Kaip polonizaciją vertino dr. Jonas Basanavičius?


Print

Įdėmiai perskaičiau Slaptai.lt žurnalisto Gintaro Visocko straipsnį "Lenkiškasis aisbergas: graži viršūnė ir grėsminga povandeninė dalis", paskelbtą šių metų rugpjūčio 18 dieną. Džiugu, kad korespondentas absoliučiai atvirai prabilo apie tikruosius dabartinės Lenkijos tikslus. Ne pavardės lenkiškais rašmenimis, ne palengvintų egzaminų lenkų tautybės asmenims reikalai rūpi Varšuvai. Lenkija labai rimtai ruošiasi naujai ekspansijai, artimiausiu metu mes itin skaudžiai patirsime, kas yra šių dienų polonizacija.

Tad apie Lenkijos ekspansinius tikslus būtina kuo atviriau kalbėti. Ir ne tik lietuviškai. Gal žurnalisto G.Visocko straipsnį derėtų išversti į lenkų kalbą? Juk būtų šaunu, jei apie šiuos skaudulius kalbėtume ne tik lietuviškoje, bet ir lenkiškoje erdvėje. Gal tokiu būdu lietuviškus skaudulius pavyktų parodyti konstruktyviai, draugiškai, partneriškai mąstantiems lenkams, gal taip Lenkijoje atrastume daugiau bendraminčių ir rėmėjų?

O dabar – apie istoriko Algirdo Grigaravičiaus publikaciją "Jono Basanavičiaus pažiūros į lenkus ir polonizaciją" , paskelbtą žurnale "Krantai" (2013 metų Nr. 2). 

Šis istoriko rašinys puikiai papildo G.Visocko "Lenkiškąjį aisbergą". Tik jis paskelbtas didelių tiražų ir didelių populiarumų neturinčiame leidinyje. Be to, istoriko darbas – ilgokas, sudėtingas.

Tad tikriausiai niekas nesupyks, kad parinkau keletą įdomių ištraukų iš istoriko darbo ir jomis bandau papildyti žurnalisto G.Visocko rašinį. Tegul su istoriko darbu susipažįstama kuo plačiau.

Beje, kritiškas dr. J.Basanavičiaus požiūris į Lenkiją tik patvirtina nuomonę, jog lietuviški – lenkiški nesutarimai yra sena, skaudi, šimtmečius negyjanti žaizda, dėl kurios kaltas būtent lenkiškasis šovinizmas.

Saulius Kizelavičius

XXX

Algirdas Grigaravičius: "Jono Basanavičiaus pažiūros į lenkus ir polonizaciją"

Remdamasis visuomenės veikėjo, Lietuvos nepriklausomybės šauklio Jono Basanavičiaus (1851 – 1927) publicistika, istorikas Algirdas Grigaravičius apibūdina jo nuostatas lietuvių polonizacijos atžvilgiu. Pirmas istoriniu aspektu aptardamas lietuvių ir lenkų santykius, J.Basanavičius tautinio judėjimo tikslus nukreipė į kovą už lietuvių kalbą viešajame gyvenime. 1905 – 1907 metais mėginant realizuoti Lietuvos autonomijos sumanymą, daktaro dėmesį patraukė ir socialiniai aspektai, o vėliau jo pažiūras į vietos lenkus lėmė tik tautinės sąmonės ir tautinės kultūros įtvirtinimo klausimai.

Plėtodamas jam būdingą mintį, kad lietuviai lenkams nieko neskolingi, o atvirkščiai – atidavę savo geriausius vyrus, garsinusius Lenkiją, pabrėžia Adomo Mickevičiaus ir kitų sukurtus senosios Lietuvos didybės vaizdinius: Todėlei matome, jog ne lenkai, o patis lietuviai, nors svetimoje kalboje raszidami, pastatė tokį savo Lietuvai paminklą, kokį patis lenkai neįstengė ir neįstengs sau pasistatyti.

Jis gynė lietuvių teisę kalbėti ir šviestis patiems gimtąja kalba, o apie užsienio lenkų Poznanėje (Prūsija) leidžiamo laikraščio pranašystę, jog "Aušra" greit gaus galą, atsiliepė, kad jos gyvybė nepriklausys nuo vieno ar kito lenko noro. Jos išjuokimas ir menkinimas neleidžia mums tikėti teigimu, kad lenkai nenori ir negali išnaikinti bei prapuldinti "lietuviszko gaivalo", nes jį myli. Kaip myli – matėme; ko nori – matome; ką gali padaryti ir daro – matome.

Trokštant išsilaisvinti iš dvasinio lenkų jungo, kovą su kuriais pradėjo pirmasis lietuvių patriotas Mikalojus Daukša, vedė Dionizas Poška, Simonas Daukantas, Motiejus Valančius, tai neįmanoma be lietuvių kalbos gynimo, jų dvasios gaivinimo, be susidūrimų su svetimais elementais, ypač su lenkais ir rusais. Jie barbariškais darbais ilgainiui pelnys dar didesnę neapykantą. Vėliau aiškino, kad kryžiuočiai ir lenkiška bažnyčia sunaikino lietuvišką civilizaciją, o rusai, iki 1863 metų sukilimo palikę mūsų tautą lenkų įtakai, po jo susigriebė įvesdami Lietuvoje velnišką rusifikacijos sistemą, norėdami sistemiškai į maskolius paversti.

Spaudos draudimas užkirto kelią lietuviams į švietimą gimtąja kalba, o visokie sulenkėję vedliai 30 metų platina lenkišką "patriotizmą" – lenkina po katalikybės skraiste. Šituo teiginiu daktaras duoda suprasti, kad spaudos draudimą laiko paspartėjusio lenkinimo priežastimi, ypač Vilniaus gubernijoje ir pačiame mieste.

Ketindamas 1898 metais prieš Jonines aplankyti prūsijos lietuvius ir susipažinti su judėjimu bei dalyvavimu landtago rinkimuose, Jonas Basanavičius kelionės per Rumuniją, Galiciją įspūdžiuose birželio 17 dieną Krokuvoje parašė, kad pirmasis lenkintojas Jogaila už mergą pardavė Lietuvą lenkams…

Rengdamasis Didžiajam Vilniaus seimui daktaras išdėstė savo požiūrį į lietuvių padėtį Vilniaus guberijoje. Straipsnis raiškia antrašte "Apie tai, kaip žlugo lietuvystė" pasirodė "Vilniaus žiniose" 1905 m. spalio 14-ąją. Įžangoje pažymėta, kad tokio barbariško lietuvių kalbos naikinimo, nežmoniško lietuvių vertimo svetimtaučiais, atkaklaus visko, kas lietuviška, persekiojimo, kaip Vilniaus vyskupystė, kitur nėra. Drastiškieji polomanai apie lietuvių kalbą nuolat paniekinamai sakinėja: chlopska mowa, paganski jezyk. Niekur pasaulyje katalikai tikėjimo nevadina itališku, vokišku ar prancūzišku, o jie kartu su dresuotais pasekėjais kalba, kad čia polska wiara. Tokiai tradicijai, kai tikėjimas sujungtas su neapykanta lietuvių kalbai, jau 500 metų.

Idiotiškas sprendimas daugelį lietuvių patraukė į lenkų pusę, dar labiau užkrėtė lenkiškais idealais, – lietuviai nesurusės, nes persekiojami bus priversti glaustis prie tokių pat persekiojamų katalikų lenkų.

Lietuviškasis nacionalizmas nėra steigiamas "viešpatauti ant kitų, o tiktai susilyginti su kitais". Jo negalima sulyginti su lenkų endekais, kilusiais iš "Lenkijos dvarponių ir buržuazijos versmės" ir besistengiančių "viską, kas nelenkiška, sulenkinti".

Remdamasis tikėjimu, kad kai kurie kardinolai palankūs lietuviams, daktaras moko, kad "lenkų intrigų reikia ne bijoti, o kovoti su jomis, – jeigu kas baiminasi, lai sėdi namie."

Rašinių adresatas – besiformuojanti lietuvių inteligentija, kaip tiesiausias kelias į Lietuvos lietuviškumą. Buvo svarbu įrodyti, bet labiausia – įtikinti, kad lietuviai turi savo įnašą europinėje kultūroje ir tuo remiantis galima pareikalauti teisės turėti savo atskirą gyvenimą. Daugiausia rūpesčių kėlė istorinis santykių su lenkais nušvietimas, ne mažiau svarbu buvo griauti lenkų argumentus, kuriais jie norėjo pateisinti Lietuvos lenkinimą.

Pagoniška lietuvių kultūra buvo pakilusi aukščiau nei slavų ir vokiečių, lenkai su savąja ne pakėlė ją, o sunaikino. Ne lenkai davė literatūrą lietuviams, o lietuviai atidavė savo kilmės autorius, pradedant Adomu Mickevičiumi. Daktaras čia įžvelgė liūdną tautos likimą – kitoms tautoms atiduoti geriausius sūnus, kurie garsino ne savo, o svetimos žemės vardą. Sumuojant sakytina, kad J.Basanavičius stengėsi paneigti krašte įsigalėjusią nuomonę, jog lietuviai už viską skolingi lenkams, ir tvirtino priešingai: lenkų kultūra svorio įgijo tik per lietuvius ir jiems padedant, o patys nėra nieko gavę.

Mokydamasis visose gyvenimo srityse matė didžiulę lenkų įtaką, bet ne tokią, kuri pajėgtų patį sulenkinti, tačiau pakankamą, kad sukeltų stiprią reakciją, nes bręstančiai asmenybei atrodė, jog dėl sunykusios Lietuvos, atsidūrusios tokioje prastoje ir blogoje būklėje, visu kuo kalti lenkai, beatodairiškai besistengiantys sunaikinti mūsų kalbą.

Paskutinį savo straipsnio "Ar Vilnius "lenkų" miestas?" sakinį Jonas Basanavičius pataisė taip: "Kalbų įvairumas tautos gyvenime nepavojingas; pavojumi grąso ta endekų – etnofagų ordino neapykanta vislab tai, kas ne lenkiška, pavojingas yra dvasios pavergimas svetimam mūsų kraštui lenkų politikos fanatizmui".

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: paminklas dr. Jonui Basanavičiui.

2013.08.24


Prisijunkite prie diskusijos