Kaip Tomas Dapkus ieškojo Rygos omonininkų…


Print

Tikriausiai daugelis visuomenės aktualijų portalo Slaptai.lt skaitytojų bus matę šių metų gegužės 6-ąją per LNK televiziją rodytą laidą “Alfa savaitė”. Juk tąsyk gvildenta aktuali tema – ar Lietuva tapusi pereinamuoju kiemu Rusijos slaptosioms tarnyboms.

Sakykit, kas gali būti įdomiau už slaptųjų tarnybų intrigas, ypač kai kalbama ne apie penkiasdešimties ar šimto metų senumo istorijas, bet gilinamasi į nūdienos operacijas?

Be to, juk daugeliui iš mūsų knieti žinoti, kokios taktikos ir pozicijos laikysis naujosios laidos vedėjas – neseniai iš LRT į LNK perėjęs žurnalistas Tomas Dapkus. Internetiniame portale Alfa.lt apie šį žurnalistą ir jo naująją laidą pažerta daug pagririamųjų žodžių. Vien straipsnio pavadinimas ko vertas – “Dapkus žada tiriamosios žurnalistikos proveržį”. Ar tikrai laida taps “naujuoju proveržiu”?

Pats T.Dapkus portale Alfa.lt iškilmingai tvirtina: “Pagrindinis mano darbo principas buvo ir jis išlieka – visada išklausyti ir kitą pusę. Tačiau yra ir dar vienas mano principas – svarbias temas reikia nagrinėti iki galo ir nerti į jas giliai, nes gana dažna mūsų žiniasklaidos praktika yra tokia, kad paskelbiamas kažkoks skandalingas faktas ir netrukus jis visai pamirštamas. O mes žinome daug istorijų, kurios jau tęsiasi metų metais ir galo joms nematyti”.

Belieka tik pritarti tokioms kolegos mintims. Tačiau pirmoji “Alfa savaitė” laida ne tik nustebino, bet ir nuvylė. Nejaugi tai, ką rodė laidos vedėjas, ir yra tiriamoji žurnalistika? Omenyje pirmiausiai turiu tas penkias minutes, kurių metu T.Dapkus pabandė apžvelgti Medininkų žudynių bylos ypatumus. Mat su kitomis mįslingomis istorijomis, kaip, pavyzdžiui, Vytauto Pociūno mirties priežastimis, esu ne taip giliai susipažinęs. O štai į Medininkų žudynių bylą gilinuosi senokai. Ne tik perskaičiau visą Vilniaus apygardos teismui perduotą medžiagą, bet jau trejetą metų iš eilės vaikštau į visus Vilniaus apygardos teismo, o dabar – ir į Lietuvos apeliacinio teismo posėdžius. Todėl daugelis tądien T.Dapkaus ir jo pašnekovų išdėstytų minčių glumino.

Pavyzdžiui, laidoje teigta, kad kriminalistai Vitalijus Gailius ir Vytautas Giržadas tyrė Medininkų žudynių bylą. Ši žinia traktuota kaip minėtus kriminalistus teigiamai charakterizuojantis faktas. Tuo tarpu komentaras, mano supratimu, turėtų būti kitoks – neigiamas. Jei tikrai tyrė, vadinasi, tyrė ne itin profesionaliai. Bent jau nespėjo iki galo ištirti. Įrodymų, jog buvusio Rygos omonininko Konstantino Michailovo – Nikulino rankos suteptos Medininkų posto pareigūnų krauju, nėra nė vieno. Nei tiesioginių, nei šalutinių. Tad kaip tyrė, jei neištyrė? Deja, laidos vedėjas šios dviprasmybės neanalizuoja.

“Alfa savaitė” laidoje taip pat skelbta, esą generolas V.Gailius neslepia, jog ir Medininkų, ir Vytauto Pociūno nužudymo bylose susiduria su “Rusijos įtakos žmonėmis”. T.Dapkaus laidoje taip pat  pabrėžta, jog Rygos omonininką K.Michailovą – Nikuliną šiuo metu gina net trys advokatai: Latvijos pilietis Oskaras Ruodė ir du lietuviai advokatai – Arūnas Marcinkevičius bei Ingrida Botyrienė. Laidoje taip pat klausta, ar kriminalisto V.Giržado skyrius domėjosi, kas moka honorarus K.Michailovo – Nikulino advokatams. Potekstė aiški: ar tik ne tie patys asmenys, kurie išsiuntė VSD karininką V.Pociūną iš Lietuvos, kurie finansavo V.Pociūno šmeižtą. Generolo V.Gailiaus atsakymas nuskambėjo taip: “Lietuvos kriminalinės policijos biure tokių duomenų yra”.

Ar tikrai tokių duomenų esama? Aš nežinau, kas finansuoja ir ar iš viso finansuoja K.Michailovo – Nikulino gynybą. Manęs šios detalės nedomina. Demokratinėse, civilizuotose, žmogaus teises gerbiančiose valstybėse tokie klausimai išvis nekeliami. Tokios padorių šalių žaidimo taisyklės. Šiuos dalykus griežtai saugo advokato ir kliento santykius apibrėžiantys įstatymai.

Net jei advokatas ir norėtų pasakyti, kas jam moka honorarus, jis šito padaryti negalėtų. Tai padaryti turi teisę tik jo ginamasis – klientas. Tad tokio pobūdžio klausimas, kurį “Alfa savaitė” pateikė advokatui A.Marcinkevičiui, nuskambėjo itin neetiškai. Advokatas negali, neturi teisės į šį klausimą atsakyti. Priešingu atveju jis rizikuoja netekti teisės dirbti advokatu. Ir tai, kad egzistuoja įstatymo saugoma „kliento paslaptis” – teisinga nuostata. Ji leidžia organizuoti ne popierinę, bet veiksmingą gynybą. Būtent tokia gynyba drausmina tendencingus, paviršutiniškus ar didybės manija susirgusius teisėjus bei prokurorus.

Demokratinės visuomenės gilinasi visai į kitas aplinkybes. Pavyzdžiui, ar advokatai pastebi visas prokurorų ir teismų klaidas? Tad čia ir vėl susiduriame su, man regis, pačia svarbiausia, pačia aktualiausia dilema: kokie Lietuvos prokurorų surinkti duomenys patvirtina K.Michailovo kaip Medininkų žudynių dalyvio kaltę? Atidžiai perskaičius bylą akivaizdu, jog tokių įrodymų nėra.

Tačiau žurnalistas T.Dapkus, analizuodamas Medininkų žudynių bylą, minėtoje laidoje nė sykio neiškėlė, mano įsitikinimu, vieno iš svarbiausių klausimų: kokiais įrodymais remiantis K.Michailovas Vilniaus apygardos teisme pripažintas kaltu bei sulaukė pačios griežčiausios kokia tik gali būti bausmės – kalėjimo iki gyvos galvos?

T.Dapkus nekelia ir klausimo, kas atsakingas, kad nėra jokių K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančių įrodymų. Esą čia ir taip viskas aišku. Kalta tik Rusija ir K.Michailovą ginti išdrįsę advokatai. Stambiausios kritikos strėlės kažkodėl nukreiptos vien į advokatus, kurie, kaip bežiūrėsi, viso labo sąžiningai atlieka savo pareigą. O kad galbūt kažkas ir iš lietuvių pareigūnų padarė klaidų, sakykim, atsainiai rinkdami duomenis apie Medininkuose šūvius paleidusius nusikaltėlius, žurnalistas T.Dapkus bent jau viešai nesusimąsto. Kodėl nesusimąsto? Turi įrodymų, jog Lietuvos pusė, tirdama Medininkų žudynių bylą, padarė viską, ką galėjo padaryti?

Nemaloniai nustebino minėtoje laidoje kalbėjęs Seimo Nacionalinio saugumo ir gynybos komiteto pirmininkas Arvydas Anušauskas. “Kiek man pačiam teko patirti, tai K.Michailovo – Nikulino advokatai naudoja ir kitas, advokatams nebūdingas priemones, kai siuntinėja asmeninius laiškus Seimo nariams siekdami vieno tikslo – įrodyti, kad jų ginamasis nėra prisidėjęs prie tų įvykių”. Maždaug taip piktinosi Seimo NSGK pirmininkas.

Atkreipkite dėmesį: ir vėl nepateikiamas svarbiausias klausimas – ar prokurorų Rolando Stankevičiaus ir Sauliaus Versecko parengtoje byloje esama bent menkiausių K.Michailovo – Nikulino kaltę patvirtinančių įrodymų?

Nei T. Dapkaus, nei istoriku esančio Seimo NSGK pirmininko A. Anušausko, nei Švietimo ir mokslo ministerijos valdininkų netrikdo štai jau trečias dešimtmetis įvairiausiuose viešuose politikų pasisakymuose ir net istorijos vadovėliuose vaikams be jokių įrodymų tendencingai brukama mintis, kad mūsų pareigūnus Medininkų poste nužudė būtent Rygos omonininkai, o ne kokios nors kitos jėgos.

Tik pamanyk, advokatas siunčia Seimo nariams elektroninius laiškus. Bet juk Lietuvos įstatymai nedraudžia advokatui siųsti elektroninių laiškų parlamentarams ir įrodinėti, esą jo klientas – neteisėtai kalinamas. Čia svarbiausia tik viena aplinkybė: ar advokatas A.Marcinkevičius sako tiesą, tvirtindamas, jog mūsų prokuratūra neturi nė menkiausio įrodymo, leidžančio manyti, jog buvęs Rygos omonininkas tą lemtingąją 1991-ųjų liepos 31-ąją šaudė į mūsų pareigūnus. Deja, itin svarbaus Seimo komiteto vadovas šios temos negvildeno…

Beje, žurnalistas T.Dapkus, pažadėjęs visada išklausyti ir kitą pusę, mažumėlę blefuoja. Taip, jo laidoje nuskambėjo ir buvusiam Rygos OMON eiliniam milicininkui palankus sakinys: “K.Michailovas teigia esąs nekaltas ir nuteistas be jokių įrodymų”.

Tačiau pasakymas “teigia esąs nekaltas” nepalydimas jokiais konkretesniais duomenimis. Tad K.Michailovo pozicija lieka neparemta jokiais faktais. O juk čia buvo galima detalizuoti itin smulkiai. Pavyzdžiui, vienintelis likęs gyvas Tomas Šernas šio omonininko neatpažino, Medininkuose nerasta nei K.Michailovo pirštų antspaudų, nei K.Michailovo kraujo.

Liudytoju apklaustas Vilniaus OMON štabo viršininko vairuotojas T.Gudanec, 1991 m. liepos 30-31 d. naktį kartu su keturiais nenustatytais asmenimis važiavęs į Medininkus, kategoriškai tvirtina nuteistojo nevežęs ir net nematęs. Be to dar 2003 metų gegužės mėnesį Lietuvos teismas pačios Generalinės prokuratūros prašymu patvirtino Konstantino Michailovo alibi. Šis galutinis ir neskundžiamas teismo sprendimas yra įsiteisėjęs ir galioja.

Beje, Medininkuose rasti mūsų pareigūnams nepriklausantys pirštų antspaudai bei kraujo dėmės. Tik jie – ne K.Michailovo antspaudai bei kraujas. Bet jei ne K.Michailovo – tai kieno? T.Dapkui tai nerūpi, neįdomu? Juk mūsų prokuratūra tokių detalių netyrė. Į šį aplaidumą deramo dėmesio kažkodėl neatkreipė ir Vilniaus apygardos teismas. Tačiau šis itin skandalingas aplaidumas, regis, nė motais ir tiriamąja žurnalistika užsiimti žadančiam T.Dapkui…

Visi, kurie atidžiai domisi Medininkų žudynių bylos peripetijomis, puikiai žino ir aplinkybę, kad K.Michailovo – Nikulino niekas tą naktį nematė Medininkuose. Užtat esama įrodymų, jog lemtingąją naktį K.Michailovas miegojo Vilniaus OMON bazėje Valakupiuose ir iš ten nebuvo iškėlęs kojos. Galų gale pas K.Michailovą nerasti nužudytųjų ginklai, pas jį nerasta ir ginklų, iš kurių buvo nušauti mūsų pareigūnai. Visi šie argumentai nė karto nenuskambėjo T.Dapkaus laidoje, nors žurnalistas viešai prisiekė išklausysiąs ir kitą pusę.

Žinoma, šiuo konkrečiu atveju gal ir galima teigti, jog išklausė. Bet išklausė labai jau paviršutiniškai. Juk T.Dapkus, skirtingai nei šių eilučių autorius, nebuvo akis į akį susitikęs su buvusiu Rygos omonininku. T.Dapkaus niekad nemačiau ir Vilniaus apygardos teismo salėje, kai trys teisėjai analizavo K.Michailovo kaltės klausimus.

Žurnalisto T.Dapkaus laidoje pastebėjau ir daugiau keistų pasigyrimų. Esą “Alfa savaitei” pavyko gauti nuotraukas, kuriose užfiksuoti K.Michailovo teismo procesus Vilniuje stebėję Rygos omonininkai, atvykę kartu su advokatu Oskaru Ruode. Toks teiginys, be abejo, – įspūdingas. Bet kad jame – vien tik netikslumai.

Pirma, tie trys vyriškiai atvyko ne su advokatu O.Ruode. Jie atvažiavo savarankiškai. Ir išvažiavo – savarankiškai. Antra, tarp nufotografuotų vyriškių nėra nė vieno Rygos omonininko. Tiesa, du iš jų kadaise tarnavo Rygos OMON struktūrose. Bet iš OMON pasitraukė dar iki tragiškų sausio 13-osios įvykių 1991-aisiais. Tad niekaip nesusiję su Medininkų žudynių byla.

Beje, Latvijos teisėsauga jiems kaip buvusiems Rygos omonininkams niekad neturėjo jokių pretenzijų. Pretenzijų neturi ir dabar. O paaiškinti, kodėl jiems rūpi K.Michailovo – Nikulino likimas, – paprasta. Vienas iš jų – K.Michailovo sūnaus krikšto tėvas. Kiti gi du – Rygos autobusų parko, kuriame iki suėmimo darbavosi K.Michailovas, vairuotojai. Žodžiu, K.Michailovo bendradarbiai.

Trečia, jie niekad nėra stebėję, kaip teigiama T.Dapkaus laidoje, Medininkų žudynių bylos nagrinėjimo Lietuvos teismuose. Į Vilnių jie atvyko viso labo vieną kartą – kai K.Michailovui buvo skelbiamas nuosprendis. Tad jokio poveikio nei K.Michailovui, nei Lietuvos teismams jie negalėjo daryti.

Tad tiriamosios žurnalistikos elementų minėtoje T.Dapkaus laidoje beveik neaptikau. O tendencingumų – užtektinai. Bet liūdniausia, kad toje laidoje nenuskambėjo svarbiausias iš svarbiausių klausimų: kodėl nėra Rygos omonininko kaltę patvirtinančių įrodymų ir kiek čia esama būtent mūsų, lietuvių, pareigūnų bei tyrėjų kaltės? Primityvieji patriotai bėdą vers, žinoma, advokatams. Tačiau bent jau tiriamosios žiniasklaidos atstovams turėtų būti žinoma, jog net ir labai puikiai finansuojami advokatai yra bejėgiai atremti konkrečius jų ginamųjų kaltę patvirtinančius įrodymus. Klokit ant stalo buvusį Latvijos omonininką kompromituojančius duomenis, ir Rusijos slaptosios tarnybos bus bejėgės ką nors pakeisti.

O jei tokių įrodymų neturime, prisipažinkime, jog esame per silpni išnarplioti vieną iš itin visai Lietuvai svarbių atvejų – Medininkų skerdynių bylą. Pripažindami savo bejėgiškumą tuo pačiu pradėkime ieškoti saviškių pareigūnų, kurie laiku ir operatyviai nesurinko būtiniausių duomenų. Rusija tikrai stebi Medininkų žudynių bylą. Rusija tikrai trokšta sau naudinga linkme pasukti šią temą. Tačiau ar neapsigauname manydami, kad šią misiją atlieka iš Rygos autobusų parko viso labo vieną kartą į Vilniaus apygardos teismo posėdį atvykę trys keleivinių autobusų vairuotojai?

Šiuo metu ryškėja dar viena silpnoji Lietuvos prokuratūros veiklos pusė. Lietuviškoji Temidė panoro prie kaltinimų dėl Medininkų žudynių K.Michailovui – Nikulinui prikergti ir nusikaltimus, kuriuos jis neva padarė Latvijos teritorijoje. Latvijos generalinė prokuratūra neleido mums teisti K.Michailovo už veiksmus, padarytus Latvijos teritorijoje. Neleido dėl to, kad K.Michailovas už veiklą Rygos OMON struktūrose jau teistas (lygtinė laisvės atėmimo bausmė už “tarnybinių įgaliojimų viršijimą”).

Juolab oficialioji Ryga mums neleidžia teisti buvusio omonininko už neva Latvijos teritorijoje padarytus karo nusikaltimus (vadinamasis 100-asis straipsnis, apibrėžiantis, kas yra nusikaltimai žmoniškumui). Neleidžia ne dėl to, kad būtų priešiškai nusiteikusi. Neleidžia dėl to, kad neturi nė menkiausių įrodymų, jog K.Michailovas Latvijoje būtų padaręs bent vieną karo nusikaltimą ar pamynęs žmoniškumo principus.

Kaip turėjo pasielgti Lietuvos prokuratūra? Vadovaujantis sveiku protu, Lietuvos generalinė prokuratūra privalėjo atsižvelgti į kolegų latvių prokurorų reikalavimus – iš kaltinimų išbraukti bet kokius latviškus epizodus. Nedelsiant. Tačiau balandžio 25-ąją surengtame teismo posėdyje apie tokius pataisymus Lietuvos prokuratūros atstovai neužsiminė. Todėl liko neaišku, ar latviški epizodai tikrai išbraukti iš K.Michailovui keliamų naujųjų kaltinimų. Advokatas O.Ruodė oficialiai kreipėsi į Latvijos prokuratūrą prašydamas išsiaiškinti šias aplinkybes. Latvijos prokurorams nieko kito nebeliko, kaip Lietuvos prokurorams nusiųsti naują priminimą – ar tikrai išbraukėte latviškuosius epizodus?

Artimiausiu metu turėtų paaiškėti, kodėl lietuviškoji Temidė tarsi ignoruoja mums neabejotinai draugiškos Latvijos poziciją…

Nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2012.05.28


Prisijunkite prie diskusijos