Kaip ir kodėl žlugo Gulago archipelagas


Print

Mūsų istorikai bei pasipriešinimo imperijai tyrinėtojai dar ir dabar visą dešimtis milijonų kalinių sutelkusių lagerių archipelagą tebelaiko bausmės už priešinimąsi sovietinei ideologijai ir santvarkai vieta, sovietinės tironijos apraiška. Iki smulkmenų gvildenama represinių struktūrų veikla, aprašoma kalinių ir tremtinių buitis, prižiūrėtojų žiaurumai, mirtys, žmogaus išniekinimui prilygstantys laidojimai. Tačiau jokiuose šaltiniuose nerasime važtaraščių, liudijančių milijonus tonų iškastos akmens anglies, vario ar kitokios rūdos, medienos, kuria buvo penima sovietinė pramonė. Ir juolab nerasime niekur atskleistos priežasties, kodėl žlugo Gulago archipelagas. Priežasties neatskleidė ir savo chrestomatiniame veikale Aleksandras Solženycinas. Pasirodo, nelengva peržengti kalte įkaltas nuostatas, prasiskverbti į esmę per apgaulingą išorę, išjudinti nusistovėjusius stereotipus. Tačiau tai gali padaryti ir daro tie, kurie pažino sovietinę vergovę ir tironiją “iš vidaus”, kurie patys, tapę tos griūties priežastimi, atskleidžia visuomenei Gulago archipelago griūties priežastį.

Buvęs politinis kalinys, ne tik šiapus, bet ir anapus kalėjimo grotų kovojęs už pavergtų tautų laisvę, jau aštuntą gyvenimo dešimtmetį įpusėjęs Edvardas Burokas savo knygų “Pūtėme prieš vėją” serija, dokumentais ir vaizdais atskleidžia tai, ko negeba ar dar nedrįsta pasakyti paminėti istorikai, tyrinėtojai ir memuarų rašytojai. Daugelis Gulago griūties priežastimi tebelaiko tirono Stalino mirtį, chruščiovinį “atodrėkį” ar vergų darbo neefektyvumą. Tačiau vengiama atskleisti sovietinių vergų streikus, sukilimus, parodyti jų tikslą ir reikšmę sovietinei ekonomikai žlugdyti.

Pries_veja

Šių metų pabaigoje pasirodė Edvardo Buroko knygos „Pūtėme prieš vėją“ III-ioji dalis su paantrašte „Vytauto Vaineikio juodos dienos, baltos naktys“. Pirmoji dalis – „Ko nepasakė Solženycinas“ išėjo1998 metais, antroji – „Sukilimas“ – 2008 metais.

Pastarojoje knygoje per V. Vaineikio ir jo bendražygių suvoktą imperijos griūties siekį bei veiklą vaizdžiai, su dokumentiniais liudijimais parodyta laisvės kova okupuotos Lietuvos pogrindyje ir kova už grotų nelaisvėje. Knygoje atskleisti V. Vaineikio organizaciniai gebėjimai, jo nuolat kuriama kovos strategijos ir būdų įvairovė, sparnuotomis eilėmis ir dailininko teptuku išreikšta žavinti meilė Tėvynei. Jis parašė Lietuvos Laisvės Kovotojų Sąjungos (LLKS) manifestą ir statutą, organizavo pogrindžio radijo stoties sukūrimą, drauge su Edvardu, Antanu ir Jonu Burokais, kunigu Juozapu Dabravolskiu 1975 metais pradėjo spausdinti LLKS pogrindžio leidinį „Varpas“. Knygoje skaitytojas ras tarsi ne pagal galias ir sąlygas V. Vaineikio akibrokštams prilygstančių sumanymų ir veiksmų, kurių daugumą jis sugebėjo įgyvendinti. Nors bendražygiai V. Vaineikio nelaikė šventu žmogumi, nes buvo jo gyvenime suklupimų, iš kurių kėlėsi, pasišventusiai siekė Lietuvos nepriklausomybės idealo. Palikęs neužmirštamą pėdsaką, laisvės kovotojas idealo įsikūnijimo sulaukė.

Nereikia būti daug išmanančiu analitiku, kad trijose knygose parodyta laisvės kova iš tikrųjų ir buvo Gulago archipelago griūties priežastis, kuri priartino ir visos blogio imperijos griūtį.

Tiek E. Buroko sukaupta laisvės kovas liudijanti gausi medžiaga, tiek pas kitus kovotojus bei jų artimuosius saugoma, tebelaukia savo valandos… Ją, tikėkimės, priartins serijos „Pūtėme prieš vėją“ autorius. Tebūnie laisvės kovų epopėja užrašyta ir suvokta.

Nuotraukose: knygos autorius Edvardas Burokas ir knygos “Pūtėme prieš vėją” 3-iosios dalies viršelis.

2009.11.21


Prisijunkite prie diskusijos