Kaip gyvena kruvinųjų 1991-ųjų sausio 13-osios įvykių organizatoriai ir vykdytojai?


Print

Lietuvoje per pastaruosius kelerius metus minima daug su mūsų valstybės istorija susijusių datų – 2008 vasarą minėjome Sąjūdžio dvidešimtmetį, praėjusių 2009 metų rugpjūtį buvo minimas Baltijos kelio dvidešimtmetis, o šių metų kovą bus minimas Lietuvos nepriklausomybės atkūrimo dvidešimtmetis. Be to, visus pereitus metus buvo minimas Lietuvos vardo tūkstantmetis. Šiomis dienomis minime dar vieną žymią datą – Sausio 13-ają.

Žvelgiant į praėjusius 2009-uosius metus, galime konstatuoti, kad Lietuvoje kilo tikra pilietinio aktyvumo banga. Buvo protestuojama prieš darbdavių savivalę, prieš energetines monopolijas, prieš korumpuotus prokurorus, reikalaujama atkurti teisinę valstybę. Pagristai galima teigti, kad Lietuvoje formuojasi pilietinės visuomenės židiniai. Jų pagrindas – įvairūs pilietiniai judėjimai, profsąjungos, jaunimo organizacijos. Šie pilietiniai dariniai sudaro atsvarą prokremliškoms jėgoms – A. Paleckio vadovaujamam “Frontui“ ir kitoms panašioms organizacijoms.

Minime įsimintiną datą – Sausio 13-ają. Sausio įvykiuose dalyvavo, prie įvairių svarbių objektų budėjo daug Lietuvos žmonių. Dalis jų būrėsi į kuriamas savanorių pajėgas. Sausio 13-oji simbolizuoja tautos ryžtą kovoti už laisvę. Per Sausio įvykius žuvo 14 laisvės gynėjų. Šimtai prie įvairių objektų budėjusių piliečių ir teisėsaugos pareigūnų buvo sužeista. Tuometinis Lietuvos Aukščiausiosios Tarybos pirmininkas V.Landsbergis ir daug deputatų nepalūžo, organizavo moralinį pasipriešinimą, drąsino tautą. O aukos ir grasinimai neatbaidė žmonių, ir sovietinio režimo lyderiai nesiryžo tolimesnės agresijos veiksmams. Panašūs įvykiai tuo metu vyko ir kaimyninėje Latvijoje.

Sausio13-osios įvykių kaltininkai šiuo metu gyvena Rusijoje ir Baltarusijoje. Dauguma prie kruvinos SSSR karinės agresijos organizavimo prisidėjusių aukšto rango sovietinių vadovų jau yra mirę. SSSR vidaus reikalų ministras Borisas Pugo nusišovė 1991 metų rugpjūtį, o keli kiti prie agresijos aktų organizavimo prisidėję sovietiniai veikėjai mirė gerokai vėliau – TSRS KGB pirmininkas Vladimiras Kriučkovas mirė 2007 metų lapkritį, o buvęs SSSR premjeras Valentinas Pavlovas keleriais metais anksčiau – 2003 metų balandžio mėnesį.

Maskvoje gyvena buvęs SSSR gynybos ministras Dmitrijus Jazovas. V.Kriučkovas ir D.Jazovas buvo laikomi ir pagrindiniais 1991 metų rugpjūčio pučo organizatoriais, kurį laiką buvo įkalinti, tačiau vėliau amnestuoti ir paleisti. Lietuvoje nuteisti ir bausmę jau atliko tik LKP CK vadovai M.Burokevičius, J.Jarmalavičius, J.Kuolelis ir dar keli kolaborantai. Maskvoje gyvena vadinamojo Nacionalinio gelbėjimo komiteto lyderiai generolas Algimantas Naudžiūnas, vienas iš pagrindinių LKP CK vadovų Vladislavas Švedas ir kiti jų parankiniai. Generolas A.Naudžiūnas dirba vieno stambaus koncerno apsaugos vadovu. V.Švedas ilgą laiką aktyviai dalyvavo politinėje veikloje, dirbo Rusijos Valstybės Dūmoje, kurį laiką užėmė ir Liberalų demokratų partijos vadovo V.Žirinovskio patarėjo pareigas. Paskutiniu metu V.Švedas užsiima moksline veikla, rašo knygas. Buvęs Vilniaus OMON būrio vadas Boleslovas Makutinovičius dirba gerai žinomos apsaugos bendrovės vadovu. Jo pavaduotojas V. Razvodovas irgi gyvena Maskvoje, sėkmingai užsiima verslu. Rusijoje gyvena ir Lietuvos teritorijoje nusikaltimus vykdę Rygos OMON būrio nariai – šio būrio vadas Č.Mlynikas, aktyvus smogikas V.Ryžovas ir kiti šio būrio nariai. Kai kurie buvę Vilniaus ir Rygos omonininkai dirba Rusijos premjero V.Putino bičiulio A.Koreškovo valdomoje apsaugos bendrovėje.

Tuo tarpu žymi LKP CK ideologė S.Juonienė ir generolas A.Uschopčikas gyvena kaimyninėje Baltarusijoje. Generolas A.Uschopčikas ilgą laiką užėmė Baltarusijos gynybos ministro pavaduotojo pareigas, šiuo metu jau išėjęs į atsargą, pusę etato dirba aukštesniųjų karininkų tobulinimosi kursų vadovu. A.Lukašenkos režimas neišduoda šių prie 1991 metų kruvinos agresijos organizavimo prisidėjusių asmenų.

Kažin ar prieš du dešimtmečius, Lietuvai atgaunant nepriklausomybę, galėjome tikėtis, kad tokią didelę įtaką mūsų krašte taip ilgai išlaikys sovietinio okupacinio režimo veikėjai – buvę kompartijos ir komjaunimo funkcionieriai, KGB pareigūnai, agentai ir rezervistai. Jei tuomet – 1990-1991 metais Lietuvai didelę grėsmę kėlė išorės priešai – sovietinė kariuomenė ir SSSR specialiosios tarnybos, remiami saujelės kolaborantų, tai šiuo metu didelę grėsmę kelia vidaus priešai – daugiausia iš komunistinės nomenklatūros ir KGB gretų kilę oligarchai bei korumpuoti politikai. Negausi, bet įtakinga oligarchų klasė stengiasi blokuoti reformas, rezga įvairias intrigas, per savo valdomus laikraščius, televizijos ir radijo stotis juodina patriotiškai nusiteikusius politikus, skleidžia antivalstybinę propagandą. Tačiau jau pavyko iš pamatų išjudinti korupcinės oligarchinės valdžios galios centrą – garsųjį “valstybininkų“ klaną . Permainos jau įgyja pagreitį, ir išdavikams vargu ar pavyks jas sustabdyti. Postus prarado su KGB generolais ir ,”Dujotekanos“ bosais susiję „valstybininkai“, kai kurie įtartini VSD darbuotojai. Postų neteko ir daugiau įtakingų pareigūnų – Finansų viceministras V.Miltienis, Ūkio ministerijos sekretorius A.Ignotas ir kai kurie kiti panašūs veikėjai. Jau kliba ir aplaidžiai dirbusių prokurorų kėdės.

Šiuo metu krašte įsigalėjęs sunkmetis ir įtakingų Kremliaus agentų pinklės – tai tikras Lietuvos žmonių valios ir vertybių išbandymas. Kai Lietuvoje didelę įtaką turi vartotojiškos ir “mirties kultūros“ srovės, tai didelę reikšmę įgyja tikėjimo tiesos. Krikščioniškų vertybių ir tikėjimo svarbą yra pabrėžę ir žymūs filosofai A.Maceina, S.Šalkauskis bei kiti garsūs mūsų filosofai. Krikščioniškos vertybės yra stabilios visuomenės pamatas.

1988 metais žinomas teologas, dvasininkas Aleksandras Menis rašė: “Kiekvienas žmogus turi savyje potencialią tikėjimo erdvę. Tik visada iškyla esminiai klausimai – ar žmogus pasirinks tikėjimo vertybes, žengs Kristaus mokymo keliu, ar nutols nuo Dievo, pasirinkdamas tarnavimą antikristinei dvasiai. Valdžios troškimas, godumas, puikybė – štai kas dažnai atitolina nuo Dievo. Pažvelgus į daugelio praėjusių šimtmečių istoriją, regime, kad būtent didžiulis valdžios troškimas buvo daugelio baisių įvykių priežastis. Godumas ir puikybė kuria nenormalius santykius tarp žmonių ir valstybių, kuria nuosmukį ir chaosą. O tikrosios vertybės – tikėjimas, viltis, meilė, savitarpio pagalba suteikia tikrąją laisvę ir yra stabilumą palaikančio krikščioniško humanizmo pamatas“. Lietuvių tautai tikėjimo vertybės padėjo visais laikais, padėjo ištverti ir sunkius išbandymus. Su malda į kovą žengė 1863 metų sukilėliai, 1919-1920 metų kovų už Lietuvos laisvę dalyviai, pokario partizanai. Ir 1991 metais maldos skambėjo prie žmonių saugomo Lietuvos parlamento sienų. Tikėjimas ir dvasinės vertybės suteikė viltį ir drąsą. Dar XIX amžiaus viduryje vyskupas Motiejus Valančius rašė: “Dvasios galybės nieks nepajėgs sulaužyti, prieš ją nėra ginklų“.

2010.01.12

 


Prisijunkite prie diskusijos