Kaip aš įsivaizduoju komunizmą?


Print

Pagrindinė problema kiekvienoje sistemoje, kokią tik sugalvotų žmogus, yra pats žmogus. Žmogus turi jausmus, todėl yra pažeidžiama būtybė, kuri elgiasi savanaudiškai. Neaišku, kiek yra įmanoma pakeisti visus Žemės žmones, tačiau žmonės jau dabar skiriasi pagal daugelį kategorijų. Tai – ne tik maži skirtumai, tai ir dideli skirtumai.

Skirtingose šalyse gyvena įvairūs žmonės, kuriems susikalbėti gal ir pavyksta tarptautine kalba, tačiau ne visada lengva gyventi kartu. Žmonės skiriasi pagal intelektą, tikėjimą, kultūras, klimato sąlygas, rasę ir t.t.. Grįžtant prie to, kad žmogus yra silpnas ir emocingas, kai kurie darbuotojai gali norėti alkoholio, pramogų, turėti kai kurių silpnybių, potraukių. Komunizme galės daryti viską nevaržomi, nes kontrolės ir prievartos mechanizmų nebus.

Policijos ir kariuomenės nebus. Jų vidinė motyvacija, atsižvelgiant į jų intelektą ir norus, bus tas atsakymas, ar jie bus pajėgūs įveikti vidines savo problemas. Svaigalų gamyba gali tapti visuotinė, kaip ir neribotos pramogos, to nuolat gali reikalauti darbuotojai, negavus – protestuoti. Tai pavojinga, nes sistema gali strigti. Nors gamybiniai robotai negeria ir nepramogauja, bet netgi fantastinėje sistemoje, kur viskas robotizuota, išlieka pavojus, kad degradavę darbuotojai nesugebės laiku sutvarkyti senstančios technikos, kuri pati savaime neatsinaujina. Išlieka pavojus, kad patys darbuotojai kels pavojų robotams, per daug užkraus darbu, naikins juos.

Iš bet kokios idealios sistemos reikia pašalinti žmogų. Komunizme nebus politikų, nes žmonija sieks bendrų tikslų. Kodėl reikia pašalinti politikus? O gi todėl, kad jie nebeatliks jokių užduočių. Žmonija supras, kad bendra gerovė yra svarbiausias tikslas ir jo būtina siekti, dedant visas pastangas. Blogiausia, kad šioje vietoje ir prasideda problemos. Galima įsivaizduoti tariamą automobilių gamyklą ir kelis jos darbuotojus: Joną ir Petrą. Gerai, kai Jonas ir Petras dirba panašiu tempu kaip ir visi kiti darbuotojai automobilių gamykloje, tačiau vos tik Jonas pradėtų tingėti, jo darbo rezultatai kristų. Tai pamatęs Petras gali irgi nebenorėti dirbti, nes veikia bandos principas. Prievartinio mechanizmo ir griežtos kontrolės nebuvimas gali skatinti tinginiauti, dirbti ne itin rezultatyviai. Jeigu Jonas supras, kad po metų jis gaus naują automobilį ir visai nesvarbu, kaip jis dirbs, bet automobilį vis tiek gaus, tai jam gali sumažėti motyvacija dirbti. Komunizmo sistema neskirta išnaudoti žmogų, todėl bet kuris gudresnis žmogus supras, kad neverta pervargti. Kolektyvizmas, individualizmas

Žinoma, kad komunizme kažkoks tariamas Jonas ar Petras nebus prisiminti, jų tiesiog nebus, jų norų nebus paisoma. Kaip ir minėjau, šioje sistemoje nėra politikų, nėra vartotojų teisių organizacijų, nėra konkurencijos, nėra individualumo, nėra išnaudojimo. Visi lygūs, visi solidarūs, visi kaip klonai. Todėl Jonas ar Petras, pasimetę toje sistemoje, tarp milijonų, milijardų darbininkų, negalės niekam pasiskųsti, kad tam tikri jų norai yra neišpildomi, jie tiesiog ras lengviausią būdą protestuoti: pradės mažiau dirbti. Tu turėsi džiaugtis vien todėl, kad milijardas gyventojų po metų, o gal po dešimties turės po automobilį. Ar tai suteiks tau džiaugsmo? Žmogaus psichologija sudėtinga ir ne visi bus pasirengę tiek laukti. Šiandien žmonės gyvendami kapitalizme yra egoistai, žiūri savęs. Bet komunizme paprastas žmogus išnyks iš gyvenimo, jis privalės žiūrėti milijonų kitų, tokių kaip jis, norų. Visi bus vienodi, todėl ir nematomi. Tavo individualumas bus paaukotas dėl to, kad žmonija turėtų: maistą, būstą,  kelius, mašinas, ligonines, mokyklas, universitetus

ir t.t. Žinoma, kad tai altruistiška, todėl norėtųsi padėkoti tokiems žmonėms, kurie taip aukosis dėl kitų. Bet kiek laiko Jonas sugebės dirbti, kad  norimi rezultatai būtų pasiekti? Maisto ir vandens išdavimo centrai privalės dirbti visą parą, todėl jis galės nueiti į minėtą centrą, kad pasiimtų maisto, vandens tiek, kiek jam reikia. Viskas bus nemokamai išduodama. Maistas ir vanduo yra būtinybė gyvam organizmui.

Žinoma, kad maisto per daug nesuvalgysi ir vandens neišgersi per daug, tačiau ne čia esmė. Klausimas yra toks: ar visi tokie centrai bus pakankamai užpildyti maistu, vandens atsargomis? Kokia bus maisto įvairovė, kokybė ir vandens kokybė? Galima tik įsivaizduoti paprasto darbininko Jono reakciją, kuomet maisto bei vandens išdavimo centre jis neras nei maisto, nei vandens, ir turės nusivilti, jog jo sunkus, ilgametis darbas automobilių gamykloje liko neįvertintas, jog kiti darbuotojai, kurie yra pasiskirstę gaminti maistą ir tiekti vandenį, sukčiauja ir naudojasi Jono darbo vaisiais, laukdami kada gaus automobilius, tačiau patys neįnešdami savo indėlio vardan bendros naudos. Šiame gamybos procese turi būti visiška harmonija: visi vartoja saikingai, tačiau įdeda savąjį indėlį, galvodami nuolat ne apie save, o apie kitą žmogų, o tiksliau netgi apie kitus milijonus žmonių. Kiekvienas turės pamiršti savo asmeninę gerovę, susilieti su kitais ir stengtis, kad nieko netrūktų, nes vos tik kažko pradės trūkti šioje sistemoje, tai atsiras nepatenkintų žmonių, kurie savo ruožtu pradės mažiau dirbti, galbūt netgi protestuoti.

Kas bus jeigu Jonas, Petras nuspręs, jog dirbas automobilių gamykloje pasidarė per daug sunkus, per daug nuobodus ir jiems norisi kažkokio kito darbo? Ar jie turės aukoti visus savo norus, nukeliant juos į tolimą ateitį, nes šie metai galbūt bus tie metai, kuomet net 5  procentai visos žmonijos bus aprūpinta automobiliais? Tai labai tolimas ir sunkiai pasiekiamas tikslas, nes gamyba vyksta ne visada taip, kaip jie nori. Jeigu automobilių gamykla nepagamins tiek automobilių, kiek buvo planuota, tai ar kiti milijonai darbuotojų vis dar lauks jų? Ar jų lūkesčiai bus įgyvendinti? Tam, kad nebūtų netikėtumų, reiktų visą gamybos procesą robotizuoti. Žinoma, yra ir antras variantas: Jonas, Petras ir visi kiti gali tiesiog atsisakyti neribotam laikui savo norų vartoti gaminamas prekes. Komunizmas veiktų, jeigu darbuotojų poreikiai būtų minimalūs. Jeigu Jonui pakaktų uogų parankioti, jas suvalgyti kartu su Petru, o Petrui pakaktų žuvies sužvejoti, kartu ją valgyti su Jonu, o po to pamiegoti ir pakartoti tai ištisus 50 metų, kol numirs, tai manau tokia sistema tikrai veiktų. Tačiau Jonas yra protingas modernus žmogus, kuris nori ne tik uogų, žuvies, bet ir namo, automobilio, nemokamai gydytis, nemokamai mokytis ir t.t.. Kuo daugiau nemokamų dalykų jis nori, tuo daugiau kiti darbuotojai turi dirbti komunizme, kad pagamintų daugiau prekių ir suteikti daugiau paslaugų. Išnykus pinigams, darbas vis tiek išliks, kaip išliks ir to darbo rezultatai.

Tam, kad kompensuotų darbuotojų nenorą dirbti arba jų darbo nenašumą, visos gamyklos turi veikti pilnu pajėgumu, visi robotai turi veikti taip, kad maisto ir vandens niekada netrūktų centruose, kuriuose būtų atiduodami šie produktai darbuotojams. Kaip žinome, robotai negali kelti revoliucijų. Jų programose tai nenumatyta. Bet tai yra fantastinė idėja, nes visas gyvenimo sritis kol kas neįmanoma robotizuoti, tai pernelyg sudėtinga. Žmonija nėra taip toli pažengusi, kad galėtų pasiūlyti tokias modernias technologijas, veikiančias be žmogaus įsikišimo. Be to, robotus programuoti turi tie patys žmonės – darbuotojai. O tam reikia noro ir žinių.

Nereikia pamirši, kad tam, kad komunizmo sistema veiktų, negalės būti individualumo, todėl negalės dalis visuomenės būti su automobiliais, o kita – ne. Nes taip bus skatinamas nepasitenkinimas sistema. Arba visi važinės su tokiais pačiais automobiliais, arba niekas nevažinės iš viso. Kaip bus įgyvendinama užduotis, kuomet automobilių atsiėmimo centre turės nuolatos stovėti dešimtys tūkstančių automobilių, kad bet kuriuo paros metu atėjęs darbuotojas galėtų atsiimti norimą automobilį? Kas būtų, jeigu jis atsiimtų ne vieną, o du, tris, penkis automobilius? O jeigu Žemėje tokių žmonių būtų milijardai? Kaip užtikrinti nenutrūkstamą pasiūlą?

Jeigu įsivaizduosime, kad komunizmo sistema tikrai veiks, žmonių populiacija gali pradėti smarkiai augti, nes gyvenimui sąlygos bus idealios. Susidurti galima ir su kita problema: ar pakaks planetos išteklių žmonėms? Mėgstama kaltinti kapitalizmą, kuris sukelia karus, nelaimes, badą, nepagamina tiek, kiek reikia. Tačiau Žemė viena, todėl bet kurioje sistemoje reikės naudotis jos ištekliais. Komunizme irgi reikės elektros, vandens, dujų, naftos, medienos, anglies ir t.t. Kodėl būtini kompiuteriai? Kodėl reikia tiek daug robotų? Tam, kad sistema nežlugtų.

Ir čia vėl nauja problema atsiranda: žmogus gali pradėti priešintis ir tam darbui, kuris yra jam paskirtas: 40 valandų per savaitę. Darbuotojas gali suprasti: svarbiausia – gaminti robotus, kurie jį pakeičia, o ne kasdieninius produktus. Todėl darbuotojai dirbs dar mažiau, po to – dar mažiau ir taip toliau, kol robotai pakeistų žmones visose gyvenimo srityse, o žmogui beliktų maitintis, gerti vandenį ir rūpintis robotais. Tačiau iškyla rimta problema: reikės daugiau išteklių, kad patenkinti augančią robotizaciją gyvenimo srityse, reikės daugiau elektros, dujų, naftos ir t.t.

Net ir komunizme juk skirsis žmonių gabumai, užimamos padėtys visuomenėje. Ar menko intelekto darbuotojas galės vadovauti gamyklai? Kaip bus sprendžiama, kad gamykla turi gaminti kažkokią produkciją? Kas nuspręs, kas ką turi gaminti? Gamyklos valdymas negali būti patikėtas miniai bepročių, kurie tingėdami ir miegodami ištisas dienas, nesupras, ką reiškia gamybos procesas. Negalima bus naudoti prievartos prieš nedirbančius, nes žmogus pats turės susivokti, kad jis turi dirbti dėl bendros naudos, dėl žmonijos gerovės. Todėl individas negalės būti prievartaujamas kito individo. Gabesni turės dirbti daugiau, programuoti robotus, organizuoti gamybos procesą, rūpintis pristatymu, kai tuo tarpu kiti individai atliks tik bazines funkcijas. Iš intelekto skirtumų nebus daromos problemos ar pelnas, tiesiog protingiausias žmogus bus panaudojamas naudingiausiai, o prasčiausias bus panaudojamas paprasčiausioms funkcijoms, bet tuo pačiu gabiausias žmogus negaus tiek, kiek turi gauti. Jis gaus tą patį, ką ir visi, nes konkretaus individo norai nebus paisomi. Komunizme didžiausia laimė bus ta, kad kada nors, gal po 10, o gal po 50 metų visi turės daug vienodų daiktų. Ir didžiausia bus ta laimė, kad negabūs individai turi daug produktų. Ar pakaks tokios laimės?

Kas bus, jeigu Žemės planetoje bus stichijos? Nelaimės? Būna žemės drebėjimai, potvyniai, audros, Saulės audros, kuomet technika genda. Tai reikš, kad technika gali nebedirbti. Kas bus, kuomet reikės visą gausią techniką atnaujinti? Iš kokių išteklių tai reikės padaryti? Jeigu darbuotojų motyvacija dirbti gali būti labai sumenkusi, bet noras valgyti išlikęs, ar darbuotojai sugebės dirbti vietoj technikos konkrečiu laikotarpiu? Nereikia pamirši, kad pastoviai augant žmonių populiacijai, bus sunkiau sudėtingą mechanizmą koordinuoti. Pakaktų rimtesnių sukrėtimų, kad darbuotojams būtų sunku atstatyti tai, ką jie kūrė ištisus dešimtmečius, šimtmečius, nes jie taptų priklausomi nuo darbo priemonių, nuo technologijų. Technologijoms nereikia maisto, joms reikia pastovios priežiūros ir investicijų. Reikia papildomų elektros, dujų, naftos rezervų. Jeigu to nebus užtikrinta, kils panika, vyraus chaosas. Baisiausia, kas gali kilti, tai badas ir nevaldoma sistemos griūtis. Nebus policijos, kariuomenės, nebus nieko, kas gali prievartauti darbuotojus. Bet tuo pačiu atsiras galimybė nesuvaldyti panikos. Prievartos mechanizmas nebūtinai šiandien naudojamas tik prievartai. Dažnai jis reikalingas kaip atgrasymo priemonė, kaip pagalba esant nelaimėms. Tai priklauso nuo individo, kaip jis vertina kariuomenę ir policiją, ar kaip saugumo garantą ar kaip potencialų pavojų.

Realiai komunizmas gali veikti be prievartos priemonių tik tuomet, kai visi individai yra geri, labai protingi, ramūs, sąžiningi ir ne agresyvūs žmonės, kuomet visos Žemės valstybės irgi kuria komunizmą arba amžiams pareiškia ištikimą draugystę ir netrukdo kurti komunizmą. O tai sunku padaryti Žemėje. Bet kurioje Žemės planetos vietoje galima rasti žmonių, kurie niekaip neatitinka komunizmo sistemos statybai keliamų reikalavimų. Afganistano kovotojams, religiniams fanatikams, vargu ar pasakysi, kad metas mesti ginklus, narkotikų gamybą, netikėti į Dievą, o kurti komunizmą. Tai padaryti fiziškai yra neįmanoma, netgi okupavus tas teritorijas, plaunant smegenis komunistine propaganda, žmonių noras keistis yra labai ribotas. Pati sistema, nors ir neprievartinė, bet gali būti įgyvendinta tik naudojant neribotą ir žiaurią prievartą.

Kuriant komunizmą visose Žemės planetos valstybėse arba netgi kažkurioje vienoje valstybėje, ištisi milijonai turės būti sunaikinti, kurie neatitiks keliamų reikalavimų. Turės būti statomos koncentracijos stovyklos, kaip kadaise Hitlerio Vokietijoje, kur bus žudomi sistemai netinkami žmonės. Prievartos mechanizmas bus laikinas, tačiau gali būti taip, kad jis išliks ir po žudynių, kaip bauginimo priemonė. Tas, kas kontroliuos komunizmo sistemos kūrimą – politikai, kariuomenė, slaptosios policijos – bus suinteresuoti, kad bauginimo priemonės išliktų, nes visų pirma šių institucijų atstovai nenori prarasti savo turimą galią, o ir paprasti žmonės gali būti pernelyg kvaili, kad suprastų, kuriuo keliu jiems eiti. Komunizmo sistemai netiks visi nacionalinėmis valstybėmis tikintys žmonės, religijas išpažįstantys. Todėl, kad komunizme visi turės tikėti bendra nauda, bendru tikslu vardan visų darbuotojų gerovės. O religija, nacionalinės valstybės sudaro skirtumus tarp įvairių žmonių, nors tie skirtumai yra istoriniai, susiformavę vystantis Žemės planetai, tačiau komunistams tai nerūpės.

Komunistinė sistema yra graži pasaka darbuotojams, kad jie kovotų ir keltų revoliucijas pasaulyje. Labai sunku kurti komunizmą, kuomet yra milijardai žmonių, nes visa sistema yra labai komplikuota. Sunku suprasti, kaip tokia sistema gali veikti be valstybės ir be politikų, be kontrolės bei prievartos mechanizmų. Sunku suprasti, kaip priversti kiekvieną žmogų šventai tikėti komunizmo idealais. Gamybos ir kitose gyvenimo srityse būtinai reikėtų pakeisti žmogų, nes sistema pati sau prieštarauja: “iš kiekvieno pagal galimybes, kiekvienam pagal norus”. Tai ekonomiškai sunku pasiekti, todėl, kad tai užprogramuotas deficitas. Tam, kad netrūktų prekių, reikės super galingų kompiuterių, technologijos, kad viskas būtų kompiuterizuota komunizmą kuriančioje aplinkoje, kad žmonės dirbtų labai ribotai ir tik robotai atliktų visą svarbiausią darbą. Žemės planetoje yra daug skirtumų tarp tautų, tarp religijų, todėl komunizmo sistema, skatinanti kurti gėrį, tuo pačiu skatina žudyti kitaip mąstančius. Gyvieji turės prarasti savo individualumą, dirbti vardan bendros gerovės ir laukti kantriai, kol visa Žmonija bus aprūpinta darbo rezultatais. O tai gali sukelti papildomų problemų, nes nelikus motyvacijos dirbti, žmonėms sumažės motyvacija stengtis ir tobulėti, kurti naujus produktus, naujas paslaugas. Išlieka svarbi problema, kad Žmonija taip ir nebus aprūpinta reikiamos kokybės produktais, kad daug prekių bus pagaminta veltui, kad bus daug prekių panaudota netinkamai, bei ištekliai Žemės bus švaistomi, kaip dar niekada nebuvo švaistomi. Labai bus sunku suvokti, kokiam žmogui reikia konkrečios prekės, todėl darbas gali atrodyti beprasmis, nes darbo rezultatai pasiskirstys neaiškiai.

2010.08.22


Prisijunkite prie diskusijos