Nuoširdus Lietuvos – Latvijos draugystės puoselėtojas VDU prof. Alvydas Butkus yra minėjęs, jog broliai latviai turi sukūrę puikų meninį filmą nepriklausomybės tema. Omenyje prof. A.Butkus turėjo 2007-aisiais pastatytus „Rygos karius“.
Suprask, tai – vykusi meninė juosta, kupina intrigų, pavojų, ir tuo pačiu – žadinanti patriotinius jausmus, stiprinanti pagarbą valstybei.
Pirmą kartą „Rygos karius“ išvydau tik šiemet, vasario 16-osios vakarą, paakintas prof. A.Butkaus pasakojimų. Jaučiu dėkingumą tiek prof. A.Butkui už rekomendacijas, tiek LRT vadovybei, filmą parodžiusiai būtent vasario 16-osios vakarą (vis tik ypatinga vasario 16-osios aura – ne tušti žodžiai).
Latvių režisierės A.Graubos darbas vertas pagarbos, nes turi tai, ko šiandien mums trūksta. „Rygos kariai“ skatina domėtis istorija, bet tai daro ne primityviai, ne tiesmukiškai.
„Rygos kariai“ prie televizijos ekranų prikausto gausią žiūrovų auditoriją. Mat filmo pagrindas – nuotykiai. Tad latviškos versijos belste beldžiasi į daugelio širdis. O kartu su latviškomis versijomis – ir latviškasis patriotizmas.
Galų gale „Rygos kariai“ skatina pasitikėti savo jėgomis. 1919-aisiais metais apie 10 tūkst. tūkst. latvių savanorių sugebėjo sostinę apginti nuo geriau ginkluotos ir profesionaliau paruoštos 50-ies tūkst. vokiečių armijos. Latviai nugalėjo beveik penketą sykių stipresnį priešą! Tad kodėl dabar, 2014-aisiais, latviai nepajėgtų atremti daug sykių stipresnių priešiškų įtakų?
Deja,vasario 16-ąją apart „Rygos karių“ lietuviškosiose televizijose neaptikau beveik nieko vertingo, kas neabejotinai būtų tikę Nepriklausomybės minėjimo proga. Neturime nė vieno naujo lietuviško meninio filmo apie sudėtingą, painią, tragiškai didingą Lietuvos praeitį. Meninėse juostose per dvidešimt metų nieko neįamžinome – nei Klaipėdos sukilimo, nei kovų su lenkų okupantais, nei tarpukario žvalgų žygdarbių. Tiesa, pabandėme pagerbti miško brolių auką. Bet neatėjus ryškiai sėkmei, – nusiminę nuleidome rankas. Daugiau nė nebandome.
Ši gėdinga situacija tęsiasi jau beveik ketvirtadalį amžiaus. Lietuvoje išaugo mažų mažiausiai viena karta, kuriai bręstant nesukurtas nė vienas ryškesnis lietuviškas istorinis – meninis filmas. Tarsi Lietuva neturėtų istorijos. Tarsi Lietuva neturėtų ką parodyti kinų, televizijų žiūrovams.
Ir, regis, – jokių pragiedrulių. Lietuviškoji kino studija – merdi. Ambicinga valstybė bent jau svarstytų, ką būtina daryti, kad jaunuomenė kiekvienais metais sulauktų bent po vieną naują rimtą nuotykinį meninį istorinį filmą. Dabar nėra net svarstymų, net ginčų.
XXX
Užuot svarstę, kodėl merdi istorinių lietuviškų filmų industrija (akivaizdu, kad savais meniniais filmais pajėgtume sumažinti priešiškų propagandų įtaką), mes veliamės į ginčus, į kuriuos, vadovaujantis sveiku protu, nederėtų veltis. Štai vasario 16-osios popietę Info TV parodė diskusijų laidą „Yra kaip yra“, kurioje audringai ieškota tautinių simbolių prasmės. Nedrįsčiau tvirtinti, jog laida – neįdomi. Taip pat nedrįsčiau teigti, esą tokių laidų nereikia. Kai kada galima pasibarti ir dėl mažareikšmių problemų su žmonėmis, kurie įsivaizduoja esą rimti menininkai, puikūs istorijos žinovai ar didūs politikai.
Tačiau nepamirškime, kad tokios laidos mus atitraukia nuo gyvybiškai svarbių temų ir sureikšmina tuos, kurių derėtų tiesiog nepastebėti. Argi išmintinga argumentų kalba ginčytis su tais, kuriems rūpi sukelti vien kuo didesnį triukšmą ir chaosą? Tegul darkosi, Tautiškoje giesmėje įžvelgdamos nepagarbą moteris, tegul nešioja švarko atlapuose įsisegę nacistinę Vokietiją menančius ženklus. Tiesiog nepastebėkime jų. Ignoruokime juos. Tokiems didžiausia bausmė – ne kritika, o nutylėjimas.
Iškraipiusios Lietuvos himnu tapusią Vinco Kudirkos tautišką giesmę feministės mano atlikusios prasmingą, pagarbos vertą darbą. Tegul taip mano. Kam ginčytis, kam kviestis į televizijas? Feministės prisipažino pasiekusios pergalę – jos pastebėtos, jų elgesį svarsto net teisėsauga. Jos džiaugiasi mūsų dėmesiu. Bet jei jos jaučiasi laimėjusios, mes turėtume jaustis pralaimėję.
Vienintelis prasmingai apie simbolius ir jų prasmę kalbėjo etnologas Vytautas Tumėnas. Tačiau jį dažnai perrėkdavo liūdnai pagarsėję Mindaugas Murza ir Andrius Lobovas, įsikalę sau į galvas, tarsi Lietuva be svastikos – Lietuva be ateities. Tiesa, įdomių minčių pažėrė žurnalistas Arkadijus Vinokuras (simbolio vertę apibrėžia ir konkretus istorinis kontekstas) ir verslininkas Giedrius Drukteinis (murzininkai sąmoningai renkasi susikompromitavusią ideologiją, todėl ir patys tapo sukompromituoti).
Tačiau akcentuodami simbolių reikšmę neužmirškime esmės. Ne forma, o turinys pirmiausiai turėtų rūpėti. Jei Lietuva suklestės, tai suklestės ne dėl to, kokius simbolius turėsime įsisegę į atlapus Vasario 16-ąją ar Kovo 11-ąją. Jei Lietuva žlugs, tai išnyks irgi ne dėl to, kokias – skaitlingas ar ne itin skaitlingas akcijas rengsime miestų aikštėse.
Kartais užuot paskubėjus į Antano Smetonos minėjimo renginius verčiau pasilikti namie – atidžiai perskaityti Algimanto Liekio istorinį veikalą apie Antano Smetonos nuveiktus – nenuveiktus darbus. Daugiau naudos, daugiau prasmės, daugiau patriotiško užkrato.
Kas vertingiau – pereiti šventiškai papuoštu prospektu ar susirasti Eduardo Eigirdo redaguojamą žurnalą „Valstybė“ ir perskaityti straipsnį „Sukrečiantis STT reidas prieš „Tele – 3“, pasakojantį, kaip klastingai, į pagalbą pasitelkiant net lietuviškas slaptąsias tarnybas, Lietuvoje žlugdoma vakarietiška, nuo Rusijos įtakų nepriklausoma žiniasklaida?
Užuot skubėjus pasiklausyti vasario 16-osios proga rengiamo muzikinio koncerto Rotušės aikštėje kai kada prasmingiau atsiversti storą rašytojo Petro Dirgėlos istorinį romaną „Joldijos jūrą“ ir perskaityti jį širdimi. Nuo pirmo iki paskutinio puslapio. Apie Lietuvos praeitį daugiau sužinosi nei klausydamasis valdiškų kalbų iš Seimo ir Vyriausybės tribūnų.
XXX
Tiesa, prof. Vytauto Landsbergio kalba, skirta vasario 16-ąjai, buvo kaip niekad prasminga. Tokia pat prasminga kaip ir praėjusiais metais. Trumpa, bet aktuali, aštri. Ne apie formas, o apie esmę. Stovėdamas Signatarų namų balkone profesorius barė referendumininkus. Pagrįstai barė. Nors ir netobula, nors ir išlaidaujanti, nors ir kvailystes krečianti ES nėra mūsų priešas. ES – kur kas geriau nei SSRS ar Rusija.
Tad sentencija, jog kiekvienas iš mūsų teturime tik po vieną nugarą ir, nusisukę nuo ES, būtinai veidu atsisuksime į Vladimiro Putino valdomą Rusiją, – tarsi pirštu į akį.
Slaptai.lt nuotraukoje: žurnalistas Gintaras Visockas.
2014.02.17; 09:37
