Kaip tapau prisiekusiųjų teismo šalininku


Print

Susidūrimas su lietuviškąja teisėsauga – menkas malonumas. Net jei turi užtektinai pinigų profesionalaus advokato paslaugoms apmokėti, vis tiek nėra šimtaprocentinių garantijų, jog tave teisiantis Temidės tarnas bus itin objektyvus, sąžiningas, principingas.

Lietuviškosios Temidės tarnui sudaryta galimybė ignoruoti net akivaizdžiausias tave ginančio advokato pastabas. Lietuviškąją teisėsaugos veiklą reglamentuojantys įstatymai surėdyti taip, jog, tapęs įtariamuoju arba kaltinamuoju, tampi priklausomas nuo vieno, trijų ar penkių teisėjų malonės arba nemalonės. Baisiausia, kad nenumatytojos jokios sąlygos efektyviai gintis, jei mūsų teisėjai nesivadovauja lietuviškųjų įstatymų nuostatomis. Teoriškai – įmanoma. Praktiškai – ne.

Sunkiausia ginti nekaltą žmogų

Šitaip tvirtinu remdamasis karčia asmenine patirtimi. Baudžiamojoje byloje mano interesus atstovavusi advokatė Liudvika Meškauskaitė kartą prasitarė: “Sunkiausia ginti nekaltą žmogų”. Ši mintis iki šiol neduoda ramybės. Normaliai surėdytoje visuomenėje turėtų būti priešingai. Nekalto asmens gynyba bent jau teisinėje valstybėje turėtų būti itin paprasta, lengva, pigi.

Deja, lietuviškoji realybė – kur kas niūresnė. Iki šiol prisimenu akimirkas, praleistas Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės teismo salėje, kai teisėjas Valerijus Paškevičius paskelbė nuosprendį, girdi, įžeidžiau generolą Česlovą Jezerską. Nuosprendį baudžiamojoje byloje už kandidato į Lietuvos Prezidento postą Česlovo Jezersko įžeidimą teisėjas V.Paškevičius grindė ne konkrečiais faktais ir duomenimis, bet iš kažkur ištraukta “statistinių skaitytojų bei rinkėjų nuomone”. Minėtas teisėjas net nesiteikė paaiškinti, kas, kur ir kada apklausė tuos mistinius skaitytojus ir rinkėjus, kurie įsitikinę, jog žurnalistas G.Visockas įžeidė kandidatą Č.Jezerską ir todėl neabejotinai kaltas pagal Lietuvos Baudžiamojo proceso kodeksą.

Teisėjas buvo kurčias gynybos argumentams

Bet apmaudžiausia buvo net ne dėl to, kad teisėjas pirmenybę atidavė neapibrėžtai “statistinių skaitytojų sąvokai”, sąmoningai ar nesąmoningai pamiršdamas, jog kaltinančioji pusė savo argumentus privalo pagrįsti konkrečiais įrodymais. Pikčiausia buvo tuomet, kai suvokiau, jog esu visiškai bejėgis. Č.Jezersko advokatai, remiantis Lietuvos įstatymais, privalėjo pateikti konkrečius įrodymus, pagrindžiančius “statistinių skaitytojų bei rinkėjų nuomonę”. Bet nepateikė.

Tačiau teisėjas V.Paškevičius, ignoruodamas lietuviškųjų įstatymų nuostatas, jog kiekvienas kaltinimas privalo būti paremtas konkrečiais duomenimis, elgėsi taip, tarsi man nepalankūs įrodymai – vis tik pateikti. Žinoma, mano advokatės Liudvika Meškauskaitė ir Kristina Čeredničenkaitė protestavo, savo pastabas grindė konkrečiomis lietuviškųjų įstatymų normomis, kurios, beje, privalomos visiems Lietuvos teisėjams. Tačiau teisėjas V.Paškevičius buvo kurčias gynybos argumentams. Jis buvo vienvaldis padėties šeimininkas. Jis turėjo absoliučią galią. Visi kiti, tą dieną sėdėję teismo salėje, tebuvome statistai, neturintys jokių teisių.

Taigi mane nubaudė viso labo vienas žmogus. Tačiau nuosprendis buvo paskelbtas Lietuvos Respublikos vardu. Štai tada ir kilo abejonių: ar teisinga, kai nuosprendį Lietuvos Respublikos vardu skelbia vienui vienas teisėjas, tegul ir labai protingas bei sąžiningas?

Patarė nesikarščiuoti

Jau nuo pat pirmųjų teismo posėdžių jutau, kad teisėjas V.Paškevičius galbūt tendencingas. Toks įtarimas kildavo, kai jis visus kaltintojo pusės prašymus tenkindavo labai noriai, o mano prašymus – dažniausiai atmesdavo. Bet ką galėjau pakeisti? Turėjau teisę skelbti nušalinimą. Tačiau mane gynusios advokatės patarė nesikarščiuoti. Vargu ar teisėją priversiu pasitraukti. Teisėjai labai retai nusišalina nuo bylos nagrinėjimo. O štai po nepasitikėjimo pareiškimo dar didesnė teisėjo nemalonė – greičiausiai garantuota. Be to, jei teisėjas ir sutiktų pasitraukti, tai vis tiek maža garantijų, jog naujasis Temidės tarnas bylos nagrinėjimo imtųsi principingiau. Varnas varnui akies nekerta.

esafotas_1

Bejėgis, beteisis, pažemintas jaučiausi ir tuomet, kai mano skundą dėl teisėjo V.Paškevičiaus sprendimo nagrinėjo Vilniaus apygardos teismo teisėjo Stasio Lemežio vadovaujama trijų teisėjų kolegija. Situacija panaši kaip du vandens lašai. Skirtumas tik toks: pirmuoju atveju mano bylą nagrinėjo vienas teisėjas, antruoju atveju – trys teisėjai. Tačiau apmaudžiausia, kad Vilniaus apygardos teisėjas S.Lemežis taip pat buvo kurčias mano klausimui, iš kokios skrynios ištraukti mistiniai skaitytojai ir rinkėjai, manantys, jog viešai įžeidžiau poną Č.Jezerską? Ir aš vėl buvau bejėgis ką nors pakeisti. Teoriškai Vilniaus apygardos teismas privalėjo atkreipti dėmesį, jog kaltinančioji pusė savo teiginių neparemia jokiais konkrečiais duomenimis. Bet neatkreipė.

Minia grėsminga, bet dar baisesnė kastų galia 

Realybė tokia, kad teisėjas S.Lemežis bausmę dar labiau sugriežtino. Bausmė sugriežtinta Lietuvos Respublikos vardu. Ką tuo metu jaučiau? Ogi prisiminiau žymaus prancūzų filosofo, teisininko Gustavo Le Bone knygą “Minios psichologija”. Filosofiniame Gustavo Le Bone traktate aptikau tokius žodžius: “Pažindamas kastų ir kitų minios kategorijų psichologiją, neteisingai apkaltintas bet kokiu atveju labiau norėčiau turėti reikalą su prisiekusiaisias nei su teisėjais. Su pirmaisiais dar galėčiau tikėtis išteisinimo, o su antraisiais – neturėčiau nė menkiausios vilties. Minia grėsminga, bet dar baisesnė kai kurių kastų galia. Pirmąją galima įtikinti, antroji – niekada nepasiduoda”.

Būtent klausydamasis V.Paškevičiaus ir S.Lemežio nuosprendžių prisiminiau viešojoje erdvėje kilusias diskusijas dėl prisiekusiųjų teismo privalumų bei trūkumų. Mintyse bandžiau įsivaizduoti, kaip jausčiausi, jei mano bylą būtų nagrinėjęs prisiekusiųjų teismas, susidedantis iš teisėjo ir, sakykim, šešių prisiekusiųjų. Manau, jog jausčiausi žymiai saugiau. Nejaugi nė vienas prisiekusysis nebūtų paklausęs teisėjo V.Paškevičiaus ar teisėjo S.Lemežio: kur statisitinių skaitytojų ir rinkėjų, tvirtinančių, jog žurnalistas įžeidė kandidatą, apklausos? Nejaugi nė vienas prisiekusysis mano teisme nebūtų pastebėjęs: pone V.Paškevičiau, bet juk faktai, kuriais savo publikacijoje remiasi žurnalistas, – nesumeluoti, neiškraipyti, neišgalvoti.

Net jei prisiekusiesiems ir nekiltų šie klausimai, vis tiek būtų mažiau apmaudo. Mat mano likimas būtų atsidurtų ne vieno, o mažų mažiausiai septynių žmonių, beje, priklausančių skirtingiems visuomenės sluoksniams, rankose. Taigi tikimybė, jog mano žurnalistinė veikla prisiekusiųjų teismo būtų vertinama mažų mažiausiai keletą kartų objektyviau, – akivaizdi.

Prisiekusieji būtų bent jau pasiteiravę

Būtent teisėjų V.Paškevičiaus ir S.Lemežio nuosprendžiai ir paskatino tapti prisiekusiųjų teismo šalininku. O Medininkų žudynių bylos analizė – dar labiau sutvirtino šią nuostatą. Spėju, kad jei buvusį Rygos OMON milicininką Konstantiną Michailovą – Nikuliną teistų ne trys Vilniaus apygardos teismo teisėjai, bet prisiekusiųjų teismas, sudarytas iš trijų teisėjų ir, pavyzdžiui, dvylikos prisiekusiųjų, objektyvumo šioje amžiaus byloje turėtume žymiai daugiau. Teisėjų gildijai nepriklausantys prisiekusieji, manau, būtų bent sykį pasiteiravę, kodėl gi prokurorai nepateikė konkrečių įrodymų, kuriais remiantis K.Michailovas – Nikulinas sodinamas į kalėjimą iki gyvos galvos.

Juk įrodymai – kiekvienos bylos pagrindas. Nėra įrodymų, kaltinamąjį privalu išteisinti. Buvusio omonininko K.Michailovo – Nikulino advokatai Arūnas Marcinkevičius ir Ingrida Botyrienė daugiau nei dvejis metus teismo posėdžiuose teiravosi, kokiais faktais remiantis kaltinamas jų ginamasis. Tuo tarpu Vilniaus apygardos teismo teisėjai elgėsi taip, tarsi advokatų pastabų nė nebūtų, o štai įrodymų – nors vežimu vežk. Lietuviškieji įstatymai primygtinai reikalauja laikytis būtent tokių žaidimo taisyklių: kiekvieną konkretų kaltinimą privalu paremti bent vienu konkrečiu įrodymu. O kiekviena abejonė privalo būti traktuojama tik kaltinamojo naudai. Tačiau šių žaidimo taisyklių Lietuvoje ne visada laikomasi, ir advokatai, pasirodo, bejėgiai ką nors pakeisti.

Nuosprendis – konkretus, o įrodymų – nėra 

Beveik dvejis metus stebėjau Vilniaus apygardos teisme nargrinėjamą Medininkų skerdynių bylą, atidžiai perskaičiau bylos skyrius, kuriuose rašoma apie kaltinimus buvusiam Rygos omonininkui. Įrodymų neradau. Nė vieno. Todėl teisėjos Sigitos Bieliauskienės vadovaujamuose teismo posėdžiuose ne sykį kilo minčių apie prisiekusiųjų teismo privalumus. Nejaugi lietuviškasis teisingumas nukentėtų, jei teisėjų, prokurorų ir advokatų ginčą stebėtų dar ir dvylika prisiekusiųjų, į teisę žvelgiančių kiek kitokiu kampu nei teisėjai profesionalai? Kas gi svarbiausia šioje amžiaus byloje – skubėjimas, žinybiniai prokurorų interesai, teisėjų klano solidarumo ypatumai, politinis kontekstas ar tiesos paieškos?

Tad kodėl Lietuva iki šiol neturi prisiekusiųjų teismų? Prisiekusiųjų teismo idėjai šiandien įnirtingai priešinimasi. Teisėjų susirūpinimą galima suprasti. Įteisinus prisiekusiųjų instituciją Temidės tarnai prarastų iki šiol turėtą absoliučią galią. Tačiau mums pirmiausiai turėtų rūpėti ne teisėjų kastos, kaip 19-ame amžiuje tvirtino žymusis prancūzų teisininkas Gustavas Le Bone, o valstybės interesai.

Prisiekusiųjų teismo priešininkų intrigos

Bėda ta, kad prisiekusiųjų institucijos, kurią pasirinko dauguma pasaulio demokratinių valstybių, idėją Lietuvoje nūnai bandoma sužlugdyti klastingai manipuliuojant ir visuomenės nuomone, ir pateikiant abejotinos vertės, nors ir gražiai skambančius, argumentus.

Prisiekusiųjų institucijos priešininkai šiandien šaukia, esą tokia teisinė tvarka tik dar labiau įneštų tendencingumo, prieštaravimų ir klaidų. Suprask, Lietuva – mažas kraštas. Čia visi visus pažįsta, čia visi su visais susipynę subtiliausiais giminystės ir bičiulystės ryšiais. Taip, Lietuva – ne Amerika, ne Kinija. Tačiau priekaištus dėl tendencingumo tokiu atveju labai lengva pritaikyti ir Lietuvos teisėjams. Jie taip pat turi giminių, pažįstamų, draugų. Tad kodėl teisėjai tokiame mažame krašte kaip Lietuva pajėgia objektyviai nagrinėti teisinius ginčus, o prisiekusieji – nesugebėtų? Beje, o kam, vadovaujantis sveiku protu, tada būtų galima patikėti bylų nagrinėjimą valstybėje, kur visi visus pažįsta? Kaip ir kur rasti saugiklių, leidžiančių teisiamiesiems realiai gintis nuo tendencingų ir šališkų teisėjų nedidelėje, neskaitlingoje visuomenėje?

Objektyvi prisiekusiųjų atranka Lietuvoje neįmanoma?

Prisiekusiųjų teismų idėjos priešininkai įrodinėja, jog tokia teismo sąranga būtų ydinga dar ir dėl to, kad prisiekusieji neturi teisinio išsilavinimo. Bet juk prisiekusieji nesprendžia specifinių teisinių niuansų. Prisiekusieji kviečiami narplioti bendražmogiškus dalykus: ar turima užtektinai įrodymų, ar tie įrodymai – įtikinami? Prisiekusieji ieško atsakymo į pagrindinį klausimą – kaltas ar nekaltas. Straipsnį, pagal kurį įtariamasis baudžiamas arba išteisinamas, parenka ne jie, o teisėjai.

Prisiekusiųjų teismo oponentai bando įrodyti, jog nėra ir negali Lietuvoje egzistuoti objektyvios prisiekusiųjų atrankos. Ypač nedideliuose rajonuose. Šie argumentai lengvai paneigiami. Pirma, atranka įmanoma jau vien dėl to, kad įmanoma … teisėjų atranka. Galų gale jei esama įtarimo, jog prisiekusieji vis dėlto šališki, įmanomos rokiruotės. Pavyzdžiui, Alytuje nagrinėjamai bylai parenkami prisiekusieji ne iš Alytaus, o iš Skuodo. O Skuode nagrinėjamai bylai parenkami prisiekusieji iš Šalčininkų. Tad galimų giminystės ar draugystės sąsajų išvengti įmanoma net ir valstybėse, nepasižyminčiose nei dydžiu, nei gyventojų skaitlingumu.

Brangiausiai kaštuoja pigaus teisingumo klaidos

Prisiekusiųjų teismo kritikai dažnai griebiasi argumentų, esą tokio pobūdžio teismai – per brangus malonumas. Bet šitaip įrodinėjantieji pamiršta, jog pigaus teisingumo niekad niekur nėra. Nei demokratinėse, nei diktatoriškose valstybėse. Teisingumo paieškos bet kokiu atveju kaštuoja. Be to, būtina turėti omenyje, kaip brangiai kainuoja pigaus teisingumo klaidos. Neteisingai nuteistasis reikalauja kompensacijų, ir kompensacijos dažniausiai – įspūdingos.

Nepamirškime ir aplinkybės, kad dauguma Lietuvos žmonių tegauna minimalų atlyginimą (nebūtina į prisiekusiųjų teismą kviestis, sakykim, puikiai besiverčiančio banko pirmininko). Vadinasi, prisiekusiaisiais dažniausiai taptų tie, kuriems valstybė už dalyvavimą teismo procese privalėtų mokėti tik minimalaus atlyginimo vidurkį. Žodžiu, apie tūkstantį litų. O dabar paskaičiuokime, kiek kaštuoja valstybei teisėjų išlaikymas. Teisėjo alga apygardos teisme sudaro apie 5000 tūkst. litų. Kiek už tuos 5 tūkstančius litų galėtume pasamdyti prisiekusiųjų? Vienas teisėjas ir šešetas prisiekusiųjų ne ką brangiau kaštuotų nei trys teisėjai ir nė vieno prisiekusiojo.

Žodžiu, argumentai dėl prisiekusiųjų teismų brangumo – iš piršto laužti. Be to, neįtikinami ir argumentai, esą brangiai kaštuos prisiekusiųjų veikla samdant jiems viešbutį, skiriant apsaugą, apmokant transporto išlaidas. Taip, Sausio 13-osios, Medininkų žudynių ar garsioji Dakatarų byla užtruko arba tebetrunka ne vienerius metus. Tačiau rezonansinių, sudėtingų, metų metais narpliojamų bylų Lietuvos valstybė turi vos keletą. Ir nėra jokios tikimybės, jog visai valstybei reikšmingų bylų nei iš šio, nei iš to padaugėtų keletą ar keliolika kartų.

Teisėjų algos – ne tokios jau mažos

Svarstant piniginius reikalus nedera pamiršti ir aplinkybės, jog Medininkų žudynių bylos tyrimas Lietuvai brangiai kaštavo nagrinėjant ją ir be prisiekusiųjų pagalbos. Paskaičiuokime. Šią bylą bent paskutiniuosius trejis metus, kai ji atiduota į teismą, atstovavo du prokurorai, kurių kiekvieno mėnesinė alga – apie 4 tūkst. litų. Šią bylą Vilniaus apygardos teisme vertino trys teisėjai, kurių mėnesinė alga – apie 5 tūkst. litų. Pridėkime dar konvojaus, transporto išlaidas. Nepamirškime ir nepaneigiamo fakto, jog ši byla buvo prižiūrima nuo pat pradžių, t.y. nuo 1991-ųjų rugsėjo. Žodžiu, ją prižiūrėjusiems pareigūnams taip pat buvo mokami solidūs atlyginimai ištisus du dešimtmečius. Taigi jau dabar turime užtektinai solidžią pinigų sumą, kurią sumokėjo Lietuvos valstybė, aiškindamasi, kas 1991-aisiais metais ciniškai iššaudė Medininkų pasienio poste budėjusius Lietuvos pareigūnus.

Prisiekusiųjų teismo priešininkai įrodinėja, esą tokia teismų veikla truks žymiai ilgiau, nei dabartiniai teismo procesai. Be abejo, prisiekusiųjų atranka šiek tiek atims laiko. Bet ar gali atranka trukti labai ilgai? Juk atrinktieji prieš patvirtinant jų kandidatūras į pateiktus klausimus pajėgūs atsakyti vos per keletą minučių. Arba “taip”, arba – “ne”. Mat klausimai – nesudėtingi: ar pažįsti teisiamąjį, ar turi susidaręs išankstinę nuomonę apie teisiamąjį, ar dirbi teisinėse struktūrose… Atsakymų į tokius klausimus surašymas trunka keletą minučių. Galų gale prisiekusiųjų teismai negali “iš pricipo” ilgai tęstis, nes procesas privalo būti ne tik intensyvus, bet ir glaustas. Šito reikalauja pagrindinė aplinkybė: prisiekusiesiems negalima pamiršti, kokie niuansai narginėti ankstesniame teismo posėdyje.

Tarėjų institucija – sovietinių laikų reliktas 

Žodžiu, prisiekusiųjų teismo priešininkai neturi nė vieno rimto argumento, kurį būtų sunku sugriauti į šipulius. Tačiau teisininkų klaną ginantieji be mūšio nuleisti rankų neketina. Siaurus teisėjų bendruomenės interesus ginantieji iškėlė klastingą mintį, esą Lietuvai reikalingi ne tiek prisiekusiųjų, kiek tarėjų teismai. Ši idėja peršama net Prezidentei Daliai Grybauskaitei. Tik kodėl šios idėjos platintojai pamiršta pridurti,  jog tarėjų institucija – tai akivaizdus sovietmečio reliktas? Tarėjų ir prisiekusiųjų pareigos bei teisės skiriasi kaip diena ir naktis. Tarėjai gali tik patarti. Teisėjui neprivalu atsižvelgti į tarėjų pastabas ir priekaištus. Tuo tarpu vienbalsis prisiekusiųjų verdikatas teisėjui – privalomas. Tad suvokdami, jog Lietuvos teisinė sistema greičiausiai neišvengs reformų, prisiekusiųjų teismo priešininkai visais įmanomais būdais siekia, jog refomos Lietuvoje taip ir liktų popierinėmis.

Kam neparankios prisiekusiųjų ir priimtinos tarėjų institucijos, puikiai byloja Sovietų Sąjungos istorija. Nesiveliant į ilgas istorines diskusijas, kaip požiūris į teisę keitėsi valdžią Rusijoje užgrobus bolševikams, akivaizdu, jog vienais atvejais siekta maksimalaus teisingumo, kitais – tik įvaizdžio, jog kaltinamasis teisiamas principingai, nešališkai, objektyviai. Nepamirškime, tarėjai – tokie pat beteisiai statistai kaip ir teisiamojo advokatai. Tik prisiekusieji, beje, duodantys priesaiką, pajėgūs realiai prižiūrėti teisėjus.

O priežiūra – reikalinga. Reikalinga ji ir Lietuvoje. Bent jau tam, kad žmonės mūsų šalyje nebūtų teisiami be įrodymų. Neprižiūrimos arba per menkai kontroliuojamos institucijos linkusios išsigimti. Nepamirškime teisininko Gustavo Le Bone dar 19-ame amžiuje įvardintų pavojų. Minia grėsminga. Bet dar baisesnė kai kurių kastų, įskaitant ir teisėjų klaną, galia. Su minia įmanoma ginčytis, diskutuoti. Su teisėjų bendruomene – nepasiginčysi.

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt ir laikraštis “XXI amžius” kviečia diskusijon, kodėl Lietuvai būtini prisiekusiųjų teismai. Lauksime atsiliepimų, pastabų, komentarų.

Slaptai.lt nuotraukoje: improvizuotas ešafotas Vilniaus Rotušės aikštėje. Ešafote užrakintas šių eilučių autorius, demonstruojantis, kaip iš tiesų jautėsi Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės ir Vilniaus apygardos teismo salėse.

2011.09.05


Prisijunkite prie diskusijos