Kai profesorių “nusveria” du beraščiai


Print

Jei kas paklaustų mūsų Seimo narių, diplomatų, valstybės pareigūnų bei kitų asmenų, save laikančių politikais, kas yra tauta, valstybė, politika, demokratija, pilietinė visuomenė, kuo skiriasi politinė veikla nuo partinės veiklos, sulauktume įvairiausių atsakymų, tarp jų – ir vertų televizijos „Klausimėlio“ laidos.

Besiklausant daugelio aukštus postus valstybėje užimančiųjų kalbų, susidaro įspūdis, kad ne visi jie šias sąvokas supranta, tačiau tuo pat metu yra įsitikinę, kad politika yra vien jų nuosavybė, kad tik jie gali vykdyti valstybės politiką.

Kadangi taip nėra ir negali būti, siūlyčiau kai kurių žodžių lauknešėlį su trumpais komentarais, kuris gal bus naudingas politikams save laikančiais profesionaliais ir tiems piliečiams, kurie mano, kad jie tėra politikos sraigteliai ar žaisliukai politikų rankose.

Tauta

Tauta yra istoriškai susidariusi žmonių bendruomenė, turinti bendrą kilmę, žemę, kalbą, istoriją, kultūrą. Be šių tautos požymių galėtume vardinti tautos antropologines savybes, religiją bei dar kitokius bruožus, tačiau viską apimsime, jei tautą įvardinsime kaip bendruomenę, kurią sieja istorinio likimo bendrystė. Tautą vertinant kaip istorinio likimo bendrystės darinį, rasime, kad į kamieninę tautą istorinėje raidoje įsiterpia kitų tautų, taigi ir tautybių, atstovai (tautinės mažumos), kurios šimtmečių bėgyje įgyja istorinio likimo bendrystę su kamienine tauta, tampa kamieninės tautos nariais. Taigi galime tvirtinti, kad Lietuvoje senbuviai totoriai, žydai, karaimai, lenkai ir kitos tautinės mažumos priklauso lietuvių tautai.

Tos tautinės mažumos, tapę Lietuvos piliečiais, tampa ne totoriais, žydais, karaimais, lenkais Lietuvoje, o Lietuvos totoriais, Lietuvos žydais, Lietuvos lenkais, Lietuvos karaimais, trumpai tariant, atitinkamos kilmės lietuviais. Teisus buvo Popiežius Jonas Paulius II, kai 1993 m. besilankydamas Lietuvoje, kreipėsi į Lietuvos lenkus, juos vadindamas lenkiškos kilmės lietuviais. Antai Lietuvos žydai, išvykę į savo istorinės kilmės šalį Izraelį, pabrėždami priklausomybę ir kitai tautai, su kuria buvo susieję savo likimą, vadina save litvakais.

Tautos gimimas yra istorijos gelmių slėpinys, tačiau patirtis rodo, kad kiekviena tauta siekia sukurti savo valstybę. Tautinėse valstybėse, kokia yra ir Lietuva, tautinį kamieną sudaro lietuviai. Pirmoji Lietuvos Respublika 1918 m. sukurta ir antroji – 1990 m. atkurta būtent tautiniu pagrindu. Optimali tautos būsena, turinti palankią kultūros plėtotę, yra savoje nepriklausomoje valstybėje.

Valstybė

Valstybė yra politinė bendruomenė, turinti savo aukščiausią valdžią, savo teritoriją, savo įstatymus, savo valstybinius simbolius (himną, herbą, vėliavą), savo kariuomenę bei kitas nuo kitų valstybių nepriklausomas valstybines institucijas. Valstybė yra tautos pilis, jos būstas.

Egzistuoja pasaulyje įvairios pagal sandarą valstybės bei valstybių valdymo formos. Mums rūpi demokratija arba savivalda, nes tokį valstybės reikalų tvarkymą pasirinko nepriklausoma Lietuva. Valstybės reikalų tvarkymas priklauso politikai, kurią vykdo politinė (pilietinė) bendruomenė.

Politika

Kadangi valstybė yra politinė bendruomenė, turime atsakyti į klausimą, kas yra politika? Taigi politika yra valstybės institucijų, politinių ir visuomeninių organizacijų bei atskirų piliečių siekiai ir veiksmai, nukreipti į valstybės reikalų tvarkymą. Trumpai tariant, politika yra valstybės reikalų tvarkymas, kurį vykdo ne vien valstybinės institucijos ir politinės organizacijos, bet vienodai – visuomeninės organizacijos ir atskiri asmenys. Jei demokratinę valstybę palyginsime su dideliu ūkiu, tai politiką turėsime lyginti su ūkininkavimu, ūkio šeimininką – su pilietine visuomene (ne valdžios institucijomis!), valdžias – pilietinės visuomenės samdomais tarnais. Lietuva yra demokratinė valstybė, todėl ir kalbėsime apie demokratiją, demokratinį valdymą.

Demokratija

Demokratija (tinkamiausias vertinys į lietuvių kalbą – savivalda) yra tokia valstybės valdymo forma, kai valstybę sudaro ir ją valdo pilietinė visuomenė. Kadangi visi visų valdyti nepajėgūs, valstybės piliečiai laisvu pasirinkimu išsirenka sau valdžią: Seimą – įstatymų kūrybai ir leidybai, vyriausybę – įstatymų įgyvendinimui (vykdomoji valdžia), teismus – teisingumui valstybėje užtikrinti. Užsienio reikalams ir bendrai valdymo institucijų priežiūrai daugelyje demokratinių valstybių dar renkamas prezidentas. Taip yra ir Lietuvoje.

Demokratija yra plačiausiai civilizuotame pasaulyje paplitusi valstybių valdymo forma, nes ji pajėgi labiausiai išreikšti laisvą žmonių valią. Demokratinėje valstybėje laisva žmonių valia reiškiama ne tik renkant valdžias, bet ir įvairiais kitais svarbiais klausimais (apklausos, referendumai). Poveikį valdžioms žmonės gali išreikšti pilietiniais veiksmais: mitingais, piketais, demonstracijomis, streikais.

Nors demokratija yra labiausiai paplitusi ir laikoma tinkamiausia valstybės valdymo forma, tačiau ji turi savo trūkumų ir net ydų.

Profesorių „nusveria“ du beraščiai

Iš tikrųjų demokratija savyje jokių vertybių neturi, o tėra valios išreiškimo būdas. Žmonių valios, kurią turėtume laikyti vertybe, demokratija nevertina. Jai nesvarbu gera ar bloga valia reiškiama. Demokratijos mechanizmui svarbu, kad valią išreikštų dauguma žmonių. Atsigręžus į neseną praeitį, kai visuomenė buvo valdoma „demokratinio centralizmo“ būdu, arba – į mūsų dabarties skandalingo demokratinio valdymo būdą, kai valia perkama, parduodama arba jos neturima, matysime, kad svarbesnis ne valios raiškos būdas, o pati valia.

Valdžių rinkimuose demokratijos balsavimo mechanizmas nevertina nei rinkėjų, nei renkamųjų į valdžias kilmės, išsilavinimo, tautybės, lojalumo valstybei, dorovės. Šis mechanizmas – gryna aritmetika: vienas asmuo – vienas balsas, sprendimą lemia 50 proc. + 1. Vaizdžiai kalbant, vieną profesorių „nusvers“ du beraščiai, du generolus – trys kareivėliai, vieną vyskupą – dvi paklydusios avelės (sukčiai ar vagys). Aritmetinio vertinimo pasekmes verta panagrinėti plačiau.

Pirmučiausia reikia kalbėti apie valdžių rinkėjus, nes jie lemia kandidatų pasirinkimą ir išrinkimą į valdžias. Pirmosios nepriklausomos Respublikos šviesiausia tautos dalis per okupaciją buvo sunaikinta fiziškai ar raudonojo teroro vejama išblaškyta po pasaulį. Iš likusios penkis dešimtmečius luošintos ir mulkintos, komunistinės ideologijos „šviesoje“ auklėtos ir prievartautos liaudies nei vertybinės mąstysenos, nei patriotizmo, nei tautiškumo beveik neliko. Vertinama tik tai, ką galima matuoti turtu, pinigais, malonumais. Pastaraisiais apčiuopiamais, lengvai suvokiamais dalykais žmonės paperkami, todėl valstybę valdyti ateina panašūs į rinkėjus. Ir, žinoma, nei smerkti, nei niekinti tų savo brolių negalime, kaip nesmerkiame ir neniekiname ligonių (ligonius gydo, piliečius reikia išsiugdyti). Į 1990 m. nepriklausomybę atėjome su „tarybine liaudimi“ ir negausia nepalūžusia, atlaikiusią priespaudą tautos dalimi, o kandidatų į valdžias pasirinkimą ir išrinkimą lemia dauguma.

Demokratija tautiškumą plauna be gailesčio

Demokratijos akiratyje nėra nei tautos, nei tautybės. Demokratija pripažįsta tik pilietinę visuomenę ir pilietybę. Demokratijai nesvarbus pilietinės visuomenės turinys, piliečio tautybė.

Tautiniu pagrindu susikūrusiose valstybėse, kokia yra ir Lietuva, tautybė laikoma didžiausia vertybe, jos kultūros puoselėtoja ir nešėja, dorovės, sėslumo, darbštumo bei kitokių vertybių sergėtoja. Tačiau demokratijos mechanizmas tautiškumą plauna be gailesčio. Kai imigrantų skaičius priartėja prie kamieninės tautos gyventojų skaičiaus ar viršija jį, demokratijos aritmetikos dėka, ypač mažai tautinei valstybei, iškyla išnykimo pavojus. Kaip pavyzdžiai gali būti Latvija, Moldovos Padniestrė, Gruzijos Abchazija, kurias kaip juodoji skylė stengiasi įsiurbti Rusija.

Demokratija nevertina lojalumo

Demokratijos mechanizmas nevertina lojalumo – ištikimybės savo tautai ir jos valstybei. Jei panagrinėtume Vyriausiosios rinkimų komisijos dokumentų reikalavimus kandidatams į Seimą ar savivaldybes, ten jų kilmės, veiklos vertinimo praeityje, lojalumo savo valstybei reikalavimų nerasime. Komisija, užuot pastačiusi užkardą nelojaliems piliečiams, pripažįsta tik teismuose įrodytą jų neištikimybę valstybei, nors ištikimybės (lojalumo) valstybei teismai išvis nenagrinėja. Štai ir turime Seimą, kuriame esama visokio plauko žmonių. LR Teisingumo ministerija yra įregistravusi ir leidžia veikti Lietuvos rusų sąjungos ir Lenkų rinkimų akcijos partijoms, kurių lojalumu Lietuvos valstybei iš jų veiklos negalima patikėti.

Demokratija nevertina dorovės

Demokratijos akiratyje nėra dorovės, nėra konstitucijų konstitucijos – Dešimties Dievo įsakymų. Demokratija leidžia viską, kas neuždrausta įstatymu. O į įstatymus visko surašyti neįmanoma, įstatymus kuria ir sau naudingus kurpia, priiminėja, deja, ne doriausieji. Vien atkreipus dėmesį į milijonais vertinamus valdžios vyrų ir moterų turtus, galima nesuklystant tvirtinti, kad sąžiningu būdu jie negalėjo būti uždirbti, nors juos įgyjant gal nebuvo pažeistas įstatymas. Kad tai nemoralu, kad padaryta skriauda visuomenei, demokratijai neskauda.

Demokratijai nesvarbi valios kokybė

Neteisūs tie, kurie tapatina demokratiją su laisve, arba pastarąją laiko demokratijai priklausančia vertybe. Demokratijos turinyje laisvės nėra, jai būdingesnė daugumos prievarta mažumai. Demokratija numato tik laisvą valios reiškimo būdą. Šiuo būdu pasinaudojus, jei būtų išreikšta bloga valia, demokratija gali virsti ne paprasta, o visuotine tironija. Tokią jau turėjome patirdami „demokratinio centralizmo“ valdymą.

Vienodai neteisūs ir demokratijoje matantys lygybę, brolybę, socialinį teisingumą. Šie dalykai taip pat priskirtini žmonių valiai.

Klaidinantis yra ir pagrindinis demokratijos principas – daugumos valia. Niekur pasaulyje niekad nebuvo, kad minia darytų teisingus sprendimus, reikštų tik gerą valią, vestų tiesos keliu. Žmoniją vedė, veda ir, tikėkime, ves daugumos valia neišrinkta geroji mažuma: šventieji, išminčiai, genijai, talentai. Ir ne demokratija, ne dauguma, ne minia jiems suteikė šias kilniausias savybes…

Būtina išmokti vadelioti

Taigi mūsų valstybėje tarpsta demokratinio valdymo ydos, grimasos, negandos, skandalai. Tačiau Lietuvos politinė padangė nėra jau tokia juoda kaip čia nupiešta demokratija. Ir tai yra ženklas, kad vertingieji tautos pradai nėra galutinai sunaikinti, jog demokratinio valdymo mechanizmas, nors klibėdamas, veikia. Dar veikia ir formaliai valdyme nedalyvaujanti geroji mažuma.

Kaip tvirtina visokio valdymo mokslo ar meno ragavę vyrai, demokratinis valdymas – netobulas, tačiau geresnio dar niekas nesugalvojęs. Jei į lėktuvo piloto vietą atsisės arklio vadeliotojas, lėktuvas ne tik neskris, bet ir nepajudės iš vietos. Taip ir demokratiją įvaldyti gali tik dorovės principų nepaminanti, sutelkta pilietinė, tautiniu pagrindu sukurtoje valstybėje tautiškai susipratusi, visuomenė. Taigi, pasirodo, kad demokratija valstybei žalą daro tada, kai ja naudojasi pilietiškai nebrandi, savęs valdyti negebanti visuomenė.

Kito kelio nėra: lieka mokytis ir išmokti valdyti demokratinio valdymo mechanizmą, tobulėti patiems, gaivinti ir puoselėti tikrąsias vertybes savyje, tuomet ir nepakankamai tobulas mechanizmas nebebus žalingas, juo galėsime sėkmingai kurti šviesesnę ateitį. Reiškinių ir ženklų, liudijančių visuomenės ėjimą pilietiškumo link, daugėja. Taigi pačiai demokratijai, jos mechanizmui suvaldyti reikalingi kvalifikuoti, turintys pareigos ir atsakomybės jausmą valstybei žmonės. Tokių žmonių visuma yra pilietinė visuomenė.

Pilietinė visuomenė demokratinėje valstybėje.

Pilietinė visuomenė, pirmučiausia, yra politinė visuomenė, t.y. visuomenė, kuri neabejinga savo valstybės reikalus tvarkyti, kuri prisiima nustatytas pareigas valstybei, kuri turi atsakomybės jausmą valstybei, kuri aktyviai dalyvauja tvarkant valstybinius reikalus. Pačią valstybę sudaro ne jos išrinkta valdžia, o pilietinė visuomenė. Pilietinė visuomenė valstybę kuria, ją išlaiko, ją gina. Štai kodėl taip svarbu valstybėje turėti išugdytą ir sutelktą pilietinę visuomenę. Mūsų jaunos demokratijos valstybėje matome daug negerovių vien todėl, kad trūksta neabejingų valstybės reikalams žmonių, pilietinės atsakomybės ir pareigos valstybei trūkumo, kad neatsakingai žiūrime į valdžių rinkimus, kad dažnai esame abejingi politiniams, t.y. valstybės reikalų tvarkymo procesams valstybėje.

Daug negerovių valstybėje stebime dėl blogo, nepilietiško valdžių elgesio. Štai kodėl jaunos demokratijos šalyse svarbiausiu procesu laikytinas pilietinės visuomenės ugdymas, jos telkimas valstybės reikalams tvarkyti, valdžių veiklą kontroliuoti. Sąmoninga ir sutelkta visuomenė brandžios demokratijos šalyse pasiekia aukštą pragyvenimo lygį, saugią gyvenseną.

Pilietinės visuomenės ugdymo pradžiamokslis yra pagrindinis valstybės įstatymas – Konstitucija. Iš Konstitucijos pilietis sužino savo valstybės sandarą, valdžių formavimo principus, jų teises ir pareigas visuomenei, piliečio teises valstybėje ir jo pareigas valstybei. Konstitucijos nuostatų pažinimas ir jų vykdymas formalų valstybės pilietį jau daro tikra valstybės ląstele, jos kūrėju ir sergėtoju. Sąmoningas pilietis suvokia, kad nuo jo priklauso valstybės, taigi ir jo gerovė, saugumas.

Pilietinio ugdymo mokyklų nei užsieniuose, nei Lietuvoje nėra. Pilietiškumas, piliečių atsakomybė, pareiga bei kitos vertybės randasi iš gyvenimo patirties demokratinėje valstybėje. Pilietiškumo pradai yra bendruomenės gyvensenoje. Štai kodėl jaunos demokratijos šalyse taip svarbu kurti vietos bendruomenes – pilietiškumo, demokratinio valdymo patirties branduolius.

Politinė ir partinė veikla.

Jei valstybę palyginome su ūkiu, tai partijas turėtume lyginti su atskiromis ūkio šakomis. Rinkdami valdžias valstybėje, jas renkame pagal partijas. Partijos yra politiniai dariniai, atstovaujantys tam tikrą valstybės kūrybos ir tvirtinimo kryptį (socialdemokratinė, krikščioniškoji, tautiškoji ir kitokios kryptys). Vaizdžiai tariant, yra miškininkų, žemdirbių, pramonininkų bei kitokie dariniai. Tačiau būtų negerai, jei ūkyje įsivyrautų, tarkim, miškininkai; užsodintų visą teritoriją miškais, nebeliktų vietos javui sėti, pramonei plėtoti. Jei įsitvirtintų vien žemdirbiai – užsėtų viską javais, neliktų miškų, pievų. Taigi partinė veikla taip pat yra politinė veikla, tik siauresnė. Ji yra reikalinga, tačiau turi būti balansuojama, derinama su kitų partijų veikla, kad valstybė vystytųsi visapusiškai. Valdžių rinkimų metu žmonės balsuoja labiau už tas partijas, kurios tuo metu, jų manymu, geriau atspindi rinkėjų interesus.

Politinė veikla yra valstybės reikalų visumą apimanti veikla, gi partinė veikla apima tik politinės veiklos dalį ar kryptį. Todėl mokyklose, kariuomenėje, policijoje bei kitose valstybinėse institucijose partinė veikla draudžiama, gi politinė veikla plačiąja prasme yra skatinama, nes ji padeda ugdyti ir formuoti pilietinę visuomenę – valstybės pagrindą ir turinį. Iš politinės ir partinės veiklos painiojimo (dažnai sąmoningo) kyla nesusipratimai. Antai net išprusę mūsų politikai siūlo riboti ar uždrausti politinę reklamą. Politinės reklamos – piliečių skatinimo politinei veiklai draudimas ar ribojimas prilygsta jų išpilietinimui, pasyvumo tvarkant valstybės reikalus skatinimui. Gali būti ribojama partinė reklama, tačiau politinę reklamą reikia skatinti, per politinę reklamą ir propagandą telkti visuomenę politinei, t.y. pilietinei veiklai.

Nuotraukoje: komentaro autorius Algimantas Zolubas.

2011.12.01


Prisijunkite prie diskusijos