Kaip turime gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę


Print

Visuomenės aktualijų portalas Slaptai.lt skelbia interviu su žymiu lietuvių rašytoju Petru Dirgėla – puikių istorinių knygų “Kūlgrinda”, “Joldijos jūra”, „Anciliaus ežeras” autoriumi.

Interviu parengtas 1992-ųjų metų sausio mėnesį. Tačiau aktualumo, mūsų įsitikinimu, nepraradęs iki šiol.

Atvirkščiai – šios rašytojo Petro Dirgėlos mintys bei įžvalgos tokios pat aktualios, bent jau ne mažiau aktualios, nei prieš dvidešimt metų. Mat gvildenamas svarbiausias klausimas – kaip mums derėtų gyventi, kad išsaugotume Lietuvos nepriklausomybę.

Beje, tuomet į šias pastabas nebuvo deramai atsižvelgta, įsiklausyta. Tuometinės valdžios tarsi apsimetė, jog nėra jokių rašytojo Petro Dirgėlos pastabų, patarimų. Su rašytoju Petru DIRGĖLA kalbasi Slaptai.lt žurnalistas Gintaras Visockas.

Tiems, kurie skaitė 1990 metais išleistą Jūsų esė – alegoriją “Tranų pasaulis”, neabejoju, įstrigo į atmintį žodžiai: “Lietuva gali atkurti savo valstybingumą, tačiau nepajėgia jo išlaikyti Visuotiniame Konflikte, kurio įtampą palaiko didžiųjų valstybių Drakonai, vadovaudamiesi džiunglų įstatymu: “kas stipresnis, tas teisus”. Buvo žmonių, kurie šią mintį laikė šventvagiška, gniuždančia mūsų pastangas didžiojo tikslo – valstybės atkūrimo – siekiant. Politikai vengė viešai apmąstyti Jūsų tezę…

Pirmiausia paaiškinsiu terminus – metaforas. Visuotinis Konfliktas, tas bekūnis Demonas – tai politinių, ekonominių, karinių jėgų tarpvalstybiniai santykiai. Tai lyg ir maršas, žygio muzika, kurios taku žygiuoti verčiami visi žmonės. Kaip verčiami? Paskelbė Demonas, pavyzdžiui, šaltąjį karą – pamėgink nepaklusti jo logikai… Demono muzika – prievartos muzika.

Drakonais vadinu valstybes, turinčias labai svarbią ar net lemiamą įtaką Visuotinio Konflikto prievartaujančią muziką kuriant ir grojant.

Kol Drakonų santykiai stabilūs, kol tų santykių – Demono – prievartos maršas preciziškai harmonizuotas, negausios tautos neturi beveik jokių galimybių savų valstybių nei įkurti, nei atkurti. Galimybės tai padaryti joms atsiveria, kai kuris nors Drakonas panūsta primesti valią kitiems Drakonams, kai Drakonai susivaidija ir besigrumdami išsenka tiek, jog nebepajėgia nė mažoms pavergtoms tautoms prievartos muzikėlės groti.

Klasikinis pavyzdys: XVII amžiuje ilgai kariavo Švedija, Lenkija, Rusija, vokiečių imperija, Danija, Olandija; kai kariaujantys Drakonai, jėgų netekę, taikos sutartį pasirašė (Olyva, 1660 V 3), Europoje atsirado nauja suveneri valstybė – Prūsija.

Mindaugas Lietuvos valstybę centralizavo, kai susivadijo agresoriai vokiečiai, o 1918 metais lietuviai atstatė savo valstybę tuoj po to, kai Vokietija ir Rusija, dvi imperijos, tarp kurių Lietuva glūdėjo, nugeibo, taip ir nepajėgusios viena antros įveikti.

Pastaraisiais metais, žlungant sovietų imperijai, Demono (Rytų – Vakarų politinių, ekonominių, karinių santykių) prievartos maršo muzikai tapus sumaištinga kakofonija, Lietuvos valstybę vėl atstatėm – proga, istorijos mums suteikta, pasinaudojome tobulai.

Ir tuoj prisimenam: 1918 – 1920 metais atstatytos Lietuvos valstybingumą lietuviai pajėgė išlaikyti tik 20 metų… Ar Lietuvos galios ir negalios išlaikyti valstybingumą Visuotiniame Konflikte priklauso tik nuo konkrečių istorijos laikotarpio aplinkybių, ar ir nuo apskritai Dievo Lietuvai duotų galimybių?

Priklauso ir nuo konkrečių aplinkybių, ir nuo idealiųjų duotybių. Taip, 1940 metais Lietuva buvo okupuota ir aneksuota. Tačiau ar ji prarado valstybingumą? Praktiškai – prarado, idealiu lygmeniu mąstant – neprarado. Lietuvos valstybingumas buvo jėga sustabdytas, iškreiptas, į bolševikinės ideologijos melo raudonus šilkus įvyniotas.

Todėl kai sako, kad Tarybų sąjungai pripažinus Lietuvą ir kitas Baltijos valstybes de facto ir de jure, pasibaigė Antrasis pasaulinis karas, aš su tuo sutinku, tačiau mintyse priduriu: pasibaigė ne tik Antrasis pasaulinis karas, bet ir 1918 – 1920 metais prasidėjusi pasaulinė revoliucija, tas raudonųjų žygis “iki Atlanto ir toliau” – iki paties Dievo.

1918 metais atstatyto Lietuvos valstybingumo neturėtume laikyti nutrūkusiu. Jis buvo tik suspenduotas jėga. Todėl ir okupaciją, trukusią 50 metų, reiktų suvokti ne kaip Lietuvos negalią išlaikyti valstybingumą, o tik kaip įrodymą ir pamoką, kad valstybingumą Lietuvai išlaikyti yra neregėtai sunku.

Kaip, Jūsų nuomone, turime gyventi, ką privalome daryti, kad pergalė nebūtų trumpalaikė?

Lietuvos galios vis iš naujo išsikovoti valstybinę nepriklausomybę ir negalios ją išsaugoti esmę apibrėžčiau šitaip: valstybingumą, istorijai suteikus progą, atstatome idealiuoju lygmeniu – remdamiesi prigimtine teise, istorine faktų tiesa, doroviniu teisingumu ir t.t., o išsaugoti valstybingumą privalome jau ir praktiškuoju lygmeniu – derindami savo interesus su stipresniųjų valstybių interesais.

Derindami interesus, vadinasi, darydami kompromisus su stipriųjų valstybių gyvenimo būdu. O koks tas stipriųjų valstybių siūlomas (turint tikslą primesti) gyvenimo būdas?

Šaltojo karo maršą Visuotinis Konfliktas liovėsi grojęs (ar ilgam – kas žino?). Griausmingiausiai skamba rinkos ekonomikos muzika. Rinkos ekonomikoj ir džiunglių įstatymas galioja: kas apsukresnis, tas turtingesnis; kas turtingesnis, tas galingesnis; kas galingesnis, tas teisus. Idealioji išmintis rinkos ekonomikai mažai rūpi, mąstymas siela – suvis nerūpi. O Lietuva kaip tik į rinkos ekonomiką veržiasi.

Taigi: idealųjį pastarųjų metų gyvenimo būdą, kurio laikydamiesi nepriklausomybę susigrąžinom, keičiam į praktiškąjį – rinkos dėsniais vadovaudamiesi, pradedame Lietuvos interesus su kitų valstybių (ir didžiųjų, ir mažųjų) interesais derinti.

Interesus derinant kompromisai neišvengiami. O kiekvienas kompromisas – jau šioks toks sandėris su sąžine. Sandėris su sąžine – tai žmogaus širdyje laimėjusio gėrio sandėris su blogiu pagal išskaičiavimą, naudingumą. Mažesnį ar didesnį sandėrį su sąžine žmogus, norėdamas išgyventi, vis geriau gyventi ir savo valstybę stiprinti, daro sąmoningai. Iš to sąmoningumo kyla ir atsakymas į klausimą, kaip mes privalome gyventi, kad susigrąžintą nepriklausomybę ilgai išsaugotume: visada turime jausti, žinoti, gerai matyti ribą, ties kuria atsidūrę, sandėrių su sąžine vardan materialinės naudos nebedarytume.

Taigi: Lietuvos valstybę ilgai išsaugoti galime tik idealųjį gyvensenos lygmenį su praktiškuoju lygmeniu preciziškai derindami. Jei tik praktiškieji mūsų interesai nustelbtų, visai užgožtų idealiuosius (prigimtinę teisę, istorinę faktų tiesą, dorovinį teisingumą ir t.t.), Lietuvos valstybės nepriklausomybei (iš pradžių – ekonominei, vėliau – ir politinei) vėl pavojus iškiltų – kitų valstybių kapitalas ir politika pradėtų juodą darbą, pradėję kada nors ir pabaigtų…

Idealiųjų duotybių gali nepaisyti ir dažniausiai mažai tepaiso gausios tautos, užtat aukštai, kad visiems žėrėtų, iškeltos idealiosios duotybės yra patikimiausios priemonės negausiai tautai nuo visokio pikto, tykančio iš pašalies, apsiginti.

Ar dabar pavojaus Lietuvos nepriklausomybei dar nėra?

Ne dar nėra, o tebėra. Pavojus buvo po 1990 metų kovo 11-osios, išliko ir po 1991-ųjų rudens, po visuotinio Lietuvos valstybės pripažinimo. Pavojingiausios mūsų nepriklausomybei yra dvi aplinkybės. Pirma: Lietuvoje tebėra svetima kariuomenė. Antra: Lietuvoje vis dar yra ir, atrodo, dar ilgai bus nemažai žmonių, kurie, siekdami valdžios ir turtų, gali sudaryti aljansą su kuo tik nori – ir su ta svetima kariuomene, ir su kaimyninių valstybių sandrauga, ir su aukso kalnus žadančių kai kurių piktavalių vakariečių kapitalu…

Karti istorinė patirtis liudija, kad visais laikais kaimyninių valstybių carai ir kitokie vadovai rasdavo lietuvių, kurie padėdavo jiems duobę Lietuvos nepriklausomybei iškasti. Kas dabar yra tie padėjėjai? Ar tik tie, kurie tebemąsto socsmegenimis?

Žinoma, aljansą su svetima kariuomene ar su kitokiomis naujosios sandraugos piktavalėm struktūrom pirmieji gali sudaryti tie buvę bolševizmo nomenklatūrininkai, kurie trokšta susigrąžinti turėtą valdžią ir padėtį visuomenėje.

Tačiau apmaudžiausia, kad didelių nelaimių mūsų valstybei gali užtraukti ir tie žmonės, kuriuos tarybinė santvarka skriaudė. Istorijos dėsniai paradoksalūs: nuoskaudos, skriaudos stiprina ne tik šventąjį pasipriešinimo prievartai jausmą, bet ir asmeninį agresyvumą, diktatoriškumą.

Kodėl ir kaip tai vyksta? Ilga būtų šneka. O trumpas tezes gal šitaip galima pasakyti: juo labiau istorinės aplinkybės lietuvių savarankiškumo jausmą gniuždydavo, juo į kietesnę smiltelę jų sielose tą jausmą drauge su nuoskaudom ir skriaudom slėgdavo; o dideli dalykai, suspausti į smiltį, laisvėja su neregėta jėga; taigi: sunaikinta realioji nepriklausomybė lietuvių sielose tapdavo slapta, galinga potencija prarasta – jam savarankiškumui atstatyti; toji dvasinė savarankiškumo potrencija čia gaivališkais sukilimais prasiverždavo, čia valingų, tvirtų, taurių asmenybių darbais sušvisdavo – prisiminkim kad ir D.Pošką, S.Daukantą, V.Kudirką, J.Basanavičių, daugelį kitų.

Taip ir dabar atsitiko: sprogo sielose suslėgtos smiltelės – savarankiškumo potencija pavirto energija, kuri Lietuvos valstybingumą atstatė. Tačiau smiltelių sprogimas ne tik savarankiškumo energiją, bet ir asmenybės agresyvumą, nuoskaudų ir skriaudų pagimdytą bei nupenėtą, išlaisvino.

“Tu neteisus, teisus – aš. Tik mano idėjas būtina įgyvendinti ir tik tokiais būdais, kokiais aš siūlau. Aš, aš, aš – tau!”

Prievarta, nuoskaudos ir skriaudos suformavo … prievartaujančias asmenybes.

Tikrai skaudžiai istorija pasityčioja iš žmonių, iš šventųjų jų kančių… Tai žinodami, geriau suprasime ir aktyviausius LAFo ideologus, ir kai kuriuos dabartinio Sąjūdžio žmones, kviečiančius ginklo imtis, ir ne vieną Piliečių chartijos vyrą ar moterį, nuolatos ir jau stačiai įkyriai šaukiančią tautą vis naujas priesaikas Lietuvai pasirašyti. Geriau supratę tų žmonių nelaimę, geriau suvoksime ir nelaimes, kurias jie gali užtraukti mūsų valstybei. Prievartaujanti energija, kurios šaltinis – patirtos nuoskaudos ir skriaudos, labai pavojinga…

Ta, anot Jūsų, skriaudų energija maitina ne tik inteligentų ar intelektualų agresyvumą. Skriaudų energijos pritvinusios visų sluoksnių nemažos dalies žmonių širdys. Kaip sutvirtėtų Lietuva, jei tą energiją žmonės panaudotų valstybės kūrimui!

Visiška teisybė. Kai sausio 10 dieną per Vyriausybės susitikimą su Lietuvos inteligentijos atstovais premjeras G.Vagnorius pakvietė intelektualus aktyviau įsitraukti į valstybės kūrimo darbą, kai kurie garbūs vyrai ir moterys premjero žodžius  palaikė … kvietimu į ministerijas ir departamentus, žodžiu, į valdžią. Jei dar yra išminčių (intelektualų – paslaptingiau skamba), įtikėjusių, kad valstybę kurti gali tik į valdžią prasimušę, tai jau ką manyti apie kitų sluoksnių žmones – visi drauge jie tikrai daug energijos tuščiai ar net piktam išvaistys…

O juk tokių galvosūkių spręsti nereikia. Valstybė – tai lyg ir rožančius, kur kiekvienas karoliukas – savitas struktūrinis visuomenės darinys, kryželis – institucija, leidžianti įstatymus, o siūlas, ant kurio suverti karoliukai ir pakabintas kryželis, – tai natūraliai, pagal kompetenciją, atsakomybę ir pagarbius, visiems naudingus susitarimus susiklostę karoliukų bei kryželio santykiai.

Valstybės kūrimas ir yra normalių santykių tarp visuomenės struktūrų ir valstybės, vyriausybės institucijų formavimas ir stabilizavimas visoms struktūroms priimtinu būdu. Vaizdžiai tariant – tai siūlo rožančiui pynimas. Ir tą siūlą pina ne tik parlamentas, ne tik vyriausybė, ne tik partijos, ne tik, tarkim, Rašytojų sąjunga, tačiau ir aš, rašytojas, ir tu, ūkininkas, ir jis, darbininkas, ir ji, prekybininkė, ir jie, kariai savanoriai, mokslininkai, tarnautojai, ir jos, motinos, namų šeimininkės…

Tad taip ir turim gyventi: savo agresyvumą, nuoskaudų ir skriaudų penimą, užgniauždami; siūlelį, rišantį su kitais žmonėmis, pindami; ribą, ties kuria atsidūrę, sandorių su sąžine nebedarytume, visada jausdami, žinodami, gerai matydami; teisingumo ir doros, idealiųjų duotybių, kojom netrypdami, į jokiu pinigus nekeisdami. Taip gyvensime – lasiva bus Lietuva.

Nuotraukoje: rašytojas Petras Dirgėla.

2012.04.30


Prisijunkite prie diskusijos