“Kada Rusijos kariuomenė įeis į Pabaltijį?”


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia dar vieną keistoje automobilio katastrofoje žuvusio žurnalisto Kęstučio Žičkaus straipsnį iš 1997-aisiais metais Vilniuje pasirodžiusios knygos “Męs grįžtame į Lietuvą”.

Straipsnių rinkinys “Mes grįžtame į Lietuvą” išleistas jau po K.Žičkaus mirties. 

Šiandien skaitykite K.Žičkaus publikaciją “Kada Rusijos kariuomenė įeis į Pabaltijį?”, kuri pirmą kartą buvo publikuota 1995-aisiais metais tuometiniame “Lietuvos aide”. Kai kurie ano meto K.Žičkaus pastebėjimai skatina atidžiau žvelgti į šių dienų realijas. Ypač įdomios įžvalgos, kodėl, kaip ir kieno dėka iš Lietuvos teritorijos buvo išvesta sovietinė kariuomenė.

XXX

Klausimas “Kada Rusijos kariuomenė įeis į Pabaltijį?” sukėlė tam tikrą sąmyšį vis labiau nacionalinio saugumo problematika besidominčioje visuomenėje, tačiau ne kompetentingose institucijose, kurios už tą saugumą atsakingos. Gali būti, kad spengianti tyla ir yra tikrasis šių institucijų atsakas, kompetencijos matas arba dydis.

Atsiliepė tik pirmasis krašto apsaugos ministras Audrius Butkevičius (“Lietuvos aidas”, 1995 05 15), kuriuo pastaruoju metu aktyviai domisi Rusijos generaliniam štabui ir specialiosioms tarnyboms artimo laikraščio “Zavtra” redakcija. Domisi dėl tų pačių priežasčių, dėl kurių štai jau beveik trejetas metų nerimsta Seimo Nacionalinio saugumo komiteto pirmininkas V.Petkevičius, Ekonominių nusikaltimų tyrimo komisijos pirmininkas V.Juškus, kai kurie Generalinės prokuratūros ir Valstybės saugumo departamento darbuotojai. Pridurkim čia dar tris kairiuosius dienraščius, kurių susirūpinimas geriausiai suformuluotas “Respublikos” klausimu “Kas apginklavo krašto apsaugą?” Konstatuoti tiesiog identišką šių institucijų ar kai kurių jų pareigūnų nepasitenkinimą tuo, kad Lietuvos kariuomenė atkurta ir nėra visiškai beginklė, reikštų plepėti banalybes. Lygiai toks pat banalybių pliauškimas būtų, jei kas nors sumanytų girti minėtą p.Butkevičiaus straipsnį už tiksliai išdėstytas Rusijos geopolitinių siekių konstantas, nekintančias nuo Ivano Kalitos laikų.

Bet straipsnyje yra ir vertų platesnio aptarimo ministro teiginių, kuriuos, matyt, patogiausia būtų pacituoti: “Tačiau aš tvirtai įsitikinęs, kad kilus krizei Baltijos valstybių teritorijoje padėties stabilizavimas yra įmanomas tik tuomet, jei prieškriziniu laikotarpiu Baltijos valstybėms pavyktų pasiekti, kad didžiojo kaimyno politinėms finansinėms grupėms būtų naudingas nepriklausomų Baltijos valstybių egzistavimas.

Tai yra tikroji realioji politika, kurios Lietuvoje šiandien stokojama. Po nepriklausomos valstybės atkūrimo mūsų vykdytos politinės akcijos davė greitą efektą, ir malonu pastebėti, jog mano politiniai oponentai Rusijoje niekaip negali to pamiršti…”

Vargu ar įmanoma šių sakinių nelaikyti konceptualiu pareiškimu, kad, p. Butkevičiaus nuomone, Baltijos valstybių “realioji politika” turėtų būti tokia: Baltijos valstybės gali išlaikyti nepriklausomybę tik darydamos politinių ir finansinių nuolaidų Rusiją valdančioms grupuotėms. Ir pripažinimu, kad ministras remiasi konkrečiu savo patyrimu, sukauptu okupacinės kariuomenės išvedimo, ginklų pirkimo bei – ko čia slėpti – sėkmingo gynimosi nuo draugiškų V.Petkevičiaus paslaugų bylose. Tad apsistokim prie tos patirties ir iš jos išplaukiančių išvadų.

Neginčytina, kad sandorio “gyvenamasis plotas už spartų kariuomenės išvedimą ir ginklus” būta subtilaus ir abipusiškai naudingo P.Gračiovo aplinkoje tuo metu vyravusiai generaliteto “Pabaltijo gaujai”, tiek Lietuvos Respublikai. Ginklai pirkti bei namai Karaliaučiuje statyti komercinių kontraktų su trečiaisiais privačiais asmenimis būdu, taigi apie kokius nors politinius sandorius kalbėti lyg nebūtų formalaus pagrindo, na, o rinkos sąlygomis negaudama pelno negali egzistuoti jokia ūkinė struktūra. Galima įtarti, kad tretieji asmenys galėjo uždirbti daugiau, jeigu jiems nebūtų brutaliai sutrukdžiusios bendros Lietuvos ir Rusijos teisėtvarkos pareigūnų pajėgos. Manyčiau, kad ministras neginčytų ir teiginio, kad už okupacinės kariuomenės išvedimą neprisiėmė jokių įsipareigojimų nei pirmoji atkurtos Lietuvos Respublikos politinė vadovybė, nei Prezidento A.M.Brazausko administracija (gal ir ne savo noru ar bent jau viešai).

Nereikėtų pamiršti ir to, kad kariuomenės išvedimo byloje ne mažiau už kontaktus su Rusijos kariškiais buvo svarbūs ir tokie dalykai, kaip aktyvi prof. V.Landsbergio administracijos diplomatinė veikla Vakaruose, ambasadoriaus Č.Stankevičiaus vadovaujamos tuometinės derybų su Rusija delegacijos pozicija, 1992 m. birželio 14 d. referendumu pareikšta politinė tautos valia bei karinis politinis atsikuriančios Lietuvos kariuomenės veiksmas tų pačių metų pavasarį, kai užkirstas kelias Rusijos naujokų įvedimui į šalies teritoriją. Tam vadovavo krašto apsaugos ministras.

Bet jeigu kas ir sugebėtų įrodyti, kad okupacinė kariuomenė išvesta, o savoji apginkluota tik vykusiai pasinaudojus Rusijos generaliteto korupcija, net ir tada ministro A.Butkevičiaus lietuviai smerkti negalėtų.

Už ką gi smerktų, už “ruso išėjimą”? Juk kieno kariuomenė stovi – to ir valstybė. Sykį išvedus okupacinę kariuomenę (be jokių sąlygų, tas kaip tik nepasisekė estams ir latviams), grįžti iš naujo ne kaip agresorei jai kur kas sunkiau.

Tiesa ir tai, kad “tvirta ir nuosaiki” Brazausko-Paleckio-Gylio (ar Kozyrevo-Krylovo-Isakovo) diplomatija, įteisinusi nevaržomą karinį tranzitą, šį kapitalą vėliau paleido vėjais ir dar įteikė Rusijsi juridinį ginklą naujam, teisėtam svetimos kariuomenės buvimui Lietuvoje. Negana to, oficialios Lietuvos Respublikos institucijos, pasitelkusios Rusijos teisėsaugos ir specialiąsias tarnybas, ėmėsi kurti p. A.Butkevičiaus bylą iš esmės už tai, kad buvo apginkluota Lietuvos kariuomenė. Šito proceso kitaip, kaip tėvynės išdavimu, pavadinti nebegalima, suprantama, jei tėvyne laikoma Lietuva. Rusijos institucijų ir pareigūnų veiksmai fabrikuojant šią bylą visiškai suprantami ir pateisinami jų tėvynės požiūriu – jie gynė Rusijos strateginius interesus.

Galima įtarti, kad sėkmingai gintis ministrui prireikė pasinaudoti asmeniniais ryšiais “priešo stovykloje”, bet vargu ar yra pagrindo abejoti, kad jis suvokė negalįs sau leisti elgtis taip, kaip jo priešai, ir peržengti tą ribą, už kurios asmeniniai santykiai tampa svarbesni už ribą tarp valstybių.

Bet ar tokia padėtis, į kurią patekęs ministras paliktas kapanotis pats vienas (net kraštiečiams labiau rūpi kokio už grotų patupdyto vagišiaus likimas), leidžia jo patirtį apibendrinti teiginiu, jog Baltijos valstybės turi iš “didžiojo kaimyno” nuolat išpirkinėti savo nepriklausomybės teisę politinėmis ir finansinėmis nuolaidomis ten viešpataujančioms grupuotėms? Atrodytų, kad iš ministro patirties išplaukia veikiau priešingos išvados: pasak Butkevičiaus, nei kariuomenės išvedimo, nei ginklų pirkimo bylose Lietuva neprisiėmė nei politinių, nei finansinių įsipareigojimų.

Bet priimkime ministro koncepciją už gerą daiktą ir patyrinėkime problemą, sakysim, techniniu aspektu. Pavyzdžiui, suregistruokime paties ministro ryšius Rusijoje, suregistruokime jo priešų Lietuvoje ryšius ten pat – ir iš to padarykime išvadą, kad čia ne stribo ir kariuomenės atkūrėjo konfliktas, o paprasčiausiai drg. Petka kimba p. Audriui į skverną, nes Maskvoje susipešė jų ponai, ir jie abu principingai gina savo globėjų politinius ir finansinius interesus čia, Lietuvoje. Arba tiesiog atstovauja skirtingoms Maskvos institucijoms, mėgstančioms pasigalynėti. Tinka?

Taigi nereikėtų stebėtis atsiradus manančių, kad Petkevičius vaikosi Butkevičių ne dėl kažkokių principų, o vien dėl tų iš KGB rūmų išneštų ir negrąžintų maišų, kuriuose, pasak NSK pirmininko, “visa inteligentija”. Kai vienas žino, kas tuose maišuose, kai žino kitas, galima galvoti, kad kai ką žino ir tas trečias, kuris tuos maišus KGB rūmuose paliko.

Matyt, tas trečias žino ir kodėl tuos maišus paliko. Nes kai tautos pažangos šviesuoliai į savo rinkimų sąrašus įtraukia kone visą provincijos inteligentijos grietinėlę, tai kažin ar toks faktas paaiškinamas, kaip sakė Aukščiausiosios Tarybos komisijos KPSS turtui paimti pimininkas K.Grinius (stovėjęs prie tautos pažangos ištakų kartu su krašto apsaugos ministru), vien kūrybinių asmenybių “sponsoriavimu”. Menininkai – žmonės nestabilūs, todėl jų ištikimybei garantuoti paprastai reikia stipresnių priemonių. Pavyzdžiui, maišų.

O tada išeitų, kad ir maišų turėtojai, ir maišų geidėjai, ir tie, kurie maišuose, – visi tampomi ant tos pačios rankos pirštų užnarpliotais siūlais. Ir žmonėms tada darosi sunkiau patikėti tokiais tėvynės gelbėtojais, – kurie su maišais, – nors ir neabejotinai tėvynei nusipelniusiais. Taigi ir techninis analizės aspektas neišvengiamai atveda prie tų pačių klausimų.

Ar tikrai valstybinis Lietuvos interesas susideda iš vienų ar kitų Maskvos grupuočių interesų? Ar Maskvoje apskritai dar yra grupuočių, kurių politinis ir finansinis interesas yra išlaikyti Baltijos šalis nepriklausomas? Jeigu taip ir jeigu nepriklausomybė labiau laikosi tais maskviškiais interesais negu savo piliečių pastangomis, tai Baltijos šalys tikrai nėra gyvybingos valstybės, o tik, pasak generolo Denikino, “trys rusiško žipono sagos”. Kurias retkarčiais reikia prisiūti naujasniais siūlais.

Jei kam tokie samprotavimai atrodo abstraktoki, tegu pasižiūri į akivaizdesnį pašonėje stūksantį pavyzdį – Baltarusiją. Jos prezidentą Lukašenką myli Rusijos Dūma, o jo varžovas Kebičius nepraleidžia progos pasibučiuoti su premjeru Černomyrdinu, kurio Dūma jau nebemyli, o Šuškevičius vis dar draugauja su Gaidaru, kuris jau irgi “už trijų broliškų tautų vienybę”. Rusija kontroliuoja Baltarusijos komunikacijas, sienas, pramonę, laiko karines bazes. Dabar ir kalba jau bendra. Laimės vaikas Lukašenka parėkauja ant Vakarų, branduolinio ginklo atsisakyti kaip ir nebenori, o įprastinės ginkluotės ribojimo sutarties (CFE) atsisakyti nori. Ir kiekvienas iš minėtų simptomų, be abejo, politiškai ir ekonomiškai naudingas kuriai nors įtakingai Rusijos politinei finansinei grupei, kurios visos kartu suinteresuotos tokios formalios valstybės buvimu: gauna Jungtinėse Tautose papildomą balsą, visos vilnos jų, o atsakomybės už avininkystę – jokios. Idealus p. Butkevičiaus koncepcijos įsikūnijimo atvejis, ar ne? Tik abejotina, kad ministras tą pripažintų, juk ant pečių nešiojasi vieną geriausių šalyje kompiuterių.

Todėl kažin ar verta p. Butkevičiui tepti savo reputaciją, nusipiginti kartojant senų miunchenininkų (ir kvislingų) giesmeles: susitarkite(me) su įžūlėjančiu agresoriumi patys, nusileiskite(me) jam, o tada mes(mums) jau padėsime(padės). Gėdą pridengti? Kuriam laikui? Verčiau tegu gieda tas giesmeles maestro Brzezinskis – jam rūpi globaliniai savos supervalstybės interesai, jis žiūri į Ukrainą ir mato Rusiją, žiūri į Rusiją ir mato Kiniją. O lietuviams rengtis kartoti 1940 metų klaidų gal nevertėtų.

Ta pašonėje esanti supervalstybė ir taip jau per daug įtakos turi įvairioms mūsų politinėms grupėms, ką bekalbėti apie finansines ar valstybės institucijas. Prabėgę treji metai neišnaudoti tam, kad jos buvimo pas mus liktų kuo mažiau. Priešingai, dabartinio Fedefacinės saugumo tarybos vadovo Stepašino suformuluotas principas “išeidamas lik”, kurį jis aiškino liaudies deputatų suvažiavimui, kalbėdamas apie administracijos padarytą klaidą (kai Butkevičiui atsisakyta oficialiai parduoti ginklus), įgyvendintas kur kas giliau nei prieš trejus metus. Ir tuo, matyt, turėsime progos įsitikinti.

Ateina gal paskutinė ramesnė vasara. Šleževičiaus vyriausybė apsisprendė rudeniop provokuoti socialinius neramumus, rengdamasi Seimo rinkimams po metų. Gruodžio mėnesį parlamento rinkimuose Rusijoje paaiškės, ar dabartinė “valdžios partija” apskritai turi šansų likti valdžioje rinkimų būdu. Kitą vasarą – prezidento rinkimai Rusijoje, rudenį – Amerikoje. Galingos politinės finansinės grupuotės abipus vandenynų gali ir labai daug laimėti, ir nemažai pralaimėti, tad viena kita nauja regioninė krizė gali joms pasirodyti tikra likimo dovana. Nors gal ir mums ta krizė bus tokia gyvenimo dovana, kuri padės atskirti tikresnius ir mažiau vertingus dalykus, jei jau taip imta painiotis.

Bet kad ir kaip žmogus gyventų, visa tai – jo gyvenimas, ir pati žiauriausia gyvenimo mokykla galbūt ir yra pati geriausia bent jau tiems, kurie par pastaruosius trejus metus nieko nesuprato ar spėjo viską pamiršti.

2010.10.01


Prisijunkite prie diskusijos