Kai tavo namai liepsnoja ugnyje


Print

Kas šiandien dedasi Baltarusijoje?

Kur plaukia Baltarusijos valstybingumo laivas?

Kokių įvykių galima laukti šioje šalyje artimiausiu metu?

Kodėl baltarusių elitas daugiausia neigiamai reaguoja į nūnai egzistuojančią Europos Sąjungos „paramos Baltarusijos demokratijai“ sistemą?

Šiuos klausimus Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas pateikė vienam iš kategoriškiausių, griežčiausių Baltarusijos opozicijos lyderių – Baltarusijoje neužregistruotos Baltarusijos laisvės partijos vadovui Sergejui VYSOCKIUI.

Jūsų organizacija neužregistruota Baltarusijoje, o Jūs šiuo metu – Vilniuje. Gal galima sužinoti, ką veikiate Lietuvoje?

Nors mūsų organizacija gyvuoja nuo 1993 metų pabaigos, bet taip ir neužregistruota Baltarusijos Teisingumo ministerijoje. Jūs įsivaizduokite, ką reiškia kovoti už savo idealus totalitarinėje šalyje, iš anksto atsidūrus už įstatymo ribų. Savo laiku interviu kanalui Al Jaseera (Al Džazyra) Aleksandras Lukašenka sakė, kad „pas mus tokia opozicija, kuri mus tenkina, o kitokios mes neleisime“… Todėl organizacijos, nepasirengusios leistis į sandorius arba su valdžia, arba su rusiškomis struktūromis, neregistruojamos! Ir tai ne vien konservatyvi patriotinė Baltarusijos laisvės partija (balt. Beloruskaja partija svobody – BPS), bet ir liberalus Jaunasis frontas (balt. Malady Front), Baltarusijos autokefalinė stačiatikių bažnyčia (balt. Belaruskaja Avtokefalnaja Pravoslavnaja Cerkov – BAPS), nepriklausoma nuo Maskvos, ir daugelis kitų…

Beje, išdrįsiu pasakyti, kad Baltarusijos Laisvės partija daugeliui baltarusių – tai jau beveik legenda. 2001 – 2002 metais dominuojant mūsų organizacijai įvyko legendinė akcija Kuropatų iniciatyva (balt. Kuropatskij čin). Tada Baltarusijos jaunimas 280 (!) parų gynė vietą, kur ilsisi daugiau kaip 200 tūkstančių nekaltų komunizmo genocido aukų palaikai. Valdžia norėjo nutiesti autotransporto trasą tiesiog per aukų kaulus. Bet per mūsų kovą kelias buvo susiaurintas, režimas padarė nuolaidų… Kas ten dėjosi, buvo ir aukų, nuolat puldinėjo policija, kažkokie banditai, suėmimai, teismai, provokatoriai… Bet mes ištvėrėme. Ši akcija taip ir liko vienintelė opozicijos pergalė prieš režimą!.. Tarp sušaudytųjų buvo ir lenkų, ir lietuvių. Bet lenkai reagavo į tą kovą gana pasyviai, o Jūsų ambasada padėjo informuodama…

Mūsų organizacijos nariai taip pat buvo aktyvūs ir per Oranžinę revoliuciją Ukrainoje. Po to Kijeve buvo atidarytas Baltarusijos Demokratinis centras. Iškart po atidarymo Rusijos ir Baltarusijos ambasados pradėjo prieš Centrą neregėtą spaudimą, provokacijas, grasinimus. Mūsų draugus, kurie apmokėdavo mums nuomą, prispaudė dėl verslo. Jau po 4 mėnesių Centras buvo uždarytas. Minsko centre yra opozicijos biurų, bet realiai nepriklausomą nacionalinį centrą pasiekė ir Kijeve…

Nuo pat pirmųjų mūsų organizacinio susivienijimo dienų dalyvavome daugelyje opozicijos akcijų, stiprėjome, deja, daugelis neištvėrė, bet Baltarusijos laisvės partija gyvuoja… Mes buvome represuojami ne mažiau už kitas opozicines jėgas, bet informacijos apie mus opozicinėje žiniasklaidoje nerasite. Ne ta konjunktūra…

Baltarusijos teisėsauga Jūsų ieško? Jei Jūs sugrįšite į Minską, būsite suimtas?

Bet ir čia aš faktiškai su sena istorija. Prieš 11 metų Minske vyko Rusijos Nacionalinės vienybės (rus. Russkoje nacionalnoje jedinstvo, rusų nacistai) vyrukų ir baltarusių patriotų susirėmimai. Tad štai Minsko milicija dabar pakėlė tą bylą, ieško manęs kaip liudytojo. Baltarusijoje liudytojas labai lengvai paverčiamas kaltinamuoju. Tad suprantu, kad daugiau apie mane nieko „neatkasė“, todėl prisiminė tuos įvykius… Reikia daugiau pasiruošti, o paskui aš grįšiu…

Kodėl Baltarusijos milicija tik dabar prisiminė tuos įvykius?

Skirtingai nuo Vakarų specialistų, kurie palaiko Baltarusijoje tik savus žmones 15 metų iš eilės, režimas žino, kas jam pavojingas ir kas ką gali… Marionečių labai jau neliečia. Bet štai kai kam gali sukomplikuoti išvažiavimą iš šalies. Griežtai seka veiklius žmones. Iš tokių nelaisvėje: P. Severinecas, N. Avtuchovičius, tikras didvyris S. Kovalenka.

Prie manęs vėl prikibo už mano aktyvumą kovojant prieš Astravo AE statybą. Dabar jau sudaryta Baltarusijos organizacijų koalicija prieš tos elektrinės statybą – Naujoji Baltarusija (balt. Novaja Belarus). Šiuo klausimu mes bendradarbiaujame su lietuviais (G. Songailos Tautininkų sąjunga) ir kaliningradiečiais, kurie priešinasi elektrinės statybai savo žemėje. Vienas iš kaliningradiečių lyderių – M. Kostiajevas, neseniai areštuotas Rusijoje.

Jūs pabrėžiate, kad neatstovaujate oficialiai opozicijai, o kad esate iš liaudies opozicijos. Koks čia skirtumas?

Tai – esminis klausimas. Opozicija skirtinga. Opozicijos legalios struktūros gavo šimtus tūkstančių dolerių paramos, o mes – tik represijas. Jos visada atmesdavo dialogą su mumis, Vakarams mus vaizdavo kaip radikalius nacionalistus. Šiandien Baltarusijos padėtis labai sunki. Už tai atsakomybė tenka ne tik kolonijinio diktatoriaus režimui, bet ir opozicijai, ir Vakarams, kurie išugdė tokią opoziciją.

Savo laiku Hansas Georgas Vikas (Hans Georg Wick), Europos misijos Baltarusijoje vadovas, atvirai pareiškė, kad jo uždavinys Baltarusijoje buvo paversti Baltarusijos opoziciją „iš nacionalistinės į liberalią“. Bet praktikoje tai reiškė ignoruoti stiprius nacionalinius-demokratinius lyderius, nacionalinio elito atstovus, o finansuoti vadinamuosius liberalus. Štai ir gavome neregėtą korupciją opozicijoje, konjunktūrą, daugelio veikėjų perėjimą į Rusijos lagerį.

Šiandien didelė dalis oficialios opozicijos reikalauja įvesti ekonomines sankcijas prieš Baltarusiją, atšaukti pasaulio ledo ritulio čempionatą Baltarusijoje, atkirsti baltarusius nuo Olimpiados. Mano nuomone, tai ne tik kvailystė, bet ir niekšybė! Kaip gali baltarusių politikai reikalauti iš užsieniečių sankcijų prieš savo pačių tautą, kurią tai neišvengiamai palies?! Nejaugi neaišku, kad tai paprasčiausiai stumia šalį Rusijai į nasrus?! Tai ciniškas sprendimas Kremliaus naudai.

Mūsų žiniomis, prorusiškoji Lukošenkos aplinka triumfuoja dėl Baltarusijos atskyrimo nuo Europos. Tokia ir buvo jų misija: sutrypti Baltarusijos valstybingumą, paversti ją teritorija su Smolensko srities teisėmis, ir tada su baltarusiais bus galima daryti, kas tik šaus į galvą.

O kokią Jūs matote išeitį?

Neleisti Rusijai aneksuoti Baltarusijos. Europa nepripažino Lukašenkos teisėtai išrinktu prezidentu, kodėl gi Europos Sąjunga leidžia Rusijai praryti Baltarusiją prieš liaudies valią? Tokia politika, kai politinė valia visiškai ignoruojama, baltarusius stumia į karą su Rusija.

Sustabdyti etnocidą. Minske liko tik 2 mokyklos, kuriose mokoma baltarusių kalba. Persekiojami baltarusiškai rašantys rašytojai, beveik nebeliko baltarusiškų laidų televizijoje, baltarusių kalba pašalinta iš valstybinių struktūrų.

Konsoliduoti baltarusių tautą demokratiniais principais, dalyvaujant visiems visuomenės atstovams. Negalima apsieiti be dvasininkų, disidentų, profesūros, inteligentijos, patriotinių jėgų. Kitaip visos kalbos apie susivienijimą bus profanacija.

Būtina atverti aikštelę konkurencijai opoziciniuose sluoksniuose. Nes opozicinė žiniasklaida taip pat „išvalo“ oponentus kaip ir režimas. Todėl tie patys asmenys opozicijos priešakyje, kurie ir privedė iki tokios padėties. Juk lėšų buvo skiriama tiek, kad pakaktų surengti trims revoliucijoms. Iš kurgi atsirado tie opozicionierių sąrašai su stambiomis sąskaitomis Europos šalyse?

Neapsieisime be užsienio paramos. Rusija net dabar turi gausybę išteklių, o mes – tik tiesą. Jeigu Vakarai nors šiek tiek išsaugojo orumą, tai toji pati Europos Sąjunga turi griežtai perspėti Maskvą, kad jokie „integraciniai“ žaidimai su neteisėtais režimais neleistini.

Tai baziniai sprendimai, nuo kurių bus galima pradėti rimtus veiksmus situacijai pakeisti.

Kaip Jūs vertinate Lietuvos Respublikos politiką Baltarusijos atžvilgiu?

Ji pati giliausia Europos Sąjungoje. Bet apskritai tai sudėtingas klausimas, juk jūs turite visą spektrą požiūrių į Baltarusiją, kurie ginami įvairių partijų ir jėgų.

Pirmas, tai toks kgbistinis – prorusiškas, parama Lukošenkos politikai dėl paprasčiausios priežasties – jo absoliučios priklausomybės nuo Kremliaus. Tai net ne parama tironui, o Rusijos valios vykdymas.

Antras, taip pat vyrauja Briuselyje. Apskritai užuojauta baltarusių padėčiai pasižymi daugiau formaliai biurokratiniais sprendimais. Daugiausia tie sluoksniai kontroliuoja šiandieninę politiką Baltarusijos atžvilgiu. Kita vertus, Vilniuje buvo atidarytas Baltarusijos centras. Tai pozityvus žingsnis, bet Centras yra patronuojamas oficialiosios opozicijos. Nors ir kaip gerbiu O. Metelicą bei kitus Centro atstovus, bet kol kas niekas nepasikeitė.

Trečias, tai gilus, pagarbus požiūris į baltarusius kaip į gerus kaimynus ir artimą tautą. Pagrindinė jėga, kuri remia baltarusius, o ne tik grupę įsuktų opozicionierių – tai pirmiausia Tautininkų sąjūdis, Sąjūdžio atstovai ir kai kurie konservatoriai. Beje, žmonių su tokiomis pažiūromis yra ir kitose partijose, bet ne jie lemia politinius sprendimus. Šios jėgos stengiasi susivokti, kodėl opozicija nuolat pralaimi, kodėl negirdėti baltarusių elito balso.

Bet kažkokių permainų esama, čia mes gauname tribūną, gauname pagalbą vizomis, ir iš baltarusių nedaro lietuvių, o Lenkijoje situacija kitokia… Dar turiu pasakyti, kad aš čia turiu tikrų draugų, kurie neišduos. Lietuva – vienintelė iš tikrųjų nepriklausoma šalis regione turi užsienio politiką.

Lietuvos Respublika ir Lenkija perdavė Baltarusijos valdžiai 400 opozicionierių, turinčių sąskaitas tose šalyse, sąrašą. Tai sukėlė atgarsį Baltarusijoje?

Tai, kad Lietuvos Respublika perdavė nelemtą sąrašą, daugeliui sukėlė šoką. Tai amoralus sprendimas. Sąraše buvę žmonės visada buvo ištikimi Vakarams.

Bet paprastus baltarusius iškankino korupcija oficialios opozicijos gretose. Visuomenė duoda aiškų signalą atsinaujinti. Atkreipkite dėmesį, iš nurodyto sąrašo Lukošenka pasodino vieną iš patriotiškiausių, A. Beliackį. Tik vieną, o kitus užkabino ant kabliuko… Tai dar viena keista situacija, kai Europos Sąjunga veikia išvien su Maskva arba Maskvos interesais. Kartais susidaro įspūdis, kad pokalbiais apie žmogaus teises Briuselio politikai padeda Rusijai greičiau padaryti galą šalies nepriklausomybei. Kitaip turėtų būti visiškai priešingi veiksmai.

Jūs turite omenyje vizų klausimą?

Taip, bevizio režimo įvedimą baltarusiams. Tai jau būtų grandiozinė sankcija! Grąžinti į Europą ištisą tautą prieš tironų ir budelių valią! Bet Europos Sąjunga to nepajėgia. Tada ir Lukašenka, ir putinistai paspringtų nuo bejėgio įniršio. Bet Europos Sąjunga to neįstengia padaryti. Šalys, kurios toli nuo Baltarusijos, derasi su Rusija mūsų tema, bet jūs gi greta, ir jūs turite suprasti, kad Baltarusijos bėdos neaplenks ir jūsų. Aklas pritarimas Briuseliui net neteisinguose sprendimuose neša tik žalą.

Visiems žinoma, kad pagrindinę paramą Baltarusijos demokratijai teikia Lenkija, ar ne?

Su Lenkija apskritai labai sudėtinga situacija. Galima tiesiog pasakyti, kad Baltarusijoje Lenkijos politiką ištiko krachas. Baltarusiai dėjo didžiausias viltis, kad atsinaujinusi Lenkija, kuri istoriškai atnešė mums tiek blogio, dabar pasistengs ištaisyti padarytą žalą, padės Baltarusijai kurti nepriklausomą valstybę. Tačiau viskas baigėsi apgailėtina „Lenko korta“ ir smūgiu į nugarą vietoj paramos baltarusių kovai su imperine Rusija. Kitaip nei agresija šį dokumentą traktuoti sudėtinga.

Lenkija ėmėsi kaip ir kažkokio Baltarusijos globėjo kuriant demokratiją funkcijų. Bet iš tikrųjų lenkai pasirinko į partnerius tik jėgas, pasirengusias visada sakyti „Taip“. Tai problema, kad visi finansiniai srautai „Baltarusijos demokratijai“ plaukia per Lenkiją. Parama Baltarusijos demokratijai virto parama lenkų mažumai Baltarusijoje.

Lenkijoje yra sveikų jėgų Kačinskio partijoje ir Liaudies judėjime, kurios supranta, kad naujo ekspansionizmo mūsų šalių atžvilgiu kelias be išeities, bet jos kol kas silpnos.

Kokie visuomenės sluoksniai remia Laisvės partiją?

Totalitarinėje šalyje pagal apibrėžimą negali būti laisvos konkurencijos. Mus remia konservatyvieji sluoksniai, stačiatikių ir katalikų dvasininkai, šlėktų giminių palikuonys, darbininkai, valdininkijos, armijos patriotinė dalis. Mūsų režimo realybėje žmonės negali tiesiogiai kalbėti apie savo simpatijas pusiau pogrindinei struktūrai. Faktai yra iškalbingesni už bet kokius žodžius. Vakarus labai stebina, kodėl Lukašenkos populiarumui krentant nė vienas procentas nepereina opozicijos vadams. Ogi dėl labai paprastos priežasties, jog dauguma baltarusių galvoja taip pat, kaip ir mes. Lukašenką reikia pakeisti, bet kitų marionečių mums nereikia…

Ko galima tikėtis Baltarusijoje artimiausiu metu?

Lukošenkos politika – dividendai iš Rusijos mainais už suverenitetą visiškai žlugo. Kremlius tvirtai laiko ją už gerklės. Rusija pamažu žiaumoja Baltarusiją. Lukašenka negali ne tik žvilgterėti į šoną, bet net stabtelėti mirtinai šuoliuodamas į nasrus Rusijai. Šiandien Vakarai silpni kaip niekada ir atiduoda mus „su žarnokais“, tai labai pavojinga situacija. Tai kažkoks Berlyno, Varšuvos ir Maskvos žaidimas Baltarusijos atžvilgiu.

Dabartinio pavidalo opozicija negali iš esmės paveikti situacijos. Režimas pasmerktas, bet klausimas, kas bus su šalimi. Vakarai neduoda jokių užuominų apie mūsų nepriklausomybės palaikymą.

Manau, situacija aštrės, Maskva vis labiau spaus savo statytinį Baltarusijoje. Mauras padarė savo darbą, mauras gali išeiti.

Bet dar yra baltarusių tauta, kurios 95 procentai palaiko nepriklausomybę, 55 procentai pasisako už stojimą į ES. Blogiausias scenarijus – tai kažkokia pilietinio ir nacionalinio išsivadavimo karo modifikacija, jeigu bus pralietas kraujas. Žmonių negalima stumti į aklavietę.

Jei vadinsime daiktus tikraisiais vardais, Jūs – ašaka gerklėje ir režimui, ir oficialiajai opozicijai. Jau daug metų persekiojami savoje šalyje. Labai sunku taip gyventi?

Pasakysiu sąžiningai, pagal politinius kriterijus mano Tėvynė šiandien yra nacionalinio išsivadavimo stadijoje. Tai reiškia ne šiaip sau politinius žaidimus. Savo laiku vienas Baltarusijos laikraštis mane pavadino „fanatišku Baltarusijos valstybės kareiviu“. Man tai didelis komplimentas, bet nemėgstu, kai iš manęs daro stabą.

Aš tvirtų krikščioniškų ir konservatyvių pažiūrų, nors ir nuodėmingas. Tvirtai žinau, ko aš noriu ir už ką kovoju, kam pašvenčiau savo gyvenimą. Žinoma, gaila šeimos, tokiu gyvenimu pasmerkiau artimuosius kančioms, bet nepriklausomybė neįkainojama! Nenoriu patoso, bet netektis pripratau ištverti. Lengvai gyvenau vienkiemyje, miškuose, gelbėdamasis nuo KGB, bet taip pat pasiruošęs kalėjimo kamerai, kur ne kartą pabuvojau, nors tai baisus išbandymas. Sunku buvo anksčiau, kai užėmiau pirmą vietą rinkimuose į parlamentą, o režimas anuliavo rezultatus. „Iš deputatų į krovikus“. Bet paskui vėl pakilau ir kovojau toliau. Manau, mūsų Didžiosios Lietuvos Kunigaikštijos kariuomenę, kai ji triuškino teutonus ar maskolius, sudarė mano mentaliteto žmonės.

Nuotraukoje: Baltarusijoje neužregistruotos Baltarusijos laisvės partijos vadovas Sergejus Vysockis.

2012.04.02


Prisijunkite prie diskusijos