Kaip Tomas Dapkus Lietuvoje ieškojo slaptojo CŽV kalėjimo


Print

Tikriausiai nereikia skaitytojams priminti, kas yra Tomas Dapkus. Tai – LRT žurnalistas, rengiantis aktualias, aštrias, visuomenei įdomias diskusijų laidas. Bet praėjusiosios savaitės laida “Kuo užsiima Lietuvos slaptosios tarnybos ir jų partneriai” paliko keistą įspūdį. Omenyje turiu pokalbį, kuriame jis drauge su parlamentaru Raimondu Šukiu, krašto apsaugos ministre Rasa Juknevičiene ir “Lietuvos žinių” redaktoriumi Valdu Vasiliausku analizavo šiomis dienomis nuolat eskaluojamą slaptųjų CŽV kalėjimų buvimo – nebuvimo Lietuvoje temą. Be abejo, daug dirbantiems žurnalistams ne visuomet pasiseka į eterį paleisti išties vertingą medžiagą. Žinoma, dėl kai kurių nekokybiškų laidų vedantieji niekuo dėti. Laidos kokybė priklauso ir nuo to, kaip, atvirai ar tik puse lūpų, šneka į laidą atėję pareigūnai. Jei žurnalisto kalbinami svečiai nieko konkretaus nepasako, tai vargu ar laidą galima laikyti pavykusia. Bet ar dėl to kaltas vien žurnalistas?

Šį sykį buvo kiek kitaip. Pats laidos sumanymas atrodė nenatūralus. Susidarė įspūdis, jog laidos organizatoriai bet kokia kaina siekia įkąsti kai kuriems buvusiems Lietuvos valstybės vadovams. Pavyzdžiui, buvusiems VSD generaliniams direktoriams Mečiui Laurinkui, Arvydui Pociui, buvusiam premjerui Gediminui Kirkilui bei buvusiam Prezidentui Valdui Adamkui. Laidoje visai neatsižvelgta į aplinkybę, jog tokiais įkandimais kenkiama ir vienam iš svarbiausių Lietuvos partnerių – Amerikai. Beje, kenkiama Amerikai nepateikiant konkrečių įrodymų. Juk nė vienas laidoje dalyvavęs pašnekovas, įskaitant ir žurnalistą T.Dapkų, nepateikė net menkiausio faktelio, bylojančio, jog CŽV kalėjimų Lietuvoje vis dėlto būta. Remtasi Prezidentės Dalios Grybauskaitės žodžiais, leidžiančiais manyti, jog itin slaptas CŽV kalėjimas netoli Vilniaus galėjo veikti. Bet juk ir Prezidentė tebuvo pasakiusi, jog turi vien netiesioginių įrodymų. O netiesioginių įrodymų teisinėje valstybėje – lyg ir mažoka.

Užtat visi laidos dalyviai noriai citavo įvairius Europos Sąjungos, Jungtinių Tautų, Žmogaus teisių organizacijų dokumentus, draudžiančius be teismo leidimo suimti įtariamuosius, be advokato žinios juos įkalinti, juolab – kankinti, žeminti, bauginti. Toje laidoje gausiai cituota ir Lietuvos Konstitucija, griežtai draudžianti šalies slaptosioms tarnyboms savivaliauti, įkuriant slaptuosius kalėjimus be valdžios žinios ir leidimo. Cituoti net Amerikos įstatymai, draudžiantys Centrinei žvalgybos valdybai tokius kalėjimus įkurti JAV teritorijoje. Bet kokia prasmė beveik visą valandą cituoti dokumentus, jei nėra įrodymų, jog elgtasi priešingai, nei įpareigoja elgtis įvairios konvencijos ir įstatymai?

Vien įstatymų citavimu apsiribojo ir telefono pagalba laidos metu kalbinti teisininkas Dainius Žalimas bei Tarptautinių santykių ir politikos mokslų dėstytojas doc. Kęstutis Girnius. Pavyzdžiui, teisininkas D.Žalimas pabrėžė, jog Lietuva negalėjo, žvelgiant teisininko akimis, nei pati savo noru įkurti slaptojo kalėjimo, nei leisti kam nors kitam jį įkurti savo žemėje. Negalėjo leisti to daryti net patiems artimiausiems savo sąjungininkams. Tad jei toks kalėjimas egzistavo, už grubius demokratijos nuostatų pažeidimus, pasak D.Žalimo, kalta ir Lietuvos valstybė, ir konkretūs Lietuvos pareigūnai. Bet kur konkretūs faktai, kad toks kalėjimas netoli Vilniaus veikė mažų mažiausiai keletą metų?

Politikos apžvalgininkas K.Girnius pabrėžė, jog skandalas, kilęs dėl galimo CŽV kalėjimo egzistavimo Lietuvoje, – tėra vien Lietuvos reikalas. Pasak K.Girniaus, oficialusis Vašingtonas tikrai nekomentuos mūsų oficialių paklausimų. Tad šiuos įtarimus patvirtinti arba išsklaidyti gali tik pati Lietuva. K.Girnius papasakojo, kaip, iškilus panašiai teisinei dilemai, elgtųsi JAV kongresmenai bei senatoriai. Bet kam visi šie pavyzdžiai, jei mes neturime nė vienos konkrečios detalės, leidžiančios manyti, jog slaptas CŽV objektas Vilniaus rajone vis tik egzistavo?

T.Dapkaus vadovaujamoje laidoje “Kuo užsiima Lietuvos slaptosios tarnybos ir jų partneriai” buvo nuolat pabrėžiama, kaip negražiai, nesolidžiai, atstumiančiai pasirodytų pasaulio akyse Lietuva, jeigu vis tik paaiškėtų, jog netoli Vilniaus CŽV pareigūnai slapta kalino, gal net kankino terorizmu įtariamus asmenis. Tokiu atveju Lietuva pasaulyje būtų linčiuojama kaip nebrandi, nepadori valstybė, kurioje galimi bet kokie grubūs demokratijos pažeidimai. Jei tokio kalėjimo būta, Lietuvos autoritetas tikrai kristų daugelio Europos valstybių akyse. Šita pozicija T.Dapkaus laidoje nuolat akcentuota, pabrėžta. Visi laidos dalyviai tarsi mėgavosi, kokia Lietuva pasirodytų negraži užsieniui, jeigu… Bet juk prielaidų, leidžiančių mesti tokio pobūdžio kaltinimus, nėra.

T.Dapkus užsiminė apie kažkokius medicininius stalus, kurie neva galėjo būti Antaviliuose naudojami ne pagal paskirtį. Galėjo. Bet ar tikrai buvo naudojami ne medicininėms reikmėms? Faktų – nė vieno. Tad klausantis T.Dapkaus ir jo pašnekovų pokalbio susidarė įspūdis, kad šie politikai bei žiniasklaidos atstovai tarsi mėgaujasi pasvarstymais, kaip Lietuva ir tuo pačiu Amerika negražiai atrodytų, jei visi įtarimai pasirodytų esą ne iš piršto laužti.

Nepralenkiamas čia buvo parlamentaras R.Šukys. Jis nuolat pabrėždavo, jog mūsų pareigūnai, kurie galbūt talkino tokio kalėjimo įkūrimui arba bent jau žinojo apie jo egzistavimą, privalo kuo greičiau patys prisipažinti. Mat savanoriškas prisipažinimas palengvintų tolimesnę jų ateitį. Tiksliau tariant, savanoriškas prisipažinimas leistų jiems taikyti pačias švelniausias bausmes vėliau, kai faktas apie nusikalstamas veikas iškils į paviršių. O jei pareigūnai geruoju neprisipažins, tai vėliau, paaiškėjus, jog CŽV kalėjimas Vilniaus pakraštyje vis tik veikė, jų laukia itin griežtos bausmės. Tiek apkalta, tiek pašalinimas iš tarnybos, tiek baudžiamoji atsakomybė.

Toks primygtinis R.Šukio raginimas kuo skubiau prisipažinti priminė meniniuose filmuose vaizduojamus gudrius tardytojus, kurie neturi įrodymų, tačiau įtariamuosius stengiasi suvilioti … švelnesnėmis bausmėmis. Nusikaltėlių žargonu tariant, mėgina “išdurti”. Ką norėta “išdurti” šiuo konkrečiu atveju, belieka gūžčioti pečiais. Nejaugi siekiama dar labiau sumenkinti ir taip jau šlubuojančią Lietuvos – JAV draugystę?

Ypač įsiminė akimirka, kai T.Dapkus ilgokai citavo vieną demokratinėse valstybėse galiojantį įstatymą, aiškiai nurodantį, kokia atsakymybė laukia demokratines normas pažeidusių saugumiečių, o KAM vadovė R.Juknevičienė neturėjo ką bepridurti. “Ką dabar turėčiau pakomentuoti? Įstatymo nuostatoms pritariu, jų turime laikytis”, – teigė sumišusi ministrė R.Juknevičienė.

Laidoje buvo pabrėžiama, jog žinių, esą slapti CŽV kalėjimai galbūt veikė ne tik Lenkijoje, Maroke, Tailande, Rumunijoje, bet ir Lietuvoje, pateikė itin solidi, patikima žiniasklaidos priemonė – “ABC News”. Šią kompaniją patikima žiniasklaidos priemone įvardino ir parlamentaras R.Šukys. Tikriausiai taip ir yra, kaip sako R.Šukys. Tačiau kodėl T.Dapkaus laidoje neužsiminta apie šveicarą Dick Marty? Juk skandalas prasidėjo prieš keletą metų būtent po D.Marty raportų. Būtent šveicaras D.Marty jau senokai rašo ir kiekviena proga platina savo priešiškas nuomones apie CŽV, nes, pasak parlamentaro Egidijaus Vareikio, serga logiškai nepaaiškinama neapykanta Amerikai ir viskam, kas amerikietiška. Ypač prezidentui Džordžui Bušui. Objektyvumo dėlei ši detalė laidoje turėjo nuskambėti. Bet nenuskambėjo. Kodėl?

Klausantis T.Dapkaus laidos apie slaptųjų tarnybų intrigas kiek rimtesniu pasirodė tik žurnalisto V.Vasiliausko pastebėjimas, jog mūsų slaptosios tarnybos, deja, kai kada atlieka komercinius užsakymus, pavyzdžiui, įsiveldamos į Leo LT kūrimo peripetijas ar tarptautinio Vilniaus oro uosto ir keleivius lėktuvais skraidinančios kompanijos dvikovą. V.Vasiliauskas taip pat teiravosi, kas galėjo suvienyti vadinamuosius “valstybininkus”, buvusius VSD vadovus Mečį Laurinkų, Arvydą Pocių bei dabartinį VSD vadovą Povilą Malakauską ir Prezidentą Valdą Adamkų, kad šie taip vieningai laikėsi visų VSD skandalų ir skandaliukų metu. Klausimas, žinoma, retoriškas: galbūt suvienijo tas nelemtas CŽV kalėjimas netoli Vilniaus esančiuose Antaviliuose? Juk už lėšas, skirtas tokio kalėjimo įkūrimui, aptarnavimui, priežiūrai ir kitoms panašioms reikmėms CŽV nepagailėjo pinigų. Nepagailėjo tokių pinigų, už kuriuos niekam, nei amerikiečiams, nei lietuviams, nereikėjo atsiskaityti.

Ši V.Vasiliausko mintis – verta rimtesnės analizės. O visa kita – tušios kalbos. Vaizdžiai tariant, vien išsamios citatos iš Žmogaus teisių konvencijų bei Konstitucijų. Apie ką byloja toji laida? Kad su tokio pobūdžio dokumentais puikiai susipažinęs žurnalistas T.Dapkus ir parlamentaras R.Šukys? Na, apsiskaitę. Na, eruditai. O kas – toliau?

Vis dėlto nūnai madingais tapę pokalbiai “kas būtų, jeigu būtų” turi gilią potekstę. Šis skandalas nemalonus JAV administracijai. T.Dapkaus laidoje buvo užsiminta, kad lietuviai, bandantys išsiaiškinti visą tiesą dėl galimai neteisėtų amerikietiškosios CŽV ir lietuviškojo VSD veiksmų nėra jokie rusų agentai, bandantys pakenkti Vašingtono ir Vilniaus draugystei. Aš irgi taip manau. Nereikia visur ir visada įžvelgti sąmokslo teorijų. Galų gale Lietuva iš tikrųjų neturėtų tapti, pasak žurnalisto V.Vasiliausko, pereinamuoju kiemu, kur visi daro tai, ką nori, o to kiemo šeimininkai bijo ištarti piktesnį žodį net savo strateginiams partneriams. Tačiau negalima nepritarti ir KAM vadovės R.Juknevičienės pastebėjimui, jog tokios diskusijos gali būti naudingos Kremliui.

Galų gale jos ir yra naudingos Kremliui. Nepaisant T.Dapkaus apsidraudimų, jog CŽV kalėjimo egzistavimo faktų ieškantys žurnalistai bei politikai siekia vien tiesos ir teisybės. Kodėl T.Dapkus laidoje neanalizavo, kas gi yra tas paslaptingasis šveicaras, bet kokia proga rašantis Ameriką smerkiančius raportus? Man būtų buvę labai įdomu sužinoti, ar tas šveicaras nuoširdžiai nekenčia Vašingtono ar jam kažkas tiesiog padeda nekęsti Amerikos, kursto jo neapykantą Amerikai, sušelpdamas rusiškais pinigais?

Maždaug tą pačią dieną, kai į eterį buvo paleista minėtoji T.Dapkaus laida, per RTVi kanalą teko matyti rusišką laidą, kas, kaip ir kodėl tiki įvairiomis sąmokslo teorijomis. Rusiškoje laidoje “Teorija zagovora” ginčijosi žurnalistas Maksimas Kononenko ir prischologas Sergėjus Enikolopovas. Jie svarstė, ko labiausiai šiandien bijo rusų tauta, kokiais gandais lengviausiai patiki visuomenė, ar sąmokslo terorijos visuomet laužtos iš piršto. Visos laidos turinio nėra prasmės atpasakoti. Tiesiog toji diskusija leido į minėtą T.Dapkaus laidą pažvelgti tarsi rusų žurnalisto ir rusų psichologo akimis. Žinoma, ten analizuotos visai kitos sąmokslo teorijos, pavyzdžiui, kas sužlugdė SSRS, ar tikrai žaliosios beždžionės užkrėtė žmoniją AIDS liga, ar žydai susiję su Rugsėjo 11-osios teroro aktais prieš Niujorką ir Vašingtoną. Tačiau perfrazuojant bent jau psichologą S.Enikolopovą, galima manyti, jog kalbos apie slaptųjų CŽV kalėjimų buvimą ar nebuvimą Lietuvos teritorijoje kilo neatsitiktinai. Kažkam jos naudingos. Labai naudingos. Priešingu atveju tokios diskusijos nebūtų garsiai analizuojamos. Žodžiu, kievienas tariamas ar tikras sąmokslas turi savąją priežastį. Toji priežastis kartais būna banali, atsitiktinė. Tačiau nė vienas rimtesnis ginčas nekyla be jokios priežasties. Ypač tokiais atvejais, kai diskutuojama nepasiremiant nė vienu konkrečiu faktu.

2009.11.05


Prisijunkite prie diskusijos