Kai atsakovų pretenzijos teismui sukasi sename rate


Print

Gar­bin­gas Teis­me, Jums ten­ka spręs­ti be­maž be­ga­li­nę by­lą, ku­ri tę­sia­si jau sep­tin­tus me­tus. Ka­dan­gi jos es­mė yra tei­sy­bės nu­sta­ty­mas, anks­tes­niems teis­mams tek­da­vo už­duo­tis ar­ba nu­sta­ty­ti, kad pa­skleis­ta ne­tie­sa ir yra ne­tie­sa, ar­ba aiš­kin­tis, kaip ne­tie­sa ga­lė­tų virs­ti tie­sa, pvz., jei pa­na­šus ty­ri­mas ka­da nors bu­vo nu­trauk­tas, ne­nu­sta­čius šmeiž­to ty­čios, o nau­jam le­gen­dų kū­rė­jui pri­pa­žįs­ta­ma ypa­tin­ga lais­vė me­lu „per­teik­ti tie­są“ (iš pas­ta­ro­jo at­sa­ko­vų skun­do).

Dar gra­žiau, kai ne­tie­sos pa­sklei­dė­jas iš­tei­si­na­mas dėl Apy­lin­kės tei­sė­jų są­mo­nin­gai nu­ty­lė­tos pro­ku­ro­rų klai­dos (to­kia bu­vo pir­mo­ji sta­di­ja). Tai­gi tu­ri­me by­lą dėl ma­no se­niai mi­ru­sio tė­vo, ar­chi­tek­to Vy­tau­to Land­sber­gio-Žem­kal­nio ge­ro var­do ir at­mi­ni­mo pa­že­mi­ni­mo vie­šu bū­du kny­go­je „Dur­nių lai­vas“.

Jos au­to­rius ra­šy­to­jas V.  Pet­ke­vi­čius da­bar jau pats yra mi­ręs ir ne­be­ga­li iš­tar­ti pa­pras­to žo­džio „at­si­pra­šau“. Ka­dai­se to bū­tų pa­ka­kę. Šian­dien pa­vel­dė­to­jų skun­de skai­tau tei­gi­nį, ne­va Vil­niaus apy­gar­dos teis­mas prieš ge­rą pu­sę me­tų „su­kū­rė si­tu­a­ci­ją, kai dėl li­te­ra­tū­ri­nia­me kū­ri­ny­je iš­dės­ty­tų min­čių tik­ru­mo teis­me tu­ri pa­si­aiš­kin­ti pa­li­kė­jo tei­sių pa­vel­dė­to­jai“ (iš skun­do). Iš tik­rų­jų, si­tu­a­ci­ją su­kū­rė jie pa­tys, at­me­tę ma­no, ieš­ko­vo, pa­siū­ly­mą už­baig­ti by­lą tai­kiai, o ėmę­si iš nau­jo įro­di­nė­ti, kad ne­tie­sa yra tie­sa ar­ba kad teis­mas ne­įga­lio­tas nu­sta­ty­ti net aki­vaiz­džią ne­tie­są.

Su­terš­tas Vy­tau­to Land­sber­gio-Žem­kal­nio var­das te­lie­ka su­terš­tas – to, de­ja, sie­kia da­bar­ti­niai at­sa­ko­vai. Gal ir ki­ti as­me­nys, ku­rie at­sa­ko­vus kurs­to ei­ti šiuo ke­liu. Šiaip ar taip, da­bar jau ne­be kny­gos au­to­rius, ku­rio mo­ra­li­nė pra­žan­ga pro­ku­ra­tū­ro­je ir teis­me ne­kart nu­sta­ty­ta, o bū­tent pa­vel­dė­to­jai ku­ria si­tu­a­ci­ją, kad by­la tęs­tų­si gal­būt dar il­gai. Ma­no pas­ta­ra­sis siū­ly­mas, kad jie ne­be­skųs­tų Apy­gar­dos teis­mo spren­di­mo (ku­rio aš nu­ta­riau ne­skųs­ti), kad pa­duo­tu­me vie­ni ki­tiems ran­kas ir nu­ei­tu­me kar­tu ap­lan­ky­ti abie­jų mi­ru­sių­jų ka­pų, li­ko at­mes­tas.

Da­bar­ti­nės at­sa­ko­vų pre­ten­zi­jos teis­mui su­ka­si se­na­me ra­te vėl kar­to­jant ar­gu­men­tus, į ku­riuos se­niai at­sa­ky­ta. Kai sa­ko­ma, kad pro­ce­se tu­rė­tų da­ly­vau­ti pats ra­šy­to­jas, be­lie­ka džiaug­tis, kad ne­rei­ka­lau­ja iš­kvies­ti ap­šmeiž­tą­jį. Kai sa­ko­ma, kad ra­šy­to­jo vai­kai ne­dis­po­nuo­ja gau­ses­ne me­džia­ga, ne­gu mė­gi­no rem­tis pats au­to­rius, pa­tei­kęs ką tik ga­lė­jo, keis­ta gir­dė­ti, ne­va vi­sa tai „ta­po tei­siš­kai ne­reikš­min­ga pir­mi­niam at­sa­ko­vui mi­rus“ (p. 3). Tuš­čias tei­gi­nys, nes by­la tę­sia­ma iš es­mės – dėl tei­sy­bės, o ne prieš ra­šy­to­jo vai­kus. Sa­vo ruož­tu, „Dur­nių lai­vo“ au­to­riaus va­di­na­mo­ji „me­džia­ga“ apie V. Land­sber­gį-Žem­kal­nį dau­ge­liu at­ve­jų tė­ra pra­si­ma­ny­mai (šia pras­me jie ir V. Pet­ke­vi­čiui gy­vam esant bu­vo ne­reikš­min­gi ob­jek­ty­viai tie­sai nu­sta­ty­ti – nie­kas ne­pa­si­kei­tė). Už­duo­tis, kaip ir anks­čiau, te­bū­tų nu­sta­ty­ti tie­są apie ne­tie­sos tei­gi­nius.

Nau­ja ape­lia­ci­nia­me skun­de gal bū­tų gau­ses­ni fi­lo­lo­gi­niai, iš tik­rų­jų so­fis­ti­niai iš­ve­džio­ji­mai apie tai, kuo ski­ria­si tei­gi­niai, fak­tai ir duo­me­nys. Kai ne­bū­tie­ji „fak­tai“ tei­gia­mi bu­vę tik­ri („vais­ti­nę iš­me­tė į gat­vę“), tai ir toks tei­gi­nys, ir „duo­muo“ vie­no­dai žlun­ga prieš pa­tik­ri­na­mos tie­sos kri­te­ri­jų, ir jo­kios „nuo­mo­nės“ čia ne­pri­temp­si. (Juk net ne­sa­ko „ma­nau, kad vais­ti­nę iš­me­tė į gat­vę“). Ma­ny­ti ir pra­si­ma­ny­ti – tai vi­sai skir­tin­gi veiks­mai. Vais­ti­nę, o tai fak­tas, val­džia per­kė­lė ir tik po to, kai bu­vo pa­sta­ty­tas nau­jas, tin­ka­mes­nis pa­sta­tas. Štai taip, anot ra­šy­to­jo, ma­no tė­vas „iš­me­tė vais­ti­nę į gat­vę“, ir dar jis pats „ma­tęs“, nes bu­vęs at­vy­kęs! Juo­lab čia ne „iš­dės­ty­tos min­tys“ ar ne­kal­ti pri­si­mi­ni­mai apie da­ly­kus, ku­rių nie­ka­da ne­bu­vo. At­krei­pia dė­me­sį gy­ny­bos pa­stan­gos įvel­ti nu­ken­tė­ju­sį ir klai­din­ti teis­mą ple­čiant nag­ri­nė­ja­mus teks­tus. An­tai ci­tuo­ja­ma kny­gos ti­ra­da apie ne­va iš­kep­tą pa­triar­chą ir Są­jū­džio Stei­gia­mą­jį su­va­žia­vi­mą kaip ak­lą „mi­nią“ lyg no­rint nau­jo gin­čo, nors ieš­ki­ny­je ir Apy­gar­dos teis­mo nu­tar­ty­je šie po­sa­kiai ne­lie­čia­mi. Mi­nia tai mi­nia – su­va­žia­vi­mo da­ly­vio Vy­tau­to Pet­ke­vi­čiaus da­ly­kas, kaip sa­ve api­bū­din­ti.  

Ta­pa­tin­ti tei­gi­nį „man ži­no­ma“ ir iš­ly­gą „ma­no nuo­mo­ne“ – ne­va tai tas pat – tie­siog ne­rim­ta. Ra­šy­to­jas tu­rė­jo dau­gy­bę ga­li­my­bių pa­grįs­ti, iš kur jam „ži­no­ma“. Taip pat ne­rim­ta vis tam­py­ti ano­ni­mi­nio „spe­cia­lis­to“ iš­ve­džio­ji­mą, ne­va ra­šy­to­jo fra­zės „vais­ti­nę iš­me­tė į gat­vę“, „vais­ti­nin­kai bu­vo pa­duo­ti į teis­mą“ ne­san­čios me­la­gin­gas ne­bū­tų fak­tų kon­sta­ta­vi­mas, o kaž­ko­kie „au­to­riaus ver­ti­ni­mai“, ir dar prie­kaiš­tau­ti teis­mui, kad tei­sė­jai ne­svars­tę to­kių ano­ni­mo iš­ve­džio­ji­mų kaip reikš­min­gų by­lai „įro­dy­mų“.

Vi­sai nai­vūs skun­do iš­ve­džio­ji­mai apie so­vie­tų žval­gy­bos rink­tus duo­me­nis, ku­rie ne­va dis­kre­di­tuo­ja V. Land­sber­gį-Žem­kal­nį: iš­ei­vi­jo­je 1949 me­tais jis bu­vęs Lie­tu­vių kul­tū­ros fon­do val­dy­bos na­rys! Skun­dė­jų tai pa­brė­žia­ma kaip „iš­kal­bin­gas, dė­me­sio ver­tas fak­tas“. Dar sy­kį ci­tuo­ja­ma pa­ties ra­šy­to­jo iš­ve­džio­ji­mai, vi­sai so­vie­ti­nė ar­ba tie­siog li­guis­ta mąs­ty­se­na: jei­gu sau­gu­mas apie ką nors ren­ka duo­me­nis, tai as­muo tuo pa­čiu ir su­te­pa­mas; o jei­gu sau­gu­mie­čių šif­rog­ra­mos pri­mi­ty­vios, tai jos ty­čia to­kios no­rint kaž­ką  nu­slėp­ti.

V. Pet­ke­vi­čiaus iš­ti­sai pra­si­ma­ny­ta ir ne­va „at­pa­sa­ko­ja­ma“ V. Land­sber­gio-Žem­kal­nio kal­ba 1988 m. spa­lio 7 die­ną Vil­niu­je Ka­ted­ros aikš­tė­je, ke­liant Tri­spal­vę Ge­di­mi­no bokš­te (nors tik­ro­ji kal­ba bu­vo pa­skelb­ta „At­gi­mi­me“ ir yra vi­sai ki­to­kia), ne­ver­ta net nag­ri­nė­ji­mo, ką dėl jos (esan­ti mat „ver­ti­na­mo­jo po­bū­džio“!) be­su­kio­tų koks ano­ni­mi­nis ka­zuis­ti­kos „spe­cia­lis­tas“. Kai gy­ny­ba da­bar sa­ko, kad tas iš­ti­sai pra­si­ma­ny­tas sa­ki­nys „ne­ga­li bū­ti ver­ti­na­mas“ kaip ne­ati­tin­kan­tis tik­ro­vės, to­liau ne­bė­ra kur ei­ti. Ta­da ir tei­gi­nys apie šian­die­ni­nį teis­mo po­sė­dį, kad jis vyks­ta, pvz., ge­gu­žės 1-ąją, ne­ga­lė­tų bū­ti ver­ti­na­mas kaip ne­ati­tin­kan­tis tik­ro­vės. At­si­du­ria­me ypa­tin­go lai­vo si­tu­a­ci­jo­je, ku­rią gy­ny­ba no­rė­tų pri­mes­ti teis­mui.

Dar dėl kai ku­rių šia­me po­sė­dy­je dės­ty­tų da­ly­kų. „Dur­nių lai­vo“ pra­džio­je įdė­ta iš­ly­ga „au­to­rius pri­si­i­ma vi­są at­sa­ko­my­bę už kny­go­je iš­dės­ty­tų fak­tų tik­ru­mą“ ne­bu­vo koks V. Pet­ke­vi­čiaus ne­ap­si­žiū­rė­ji­mas ar ne­pa­ty­ri­mas. Toks bu­vo lei­dė­jų rei­ka­la­vi­mas – tą ži­no­me iš jų pa­ro­dy­mo teis­me. Jie ma­tė, ko­kių ne­at­sa­kin­gų ir tei­siš­kai pa­vo­jin­gų da­ly­kų pri­ra­šy­ta, ir ne­bū­tų spaus­di­nę sa­vo at­sa­ko­my­be.

Ape­lian­tai sa­ko, kad at­sa­ko­my­bė „už V. Pet­ke­vi­čiaus min­tis“(!) bau­džia­ma­ja­me pro­ce­se ne­bu­vu­si įro­dy­ta. Iš tik­rų­jų Apy­lin­kės teis­mas vi­sai ne­spren­dė – kal­tė įro­dy­ta ar ne­įro­dy­ta; tie­siog nu­trau­kė pro­ce­są dėl Ge­ne­ra­li­nė­je pro­ku­ra­tū­ro­je klai­din­gai įra­šy­to BK straips­nio. Tai reiš­kė, kad V. Pet­ke­vi­čius iš­tei­si­na­mas ne iš es­mės, o pa­gal pro­ce­si­nę klai­dą.

Vi­sai įdo­mus gy­nė­jo tvir­ti­ni­mas: „kny­go­je fak­tų nė­ra“! Kaip tai su­pras­ti – kad vis­kas vien pliur­pa­lai ir fan­ta­zi­jos? Su­si­vo­kęs ad­vo­ka­tas pa­aiš­ki­no: kny­go­je vis­kas yra tik nuo­mo­nė. Bet juk ten ra­šo­ma apie dau­gy­bę kon­kre­čių žmo­nių – pa­vyz­džiui, A. Bra­zaus­ką, Just. Mar­cin­ke­vi­čių – su jų biog­ra­fi­jos fak­tais, pa­rei­gy­bė­mis ir pan., ir tai nė­ra nuo­mo­nė.

Vais­ti­nę (va­sar­na­mį) grą­ži­no – tai ne nuo­mo­nė, o fak­tas.

Vais­ti­nę iš­me­tė – me­las, o ne fak­tas. „Nuo­mo­nėms“ vie­tos ne­lie­ka.

Gar­bin­gas teis­me! Vėl pra­šau už­baig­ti šian­dien šią is­to­ri­ją ir ga­lu­ti­nai ap­gin­ti ma­no tė­vo gar­bę. Tai yra at­mes­ti V. Pet­ke­vi­čiaus pa­vel­dė­to­jų ape­lia­ci­ją. Iš jų ne­rei­ka­lau­ju nie­ko, net sim­bo­li­nis vie­no li­to ieš­ki­nys pa­nai­kin­tas, ir aš dėl to ne­pro­tes­ta­vau. Ti­kiuo­si vien tei­sin­gu­mo, ir pra­šau man jo ne­at­sa­ky­ti. Ape­lia­ci­ja ne­si­re­mia nei fak­ti­niais, nei pa­ma­ti­niais tei­si­niais, nei mo­ra­li­niais ar­gu­men­tais. Ji at­mes­ti­na. Te­bū­nie ši by­la ga­lų ga­le už­baig­ta vi­siems su­vo­kia­mo tei­sin­gu­mo pa­grin­dais.

Tai – prof. europarlamentaro Vytauto Landsbergio pa­si­sa­ky­mas Vil­niaus apy­gar­dos teis­mo po­sė­dy­je 2010 m. lie­pos 19 d.

Penktadienį teismas priėmė nutartį, kad knygoje „Durnių laivas“ pateikiami Vytauto Landsbergio jo tėvo garbę žeminantys teiginiai. Už V. Petkevičiaus teiginius yra atsakingi jo teises perėmę vaikai.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: prof. Vytautas Landsbergis.

„XXI amžius“, Nr. 59

2010.08.23


Prisijunkite prie diskusijos