad tokiu atveju nebūtume sulaukę kiek kitokio pobūdžio trukdžių. Tačiau akivaizdu, jog Rusija iki šiol sėkmingai manipuliuoja dujomis. 

Pasaulyje vargu ar esama įtakingesnės įmonės už „Gazpromą“. Bendras „Gazpromo“ vamzdynų ilgis vien Rusijos teritorijoje sudaro beveik 470 tūkst. kilometrų. O tai – dešimt kartų ilgesnė atkarpa nei Žemės rutulio pusiaujo ilgis. Pasak knygą parašiusių žurnalistų V. Paniuškino ir M. Zygaro, „Gazpromo“ dujotiekių pakaktų Mėnuliui prie Žemės pririšti.

Visos bėdos – dėl „Gazpromo“

Nuo politinių „Gazpromo“ simpatijų bei antipatijų kenčia beveik visa Europa. Sakykim, nuo „Gazpromo“ eksportuojamų dujų Suomija priklauso beveik 100 proc., Austrija – apie 75 proc., o Vokietija – nuo 30 iki 45 proc. Knygoje rašoma, kad visa Europa nuo „Gazpromo“ užgaidų priklausoma 35-40 proc.

Gerhardo Šrioderio išdavystė

Ypač įdomūs tie knygos epizodai, kuriuose pasakojama apie sudėtingus Vokietijos ir Rusijos tarpusavio santykius. Kalbant apie Vokietiją negalima neprisiminti gėdingo jos kanclerio G. Šrioderio poelgio, kai šis, netekęs kanclerio pareigų, tapo viešu „Gazpromo“ lobistu Europoje… vos už 250 tūkst. eurų per metus. Už šiuos pinigus jis „visų savo retų viešų pasisakymų metu šlovino „Gazpromą“ kaip patikimą energetinių išteklių tiekėją“.

Buvęs kancleris G. Šrioderis nuolat ragino europiečius „nepamiršti rusų sielos ir rusų žmonių išdidumo“. Tik nepaaiškindavo, ką „plati rusų siela“ turi bendro su „Gazpromo“ ekspansine politika į Vakarus.

G. Šrioderis nesigėdydavo užstoti Rusijos valdžios ir prezidento V. Putino net tada, kai visiems buvo akivaizdu, jog tiek „Gazpromas“, tiek V. Putinas elgiasi kaip grobuonys, pamynę bet kokius padorumo, sąžiningumo, garbės principus.

Manipuliacijos paskolomis ir palūkanomis

Štai kaip žurnalistai apibūdina G. Šrioderio ir „Gazpromo“ draugystę: „2006 metų balandžio mėnesį paaiškėjo, kad likus mėnesiui iki G. Šrioderio pasitraukimo iš Vokietijos kanclerio posto, jo vyriausybė suteikė „Gazpromui“ 900 mln. eurų paskolų, išduotų KfW Bankengruppe ir Deutsche Bank „Severnyj potok“ statyboms, garantijas. Valstybės suteiktos garantijos būtų suteikusios „Gazpromui“ gauti paskolas už mažesnes palūkanas nei įforminant paskolą įprastu būdu. O NEGP tapus nemokiam – suversti atsakomybę ant Vokietijos vyriausybės pečių“.

Beje, G. Šrioderis tikino nieko nežinojęs apie šias garantijas, o „Gazpromas“ tikino, kad tų paskolų neims.

Sunkūs laikai

Neteisūs tie, kurie mano, esą „Gazpromas“ neišgyveno sunkių laikų. Kadaise šis monstras stovėjo ant bankroto slenksčio. Knygos autoriai tvirtina, jog „dešimtojo dešimtmečio viduryje „Gazpromas“ dėl nemokėjimų, galima sakyti, atsidūrė ant bedugnės krašto“. „Stovėjom ant dviejų ledo lyčių, – taip vaizduoja šį laikotarpį vienas iš artimų Remo Viachirevo bendražygių. – Rusijos vartotojai buvo įsiskolinę „Gazpromui“ apie 15 mlrd. JAV dolerių. O buvusios SSRS šalys – 7 mlrd. Nei vieni, nei kiti neturėjo pinigų atsiskaityti. Prisimenu, kartą važiavome į Vilnių. O ten beveik 300 km kelio – ir nė vieno žibinto. Tamsoje prasilenkėm viso labo su kokia pusantra dešimtim mašinų. Klausiam, kas darosi, o jie atsako – trūksta pinigų mokėti už dujas, todėl gatvės žibintai ir nedega“, – savo knygoje pasakoja žurnalistai V. Paniuškinas ir M. Zygaras.

Vladimiro Putino milijardai

Šis epizodas – iškalbingas. Ir svarbus jau vien dėl to, kad Kremlius vis dėlto sugebėjo ant bedugnės krašto stovinčią kompaniją paversti galingu Rusijos ginklu, kurio bijo dauguma Europos valstybių, priklausančių tiek Europos Sąjungai, tiek NATO aljansui.

Kremliui pavyko „Gazpromą“ paversti ne privačia, bet valstybės interesus ginančia kompanija. Šis teiginys – gal ir per daug skambus. Vladimiras Putinas ir jo bendražygiai – dar ne visa Rusija. Galų gale kišdamasis į nepriklausomų Europos valstybių vidaus reikalus „Gazpromas“ pamiršo pačią svarbiausią užduotį – rūpintis savo piliečių reikalais.

Knygoje esama tokio akis badančio teiginio: „Šalis, kuri užima pirmąją vietą pasaulyje pagal dujų eksportą, pati dujofikuota tik 50 proc.“ Nepaisant šios skandalingos aplinkybės, beveik visi be išimties buvę ir esami „Gazpromo“ vadovai ir kuratoriai, savininkai ir dalininkai – turtingi ir labai turtingi žmonės.

Štai žinomo žurnalisto Jevgenijaus Kiseliovo televizijos laidoje „Vlast“ svarstyta, kokius turtus galėjo susikrauti V. Putinas. Spėjama, kad V. Putinas savo sąskaitose jau sukaupęs 42 milijardus JAV dolerių.

Milijardai, kuriuos sukaupė V. Putinas, iš dangaus nenukrito. O jei nenukrito iš dangaus, vadinasi, jie atimti, pavogti, išvilioti iš Rusijos piliečių – medikų, mokytojų, milicininkų, kareivių, daugiavaikių motinų… V. Putinas tikrai nebuvo nei geresnis, nei padoresnis už kalėjime neva už mokesčių nemokėjimą ir apgaulingą buhalteriją kaltintą milijardierių Michailą Chodorkovskį. Skirtumas tik toks: gudresnis pasirodė esąs V. Putinas.

Žuvo mįslingomis aplinkybėmis

Pirmąjį dujotiekį Maskva pradėjo tiesti vos baigėsi Antrasis pasaulinis karas. Dujotiekio „Saratovas – Maskva“ atkarpai vadovavo Lavrentijus Berija, kuris buvo atsakingas už Vyriausiosios karinių pajėgų statybos valdybos veiklą.

Pasak knygos autorių, L. Berija tuomet kuravo taip pat ir atominės bombos statybos reikalus. Ši iš pirmo žvilgsnio tarsi nereikšminga detalė sako, jog tuometinėje Sovietų Sąjungoje dujų gavybos ir transportavimo reikalai buvo prilyginti atominės bombos sukūrimo svarbai.

Kai mirė Josifas Stalinas, o L. Berija buvo sušaudytas, Europos ekonominio pavergimo planų ėmėsi Nikita Chruščiovas. Jam puikiai sekėsi. 1960-aisiais Maskva pasirašė sutartį su Italijos naftos ir dujų kompanijos „Eni“ vadovu. Tuo metu šiai įmonei vadovavo Enriko Mateji. Tačiau sovietai kaip tik tada susidūrė su sunkumais. Naftą į Europą iš Rusijos glūdumos buvo galima atgabenti tanklaiviais. O dujos į Europą galėjo atkeliauti tik per vamzdžius.

Štai tada Europa ir bandė pasipriešinti Kremliaus užgaidoms, atsisakydama SSRS vadovybei parduoti stambaus gabarito vamzdžių. Apie 1963 metus tuometinis JAV prezidentas Džonas Kenedis pasirūpino, kad Vokietijos kancleris Konradas Adenaueris atsisakytų kadaise sudaryto sandorio su Maskva – liautųsi Sovietų Sąjungai pardavinėti didelio skersmens vamzdžius, reikalingus dujų pumpavimui.

Tačiau Maskva nesutriko. Sovietai dujų transportavimui reikalingus vamzdžius ėmė gaminti patys. Beje, Italijos verslininkas E. Mateji žuvo mįslingomis aplinkybėmis. Po susitikimo su SSRS lyderiu N. Chruščiovu jis skrido sraigtasparniu, kuris sugedo ir nukrito. Visi keleiviai, taip pat ir verslininkas, užsimušė. Iki susitikimo su JAV vadovu Dž. Kenedžiu buvo likusios vos kelios dienos…

Niekas nežino, kiek dujų beliko Rusijai

Ir vis dėlto vilčių, jog ilgainiui „Gazpromas“, viena didžiausių pasaulyje energetikos įmonių, prilygstančių tokiems pasaulinės ekonomikos gigantams kaip „General Motors“ ar „Microsoft“, neteks savo pirmykštės galios, esama.

Nūnai niekas negali atsakyti į klausimą, kiek dujų liko Rusijos gelmėse. Šį klausimą knygos autoriai bandė pateikti daugeliui su „Gazpromu“ susijusių Rusijos politikų – Borisui Nemcovui, Dmitrijui Medvedevui, Jegorui Gaidarui, Viktorui Černomyrdinui… Niekas nieko konkretaus nepasakė. Jie tvirtino, jog baimės, esą netrukus Rusiją ištiks dujų deficitas, – iš piršto laužtos.

Knygą apie „Gazpromą“ rašę žurnalistai suprato tik tai, kad atsakymas į šį klausimą slepiamas kaip didžiausia valstybinė paslaptis. Taip pat veikalo apie „Gazpromą“ autoriai pajuto, kad šis klausimas erzina daugelį Rusijos politikų.

Klausimai be atsakymų

Knygos „Gazpromas – rusų ginklas“ įžangoje pateikiami retoriniai klausimai: „Gazpromo“, jo dujų ir vamzdžių taip stipriai bijomasi,  kad, regis, jau ir laiko nebelieka pasižvalgyti, iš ko gi „Gazpromas“ padarytas? Ar tai mechanizmas, ar organizmas? Kokia dabartinė būklė šio galingo rusų ginklo, kurį kalė Berija ir Chruščiovas, kuriuo naudotis mokėsi Brežnevas ir Kosyginas ir kurį Černomyrdinas su Viachirevu perdavė į rankas Putinui? Ar nesurūdijo?

Ką Lietuva gali padaryti, kad šis vamzdis kuo greičiau prakiurtų? Bent jau parašykime savąją knygą apie visiškai slaptus ir pusiau slaptus „Gazpromo“ politinius žaidimus Lietuvoje, ją išverskime į anglų kalbą, platinkime mums draugiškose Europos Sąjungos šalyse. Tai būtų kuklus, bet konkretus žingsnis silpninant Rusijos agresiją.  

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2014.08.27; 08:21


Prisijunkite prie diskusijos