Kai vyrauja “teisiškai nepamatuoti bei konjunktūriškai neatsakingi sprendimai”


Print

Tikriausiai nieko kito ir nereikėjo tikėtis. Lietuvos parlamentas panaikino Neringos Venckienės teisinę neliečiamybę. Šis Seimo daugumos žingsnis lyg ir suprantamas, lyg ir teisingas. Tačiau – tik iš pirmo žvilgsnio. Po birželio 26-osios balsavimo tiesos ir teisingumo Lietuvoje nepadaugėjo nė per nago juodymą. Už tai nepasitikėjimo lietuviškosios Temidės sprendimais ir lietuviškosios Temidės tarnais – dar daugiau.

Jeigu kalbėsime argumentais tų, kurie reikalauja preciziškai tiksliai laikytis kiekvienos įstatymo raidės, turėtume pripažinti, jog mažąją Deimantę iš globėjos  antstolė galėjo atimti tik dabar, po birželio 26-osios balsavimo, kai N.Venckienė oficialiai prarado teisinę neliečiamybę, o ne ankstų gegužės 17-osios rytą, kai N.Venckienę dar saugojo teisinės neliečiamybė statusas.

Šią nuostatą ypač akcentavo visuomeninės komisijos Garliavos įvykiams ištirti nariai, birželio 21-ąją Seimo konferencijų salėje žurnalistams išguldę savo argumentus bei raginę parlamentarus “nepriimti teisiškai nepamatuotų bei konjunktūriškai neatsakingų sprendimų”.

Pavyzdžiui, Dr. Zita Šličytė, LR Konstitucijos rengimo grupės narė, Atkuriamojo Seimo deputatė, teisininkė, Visuomeninės komisijos Garliavos įvykiams tirti pirmininko pavaduotoja, priminė, kaip konkrečiai Lietuvos Konstitucija apibrėžia teisėjams taikomą neliečiamybės statusą: “teisėjas negali būti patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, suimtas, negali būti kitaip suvaržyta jo laisvė be Seimo, o tarp Seimo sesijų – be Prezidento sutikimo”, be to, “draudžiama įeiti į teisėjo gyvenamąsias ar tarnybines patalpas, daryti ten arba teisėjo asmeniniame ar tarnybiniame automobilyje arba kitoje asmeninėje susisiekimo priemonėje apžiūrą, kratą ar poėmį, taip pat atlikti teisėjo asmens apžiūrą, kratą ar poėmį…”

Tokių “negalima” ir “draudžiama” – užtektinai. Tik dėl vietos stokos visų jų nevardiname. Tad ar Lietuvos Seimas, įskaitant ir antstolę, ir Kauno policininkus, nebus ko nors supainioję? Štai dabar, po birželio 26-osios, tikrai galima įeiti į N.Venckienės butą. O ar gegužės 17-ąją buvo galima veržtis į teisėjos N.Venckienės gyvenamąsias patalpas? Ypač – laužti, pjaustyti duris, nusukinėti stebėjimo kameras, ištemti iš savo ar savo artimųjų namuose buvusius asmenis, užlaužti rankas?

Visuomeninės komisijos nariai tądien Seimo konferencijų salėje pažėrė ir daugiau suklusti verčiančių pastabų. Sakykim, pagrįstai abejota Kėdainių teismo sprendimu atiduoti mergaitę biologinei motinai. Juk mažoji mergaitė atiduoda motinai, prieš kurią ji davė parodymus kaip nukentėjusioji sudėtingoje baudžiamojoje byloje. Vaizdžiai tariant, teisėjas Vitalijus Kondratjevas mergaitę patikėjo asmeniui, kurį mergaitė apkaltino rimtomis skriaudomis.

Niekas nesiginčija – visi mes privalome laikytis įstatymų. Tačiau įstatymų privalu laikytis ir teisėjams. Teisėjai įstatymų turėtų laikytis net kur kas kruopščiau nei mes, eiliniai mirtingieji. Taigi – ir teisėjas V.Kondratjevas. Bet nejaugi lietuviškieji įstatymai neįpareigoja teisėjo mantiją vilkinčio asmens visur ir visada atskirti konfliktuojančias puses – kad kaltinamieji negalėtų daryti įtakos nepalankius parodymus duodantiems? Dabar gi teisėjo V.Kondratjevo sukurta situacija primena kovinių filmų siužetus, kai į vieną kamerą specialiai sugrūdami ir kaltinimus iškėlę, ir apkaltinti asmenys. Kaktomuša tokiais atvejais surengiama dažniausiai ne tam, kad paaiškėtų tikroji tiesa, o tam, kad kaltinimus iškėlusieji kuo greičiau užsičiauptų, atsisakytų priekaištų.

Svarbi ir ši Visuomeninės komisijos pastaba: “N.Venckienės persekiojimas ne tik daro materialinę žalą jai, bet ir gniuždo asmenybę psichologiškai, kenkia teisinei sistemai ir demoralizuoja visuomenę”.

O dabar palyginkime Kovo 11-osios akto signatarų Liudviko Narcizo Rasimo ir Zitos Šličytės vadovaujamos Visuomeninės komisijos teiginius su Seimo laikinosios komisijos dėl N.Venckienės neliečiamybės panaikinimo pirmininko Evaldo Jurkevičiaus išvadomis. Vadovaujantis sveiku protu, konservatoriaus E.Jurkevičiaus vadovaujama komisija negalėjo priimti jokių sprendimų. Jai nebuvo pateiktas svarbiausias įrodymas – gegužės 17-osios įvykių Klonio gatvėje filmuota vaizdo medžiaga. Nėra filmuotos medžiagos, kas ir kaip elgėsi tą įsimintiną gegužės rytą, nėra ir išvadų, kas kaltas, o kas – teisus. Tik peržiūrėjus filmuotą medžiagą galima sužinoti, pavyzdžiui, ar savo noru mažoji mergaitė skubėjo pas savo biologinę motiną. Sutikite, toks parlamentarų priekabumas teisinę neliečiamybę panaikinti siekiantiems prokurorams šiuo atveju būtų tikrai pagrįstas, logiškas.

Tačiau Lietuvos parlamentarai sprendimą priėmė nesusipažinę su filmuota medžiaga. Apmaudu dar ir dėl to, kad parlamentarai, kurie leido atimti teisinę neliečiamybę teisėjai N.Venckienei, ignoravo taisyklę, kurios laikosi visos civilizuotos valstybės: “baudžiamosiose bylose kiekviena abejonė traktuojama tik kaltinamojo naudai”. Šiuo konkrečiu atveju – N.Venckienei. O juk antstolės sprendimas tautos išrinktam Seimui nerodyti filmuotos medžiagos, nors ir paremtas šiandien galiojančiais įstatymais, – vis tik įtartinas. Tokiais atvejais tikriausiai reikėtų vadovautis gyvenimo patikrinta išvada, jog kaltas dažniausiai tas, kuriam viešumas – ne prie širdies.

Prie N.Venckienei palankių faktų derėtų priskirti ir Aukščiausiojo Teismo pirmininko Gintaro Kryževičiaus viešą pareiškimą apie “pūlinį”. Ponas G.Kryževičius taip pavadino tuomet teisėjo pareigas dar ėjusią savo kolegę N.Venckienę ir tuo pačiu galimai padarė psichologinį spaudimą visoms teisinėms institucijoms, nagrinėjančioms, tiriančioms, analizuojančioms rezonansinę pedofilijos bylą bei Garliavos įvykius. Vaizdžiai tariant, net ir prokurorams, net ir parlamentarams.

Sąmoningai ar netyčia išsprūdusio žodžio “pūlinys” dabar nepanaikinsi, neištrinsi. Tačiau Seimas, analizuodamas padėtį, privalėjo atsižvelgti į aplinkybę, jog “čia įmanoma įžvelgti psichologinio spaudimo elementų”. Juolab kad ponas G.Kryževičius neatsiprašė. Bet mūsų parlamentarai, įskaitant ir konservatorius, ir socialdemokratus, į tokias “smulkmenas” numojo ranka.

Teisininkė dr. Z.Šličytė Seimo konferencijų salėje yra pareiškusi, jog toks Aukščiausiojo Teismo pirmininko elgesys kelia kai kurių abejonių ir todėl vertas rimtesnės teisinės analizės. Tačiau ar įmanoma įsivaizduoti situaciją: Lietuvoje už įžeidimą ir šmeižtą teisiamųjų suole atsiduria aukšto rango teisėjas? Lietuvoje tokie dalykai vargu bau įmanomi. Koks apylinkės ar apygardos teisėjas pajėgtų itin objektyviai išnarplioti tokio pobūdžio bylą? Už įžeidimą ar šmeižtą Lietuvoje baudžiami žurnalistai, internetinių komentarų rašinėtojai, tik ne įtakingi, aukštą rangą turintys teisėjai.

Todėl teisūs tie, kurie vis garsiau abejoja, ar Lietuva – teisinė valstybė. Teisiamųjų suole Lietuvoje atsidurti, pasirodo, galima net dėl iš konteksto tendencingai ištrauktų kelių sakinių. Birželio 26-ąją Seimo tribūnoje dėstydama savuosius argumentus neliečiamybę praradusi teisėja N.Venckienė akcentavo, kad vienas iš jai dabar inkriminuojamų kaltinimų – būtent dėl iš konteksto ištrauktų kelių viešų teiginių. Esą Generalinė prokuratūra jai pareiškusi įtarimus dėl nepagarbių, įžeidžiančių pareiškimų apie lietuviškuosius pareigūnus.

Pareikšti tai pareiškė. Tačiau kodėl niekas iš prokurorų nesidomi, koks buvo visas N.Venckienės tekstas? Kodėl niekas neatsižvelgia, kokiomis aplinkybėmis buvo ištarti tie žodžiai? Kaip galima spręsti apie autorių ir jo kūrinį ištraukus vos kelis sakinius – neanalizuojant viso kūrinio, visos knygos, visos kalbos? Teisinei valstybei turėtų rūpėti visas kontekstas, visos aplinkybės. Bet ar Lietuva – teisinė valstybė? Todėl akivaizdūs dvigubi standartai – kas galima Jupiteriui, tas nedovanotina jaučiui. Vieniems galima vartoti palyginimus “pūlinys”, kitiems toks elgesys dovanotas tikrai nebus.

Šia proga būtų galima prisiminti Vilniaus miesto 2-ojo apylinkės teismo teisėjo Audriaus Cinino sprendimą atidaryti asmeninę internetinę svetainę ir joje komentuoti kai kuriuos savo sprendimus bent jau garsiojoje pedofilijos byloje. Lietuvos žurnalistų sąjungos pirmininkas Dainius Radzevičius viešai pareiškė, jog “vadinamojoje pedofilijos byloje maksimalų padorumo ribas išlaikantį viešumą facebook tinkle ir savo interneto svetainėje užtikrinantis Vilniaus miesto 2-osios apylinkės teismo teisėjas Audrius Cininas yra vertas didesnio pripažinimo visoje teismų sistemoje”.

Pasak LŽS vadovo D.Radzevičiaus, teisėjo bandymai aiškiai ir trumpai informuoti visuomenę apie bylos eigą, priimamus sprendimus, jų argumentus – tai geros praktikos pavyzdys. Be to, dar ir revoliucinis pavyzdys. Bet tuo pačiu – negriaunantis teisinės sistemos principų, o juos pakylėdamas į akivaizdžiai naują, kokybišką veiklos organizavimo lygį.

Žinoma, teisėjo A.Cinino pastangos viešai komentuoti kai kuriuos savo žingsnius – sveikintinas dalykas. Tačiau tai dar nereiškia, kad ši idėja užaugins gražių vaisių. Skaitant minėto teisėjo paaiškinimus galima susidaryti dvejopą nuomonę. Viena iš versijų – čia galbūt tik imituojamas viešumas bei nuoširdus noras paaiškinti ar pasiaiškinti.

Tačiau nederėtų šios iniciatyvos ir atmesti, pasmerkti, ignoruoti. Tiesiog pažiūrėkime, kaip klostysis įvykiai rudenį, kai visi po atostogų grįšime į savo darbus. Galbūt revoliucinė teisėjo A.Cinino internetinė svetainė jau bus išsikvėpusi ar “nulūžusi”. O gal teisėjo A.Cinino pavyzdys įkvėps jo kolegas? Galbūt panašia linkme žada pasukti ir kiti mūsų teisėjai? Galbūt tas pats Kėdainių teisėjas pateiks viešus argumentus, kodėl mažąją mergaitę atidavė motinai, prieš kurią mažoji Deimantė kadaise davė nepalankius parodymus? Gal teiksis atviriau savo veiksmus visuomenei paaiškinti ir parlamentaras E.Jurkevičius? Nuoširdūs, išsamūs, argumentuoti paaiškinimai – labai laukiami.

Beje, paaiškinimų visuomenė laukia ne tik dėl Garliavos įvykių. Kur bepažvelgtume – reikalingi paaiškinimai. Čečėnų Gatajevų, VSD karininko Vytauto Pociūno, “teroristės” Eglės Kusaitės, Medininkų žudynių, Šarūno Paberaliaus, narkotikų bylos, – visur itin daug neaiškumų.

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.06.27


Prisijunkite prie diskusijos