Kai pakišama vaikų pornografija


Andrew Higgins / The New York Times

Vladimirą Bukovsį – nenuilstantį sovietinių lyderių ir prezidento Vladimiro Putino priešininką – nelengva išmušti iš vėžių, rašo The New York Times.

Bet jis visiškai apstulbo, kai vieną rytą į jo namus Kembridže atvyko Britanijos policininkai ir pranešė, kad „gavo informacijos apie jo saugomus uždraustus atvaizdus“, pasakoja žurnalistas Endriu Higinsas.

„Visa tai buvo labai keista ir kėlė nerimą“, – sako Bukovskis. „Laisvoje visuomenėje tai nenormali kalba“, – priduria jis, prisimindamas, kaip KGB jį medžiojo dėl sovietų valdžios uždraustų tekstų ir fotografijų.

„Bet Britanijos policija ieškojo atvaizdų, kurie visiškai nebuvo susiję su politika, kalbėta apie vaikų pornografiją“, – rašo autorius, pažymėdamas, kad bet kurioje jurisdikcijoje vaikų pornografijos laikymas – šokiruojantis teisės pažeidimas. Policija konfiskavo du Bukovskio kompiuterius. Vienas iš jų stovėjo kabinete, kitas, sugedęs, – garaže.

„Pernai balandį šis sovietų disidentas su daugelio metų stažu, kadaise buvęs Margaret Tetčer patikėtinis, pagaliau išsiaiškino, kas dedasi. Karališkoji prokurorų tarnyba paskelbė, kad jam pateikti kaltinimai pagal penkis nepadorių vaikų atvaizdų gaminimo epizodus, penkis nepadorių vaikų atvaizdų laikymo epizodus ir vieną draudžiamo atvaizdo laikymo epizodą“, – sakoma straipsnyje.

Teismas turėjo prasidėti gegužę, bet kai Bukovskis paskelbė, kad savo kaltės nepripažįsta, nagrinėjimas buvo atidėtas iki gruodžio 12-osios. Tai buvo padaryta, kai kaltinimas paprašė skirti jam daugiau laiko išstudijuoti nepriklausomą kriminologinį tyrimą to, kas rasta Bukovskio kompiuteriuose, ir to būdo, kuriuo tikriausiai neatpažinta trečioji šalis juose tai patalpino“, – sakoma straipsnyje.

„Visas tas reikalas sukurptas Kafkos stiliumi, – sakė Bukovskis interviu. – Tu turi įrodyti esąs nekaltas“. Jis įtikinėjo, kad tapo nešvarios KGB senos gudrybės, pateiktis nauja ir ypač pražūtinga forma, auka. Tai specialus kompromituojančios ar neteisėtos medžiagos pakišimas oponentui.

Mūsų laikais kompromituojanti medžiaga derinama su gudrybėmis kibernetinėje erdvėje. „Šioje srityje Rusija įrodė savo meistriškumą Baltijos šalyse, Gruzijoje, Ukrainoje, taip pat, pasak amerikiečių žvalgų, Demokratų partijos Nacionalinio komiteto kompiuteriuose“, – sakoma straipsnyje.

Pasak autoriaus, Rusijos kibernetiniai kariai siekia įvairiausių tikslų – tai šnipinėjimas, provokaciniai trikdžiai svarbiuose infrastruktūros objektuose, bandymai diskredituoti priešininkus, o taip pat formuoti visuomenės nuomonę skleidžiant melagingą informaciją.

Autorius pabrėžia, kad per hakerių atakas lengva ne tik įsigyti tikros informacijos, bet ir įmesti dezinformaciją. Antai, pernai neatpažinti hakeriai patalpino valstybinio mokslinio centro portale Lietuvoje „suklastotus pranešimus, esą Lietuvos prezidentė, kuri laikosi tvirtos proamerikietiškos pozicijos, studijuodama Leningrade dirbo „eskorto  mergina“ ir KGB informatore“, – sakoma straipsnyje.

Per panašią ataką prieš Lietuvos ginkluotųjų pajėgų portalą lakoniškas pranešimas apie NATO pratybas „buvo pakeistas suklastotu pareiškimu, kuris vaizdavo pratybas kaip planą aneksuoti Kaliningrado sritį ir prijungti ją prie Lietuvos“, rašo autorius.

Bukovskio nuomone, Rusijos specialiųjų tarnybų bendradarbiai „gyvena virtualioje realybėje“.

„Tas visų ribų ištrynimas tarp tiesos ir melo vardan operatyvinių reikmių sukūrė Rusijoje atmosferą, kurioje net rimčiausi ir groteskiškiausi kaltinimai – pavyzdžiui, pedofilija, – tai tik mainų moneta sąskaitoms suvesti. Bukovskis – anaiptol ne vienintelis, kuris priverstas atmušti tokius kaltinimus“, – sakoma straipsnyje.

„Prancūzijos instituto Irkutske skyriaus direktorius prancūzas Johanas Barbero nuo praėjusių metų pradžios bando nusimesti kaltinimus dėl vaikų pornografijos talpinimo Rusijos motinoms skirtame portale. Jo advokatai, remdamiesi įrodymais, kad buvo manipuliuojama jo kompiuteriu po jo suėmimo, mano, jog medžiagą pakišo vietiniai jėgos tarnybų bendradarbiai, siekdami nubausti Barberą už nesantuokinius ryšius su moterimi, kuri buvo susijusi su galingu vietiniu valdininku. Rugsėjy, praleidęs keletą mėnesių namų arešto sąlygomis, Barbero pabėgo“, – sakoma straipsnyje.

Rusija neigia bet kokias sąsajas su tuo incidentu. „Na, suprantama, – ironizuoja Lietuvos užsienio reikalų ministras Linas Linkevičius. – Jie niekada nebūna susiję su niekuo, kas dedasi pasaulyje“. Rusijos kompiuterinius įsilaužėlius jis pavadino „jų ginkluotės sistemos dalimi“. „Jų labai veiksmingos hibridinio karo priemonės“, – pridūrė jis.

„Bukovskio ir kitų žmonių bylose, kur figūruoja Kremliaus kritikų kompiuteriuose laikyta (arba į tuos kompiuterius pakišta) pornografija, kibernetinės erdvės neskaidrumas leidžia lengvai neigti atsakomybę“, – rašo Higinsas, Tai reiškia, kad žmonėms, kaltinamiems laikius pornografiją, labai sunku apginti savo reputaciją.

Autorius pabrėžia: tokio nekonkretumo dėka Rusija vadina save rusofobiškos isterijos auka. „Nekonkretumas taip pat reiškia, kad Bukovskis (ir kiti, jų nuomone, įkliuvę į Maskvos paspęstus kompromituojančios medžiagos spąstus) atsidūrė Vakarų policijos bei teismų valdžioje, ir šie reikalauja iš atsakovų įtikinančių įrodymų, o ne prielaidų ir kaltinimų“, – sakoma straipsnyje.

„Nepriklausomai nuo to, kokį nuosprendį paskelbs Britanijos teismas, Bukovskio (ir kitų Kremliaus kritikų) reputacija Rusijoje jau suteršta“, – rašo autorius.

„Bukovskis pasiskundė, kad Europos šalių valdžia, tikėdamasi aiškumo ir vykdydama tikslias procedūras, lengvai pasiduoda nešvarioms režimo, puikiai mokančio užglaistyti pėdsakus ir skleisti painiavą, gudrybėms“, – rašo laikraštis. „Jie labai gerai moka išnaudoti Vakarus prieš Vakarus“, – sakė jis.

Informacinis šaltinis: „The New York Times“

2016.12.15; 03:02

print