Kaip atremti galingesnio priešo ataką: Suomijos praktika


Print

Pirmiausia pacituosiu Amerikos prezidentą. Labai jau pažymėtinas jo pasisakymas apie Rusiją!

„Daugiau nei prieš dvidešimt metų… aš ryžtingai simpatizavau rusų tautai… tikėjausi, kad Rusija išspręs savo pačios problemas ir kad jos vyriausybė galų gale taps taikinga vyriausybe, išrinkta laisvu balsavimu, kuri nesikėsins į savo kaimynų vientisumą. O šiandien viltis arba dingo, arba atidėta iki geresnių dienų. Toji šalis, kaip supranta kiekvienas, kam užtenka drąsos pažvelgti faktams į akis, valdoma tokios absoliučios diktatūros, kokią sunku surasti pasaulyje. Ji… įsibrovė į kaimynės, kuri troško tik vieno – gyventi taikiai kaip demokratinė šalis, laisva ir žvelgianti pirmyn šalis, teritoriją“.

Tai pasakė ne Barakas Obama. Ir šalis, į kurią įsibrovė rusų kareiviai – ne Ukraina. Cituojamas kitas Amerikos prezidentas – Franklinas Delanas Ruzveltas. Kalbama apie SSSR, kai ši užpuolė Suomiją 1939 metais.

Bet kokia šviežia formuluotė, tiesa?! Lapkritį sukaks 75 metai, kai prasidėjo Sovietų Sąjungos ir Suomijos karas. Bet svarbu ne apvali data, o tai, kad istorija nieko nepamoko. Ypač, jei šalis, kaip ir anksčiau, „valdoma tokios absoliučios diktatūros, kokią sunku surasti pasaulyje“.

Helsinkis – rusiškų miestų motina

 Suomija su Ukraina turi daug ką bendro. Jas abi buvo pavergusi Rusijos imperija, ir jos buvo laikomos neatskiriama rusiško pasaulio dalimi. Suomija gal net daugiau, vis dėlto finougrai („suomiai–ugrai“) – Moskovijos pamatas, giminingas kraujas!

1917 metų pabaigoje, po to, kai bolševikai užgrobė valdžią Peterburge, Suomijos senatas paskelbė šalies nepriklausomybę. Leninas pripažino naująją valstybę. Bet tuojau pat skyrė pinigų ir ginklų promaskvietiškam pučui, ir iškart pripažino paskubomis paskelbtą Suomijos Socialistinę Darbininkų Respubliką.

Suomijai pasisekė labiau nei Ukrainai – ji turėjo Karlą Gustavą Manerheimą, aukščiausiąjį kariuomenės vadą ir tautos didvyrį. 1918 metų vasario 23 dieną baronas Manerheimas apšaukė bolševikų raudonąją gvardiją „Lenino chuliganais“ ir pažadėjo, kad neįkiš kardo į makštį, kol paskutinis iš tų chuliganų nebus išvytas iš Suomijos.

Karas tarp kovojančios už nepriklausomybę Suomijos ir bolševikų Rusijos buvo pavadintas „pirmuoju sovietų ir suomių karu“. Ir jeigu Manerheimas būtų priėmęs rusų karininkų siūlymą vadovauti Baltajam judėjimui, nežinia, ar bolševikai būtų išsilaikę valdžioje Petrograde. Bet Suomijos Senatas atmetė tą idėją – nepriklausomybė buvo brangesnė. Vėliau Suomija priglaudė apie 30 tūkstančių pabėgėlių iš bolševikinės Rusijos.

Stalinas to neatleido. Ir jau 1939 metų pradžioje pradėjo ruoštis susigrąžinti „neteisėtai atplėštą“ imperijos dalį. Oficialiojoje RF istorijoje sovietų ir suomių karas atrodo kaip deramas atsakas į „baltųjų finų“ užpuolimą. Laikoma, kad Suomijos armija buvo sutriuškinta, ir suomiai kapituliavo.

Tačiau archyvai, trumpam atverti pertvarkos laikotarpiu (devintojo dešimtmečio pabaigoje – dešimtojo pradžioje), leido mokslininkams kai ką atkapstyti.

Pavyzdžiui, buvo išspausdinti dokumentai, pagal kuriuos Sovietų Sąjungos vykdyta Suomijos okupacija buvo aptarta to paties Molotovo–Ribentropo pakto slaptuose protokoluose ir po to sudarytoje Sovietų ir Vokietijos draugystės ir sienų sutartyje…

Krymo variantas

Pradžiai Stalinas nusprendė „taikiai“ atplėšti gabalą Suomijos. Kodėl, girdi, broliams suomiams nepasidalyti salų Baltijos jūroje? Neatiduoti jų sovietų karinėms jūrų bazėms steigti? Suomiai (skirtingai nuo mūsų su Juodosios jūros laivynu) pasirodė esą nesukalbami.

Vėliau Stalinas paaiškino: „Vakaruose trys didžiausios valstybės čiupo viena kitą už gerklės, …kai rankos užimtos ir mums atsiranda palankios aplinkybės tam, kad tuo momentu smogtume. Būtų didelė kvailystė, politinė trumparegystė praleisti tokį momentą“.

Kaip tai rusiška! Pasinaudoti situacija, kad pavogtum tai, ką šeimininkui sunku apsaugoti!

Įsibrovimui rengtasi visu tempu – Baltijos laivynas dar 1939 metų rugpjūčio 2 dieną gavo direktyvą nuskandinti suomių laivyną ir užgrobti pagrindines salas. Leningrado karinės apygardos kariuomenė gavo įsakymą būti prie Suomijos sienos iki 1939 metų spalio 10 ryto.

Stalinas laikė suomius silpnais: girdi, tereikia patratinti kartelį iš kulkosvaidžių, ir jie pakels rankas. Kaip rašo prisiminimuose Chruščiovas, diktatorius iki paskutinės minutės buvo įsitikinęs, kad suomiai sutiks su ultimatumu ir karo nebus.

Suomių Izvarinas

Apšaudyti savą teritoriją ir viską suversti būsimajai aukai – klasika, sugalvota gerokai iki Putino. Praėjusiame kare pirmieji metodą išbandė vokiečiai – Gleivico radijo stoties „apšaudymas“ buvo dingstis įsiveržti į Lenkiją. Po trijų mėnesių Mainilos miestelio rajone Karelų sąsmaukoje Stalino enkavedistai numerį pakartojo.

Sovietų versija skelbia, kad lapkričio 26 dieną Raudonosios armijos kariuomenė buvo išdavikiškai apšaudyta artilerijos iš Suomijos teritorijos. Žuvo trys eiliniai ir vienas jaunesnysis vadas. Suomijos vyriausybė bandė pateikti konfliktą kaip nesusipratimą, girdi, „kalbama apie nelaimingą atsitikimą per mokomąsias pratybas, atsitikusį sovietų pusėje“. Jie nenorėjo tikėti, kad viskas jau nulemta.

Pertvarkos metais sovietų istorikai atkapstė buvusio valstybės saugumo majoro (o vėliau – generolo) Okunevičiaus prisiminimus. Jis rašė, kad kartu su Maskvos „balistikos specialistais“ „atliko penkis artilerijos šūvius iš naujo slapto ginklo Mainilos rajone“.

Bet tai dar ne viskas. „Nukentėjusio“ nuo apšaudymo pulko vado pranešimuose nerasta jokių užuominų nei apie šūvius, nei apie praradimus. Viskas prasimanyta.

Tačiau dingstis buvo pateikta. Laikraštis „Pravda“ (tada atlikęs Dmitrijaus Kiseliovo darbą) rašo: „Mes atmesime velniop bet kokį politinių kortuotojų žaidimą ir eisime savu keliu, nežiūrint į nieką, mes užtikrinsime SSSR saugumą, nepaisant nieko, laužydami viską ir bet kokias kliūtis kelyje į tikslą“.

Lapkričio 30 dieną laikraštinis šaudymas perėjo prie pabūklų. Sovietų artilerija apšaudė Suomijos pasieniečius. Tie atsakė. Karas prasidėjo.

Svetimo gero visada atsiras kam gvieštis

Chruščiovas prisiminimuose pasakojo, kad 1939 metų rudenį, dar iki įsiveržimo, Stalino kabinete jis užtiko seną suomių bolševiką Kuusineną. Draugą Ottą jau aplaužė, ir jis sutiko vadovauti būsimajai „šiaurinei naujajai Rusijai“ – Karelų-Suomijos SSR. Pirmą karo dieną sovietų užgrobtame pasienio Teriokio miestelyje buvo paskubomis sulipdyta „liaudies vyriausybė“, o antrą dieną SSSR sudarė su ja savitarpio pagalbos ir draugystės sutartį!

Reikia pasakyti, kad Kuusinenas buvo labai atsargus žmogus (todėl ir pragyveno iki 1965 metų) – per visą karą jis nė karto nebuvo Teriokyje, o prasėdėjo Petrozavodske. Jo suformuotos vadinamosios 1-ojo suomių liaudies korpuso karinės dalys daugiausia buvo sudarytos iš rusų, tad suomių paramos buvo sunku tikėtis.

Stalinas norėjo pasitelkti į procesą Suomijos komunistų partiją, bet mūsų Simonenkos kolegos, skirtingai nei jis pats, pasirodė esą tikri patriotai ir tautų vadui parodė špygą.

Vakarų sankcijos

Jau iki prasidedant karui suomiai suprato: kariauti teks išdidžiai vienišiems. Vokietija padėti net negalvojo. Maža to, iš pradžių Hitleris net rengėsi pripažinti Kuusineno kromelį (paktas įpareigojo). Per Vokietiją neleido nei vengrų savanorių, nei ginklų iš Italijos. Reichas šnairavo ir į Švedijos bandymus užsistoti suomius.

Anglija, Prancūzija, Amerika, žinoma, buvo aukos pusėje! Bet žaidė savo mėgstamą žaidimą – „sankcijas“. 1939 metų gruodžio 14 dieną Sovietų Sąjunga skandalingai buvo pašalinta iš Tautų lygos. (Tiesa, ir Tautų Lyga po to nebeilgai tegyvavo).

Dar buvo Amerikos embargo Sovietų Sąjungai, draudęs strateginių medžiagų tiekimą. Buvo Europos kreditai ir ginkluotės bei amunicijos tiekimas (bet tik praėjus mėnesiui po Stalino užpuolimo). Buvo idėja – į pagalbą Suomijai pasiųsti ekspedicinį korpusą. Bet čia Europos politikai sumaniai vilkino reikalą – girdi, ant nosies karas su Vokietija, kariuomenė patiems reikalinga…

Manerheimo „pravosekai“

Stalinas tikėjosi sutriuškinti suomius per dešimt ar dvylika parų. Bet buvo per silpnas.

Manerheimas nebūtų Manerheimas, jeigu pasitikėtų Rusija nors už kapeiką. Iškart po pirmojo sovietų ir suomių karo jis ėmė ruošti antrąjį. Fortifikacinės minties stebuklu priimta laikyti Manerheimo suomių liniją, kurios bendras ilgis siekė 80–100 kilometrų! Kiekviena gyvenvietė buvo sustiprinta vieta, turinti radijo ir telefono ryšį, ligoninę, virtuvę, šaudmenų ir degalų sandėlius. 30 eilių vielinių užtvarų, 12 eilių betoninių užkardų, 350 gelžbetonio dotų, 2400 medžio ir žemių dzotų. Visam tam pastatyti prireikė pusantro dešimtmečio!

Bet pagrindinė gynybos linija ėjo per suomių širdis. Ir čia Manerheimas taip pat pasistengė. Dar 1920 metais jis įsteigė masinę sukarintą patriotinę organizaciją „Šiuckor“. Kai paaiškėjo, kad karas neišvengiamas, 200 tūkstančių „Šiuckor“ narių buvo pašaukti į armiją. 80 tūkstančių „Šiuckor“ pagalbinės organizacijos „Latta Svaard“ narių moterų buvo pasiųstos tarnybai užnugario dalyse ir padaliniuose pakeisti išėjusiems į frontą vyrams.

Tokiu būdu Suomijos armija, taikos metu neviršijusi 30 tūkstančių žmonių, pagausėjo iki 600 tūkstančių. Šalyje, turinčioje 3,8 milijono gyventojų, šautuvą į rankas paėmė apie 17 procentų piliečių! Tai buvo geriausi mobilizaciniai sugebėjimai iš visų šalių, dalyvavusių antrajame pasauliniame kare!

Krovinys 200 000

Sovietai puolė palei visą sienos liniją, turėdami gyvosios jėgos ir technikos pranašumą – karo pabaigoje čia buvo sutraukta apie milijonas Raudonosios armijos kareivių. Tolimojoje Šiaurėje suomiai pirmosiomis dienomis atsitraukė per 130 km. Tačiau tundros sąlygos sustabdė rusus. Karelų sąsmaukoje sovietams tik gruodžio 12-ąją pavyko pasiekti „Manerheimo liniją“. Raudonoji Armija daug prarado dėl minų, o minų ieškotojų neturėjo.

Gruodžio 10–12 dienomis suomiai apsupę sutriuškino 139-ąją šaulių diviziją ir padarė sunkių nuostolių atsiųstai į pagalbą 75-ajai divizijai. Žuvo per 5 tūkstančius raudonarmiečių, daugiau kaip tūkstantis pateko į nelaisvę.

Gruodžio pabaigoje į šiaurę nuo Ladogos ežero buvo apsupta ir sunaikinta 163-oji šaulių divizija, netekusi daugiau nei 5 tūkst. žuvusiųjų. 1940 sausio pradžioje toks pat likimas ištiko pasiųsta į pagalbą 44-ąją motorizuotąją diviziją. Prieš karo pabaigą, vasario pabaigoje, į šiaurę nuo Ladogos ežero buvo apsuptos dar dvi sovietų divizijos.

Viena iš  jų, 168-oji, buvo aprūpinama oru ir sugebėjo išsilaikyti Suomijos katile iki paliaubų sudarymo. Kita, 18-oji, buvo sunaikinta, kai bandė prasiveržti. Kautynių lauke suomiai rado 4300 lavonų, iš jų du generolus. 

Žiemą buvo gausu sniego, temperatūra krito žemiau 45 laipsnių. Sovietų divizijos paprasčiausiai sušaldavo iki kaulų. Suomių „senelis Šaltis“ – Joulupukki – tame kare buvo su savo tauta.

Rusijos valstybinio karinio archyvo duomenimis, sovietų armijos nuostoliai per keturis karo mėnesius buvo tokie: žuvusiųjų apie 200 tūkstančių, sužeistų ir nušalusių – 325–330 tūkstančių, paimtų į nelaisvę – 6 tūkstančiai (grįžę į SSSR dauguma iš jų buvo sušaudyti). Aviacijos nuostoliai – 640–650 lėktuvų, tankų – daugiau nei 2,5 tūkstančio.

Apskritai, bendri Raudonosios Armijos nuostoliai pranoksta Suomijos armijos praradimus 5 kartus, o žuvusiųjų – 6 kartus, lėktuvų – 8 kartus. Suomijai tai irgi buvo „Pyro pergalė“, ji prarado 1,8 procento savo šalies gyventojų, kai tuo tarpu Rusija – tik 0,15 procento.

Po įnirtingų kautynių Suomijos vadovybė vis dėlto vasario 17 dieną pradėjo traukti kariuomenę į antrąją gynybos ruožą. Suomijos vadovybėje kilo debatai dėl taikos sudarymo. Karinė partija, kuriai vadovavo gynybos ministras, nekantravo tęsti mūšius: girdi, greitai turi ateiti 150 tūkstančių karių anglų–prancūzų ekspedicinis korpusas.

Pagrindinis „vanagas“, maršalas Manerheimas, jokiais 150 tūkstančių karių iš Europos netikėjo ir netikėtai pasisakė už karo nutraukimą. Kad išsaugotų šalį ir tautą. Kovo 12 dieną buvo sudaryta Maskvos taikos sutartis.

Senas karys pasirodė esąs teisus. Jau 1941 metais Suomija vėl galėjo įduoti šautuvus 600 tūkstančių žmonių!

***

Suomijai tais metais buvo sunkiau, nei mums dabar. Žymiai. Mažiau gyventojų, susiskaidžiusi Europa, kaip niekada stipri kariniu požiūriu imperija. Bet viena buvo lengviau: Suomija savo siekiuose – ginti nepriklausomybę – buvo vieninga. Išdavikų ir abejingųjų buvo labai mažai. Į frontą ėjo visi, kas galėjo laikyti šautuvą rankose. Rusijai buvo pamoka, po kurios grobuonė suprato: laisva Suomija – ne jos dantims. Viskas, ką ji įstengė – tai sumažinti savo pralaimėjimo reikšmę, pavadindama karą su Suomija „smulkiu pasienio konfliktu“.

200 tūkstančių žuvusiųjų – tai smulku?

Nuotraukoje: legendinis Suomijos generolas Karlas Gustavas Manerheimas.

Informacijos šaltinis – Uainfo.org

2014.10.03; 03:16


Prisijunkite prie diskusijos