Kapitalistinė sistema nedavė to, ko tikėtasi, į ką buvo eita


Print

Žurnalas “Metai” pateikė trejetą aktualių klausimų Lietuvos rašytojams, intelektualams, filosofams. Štai šie klausimai.

1. XXI amžiaus pradžia nėra labai paguodžianti – ekonominės krizės, terorizmas, antiglobalistinis ekstremizmas, gamtinės katastrofos, blogėjanti ekologinė situacija. Kokias išeitis matote žmonėms, tautoms, valstybėms? 2. Kaip vertinate politinius ir ekonominius Lietuvos rezervus sudėtingų naujojo   amžiaus iššūkių akivaizdoje? Ir amžinas klausimas – “ką daryti”, kad sumažintume neišvengiamus nuostolius? 3. Kas Jums asmeniškai padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį. Iš kur semiatės stiprybės? Kokie elgesio archetipai būtų optimaliausi šiandien?

Visuomenės aktualijų portalui Slaptai.lt šiandien skelbia rašyto Vytauto Bubnio atsakymus.

1-2. Pirmą ir antrą klausimus sujungdamas, nes jie iš esmės tapatūs, atsakau: aš ne pranašas. Kokia išeitis? Ką daryti klausė ir mums skaudžiai žinomas Vladimiras Iljičius. Tarėsi suradęs atsakymą, ir mes tai patyrėme savo kailiu. Ne tik mes, šimtai milijonų planetos gyventojų. Jau rodės, kad pastaruoju laiku komunizmo idėjos atsidūrė istorijos šiukšlyne. Ar tikrai? Europoje ir Amerikoje į gatves vėl išeina demonstrantai. Net su raudonomis vėliavomis ir Karlo Markso portretais, protestuodami prieš bankų ir korporacijų despotiją bei socialinį neteisingumą.

“Vienam procentui turtuolių priklauso viskas, o 99 proc. gyventojų gyvena skurde”, – skanduoja “Okupuok Volstritą” judėjimo dalyviai. Jiems pritaria Graikijos, Italijos, Portugalijos žmonės. Ir ne tik. Kapitalistinė sistema nepasiteisino, nedavė to, ko tikėtasi, į ką buvo eita. Ar ir vėl komunizmo šmėkla klaidžioja po Europą? Kas gali pasiūlyti naują idealų politinės valdžios modelį, kokius naujus moralės principus sugalvoti?

Aš pats stengiuosi gyventi pagal Dešimt Dievo įsakymų, todėl mano atsakymas į pateiktus klausimus, ir į man pačiam nuolat kylančius, būtų toks: pranašo Mozės dekalogas nepaseno iki šiol.

3. Kas man padeda išgyventi šį nelengvą laikotarpį? Pupos. Ir dar moliūgai. Juokauju? Ir taip, ir ne.

“Aš pamėgau tas savo pupų eiles, nors jų buvo daugiau, nei man reikėjo. Jos rišo mane prie žemės ir šitaip sėmiausi jėgų lyg Antėjas. Kam man reikėjo jas auginti? Tiktai Dangus žino tai. Štai toks ir buvo mano darbas visą vasarą – auginau pupas šiame žemės paviršiaus plotelyje…” Tai eilutės iš amerikiečio Henry’io Davido Thoreau knygos “Voldenas arba gyvenimas miške”. Išpažintis žmogaus, kuris savo valia paliko civilizuotą pasaulį ir dvejus metus gyveno kaip atsiskyrėlis.

Ši knyga man kaip evangelija. Rašytojas teigė, kad negali pasinerti į juodžiausią melancholiją tas, kuris gyvena apsuptas gamtos ir yra nepraradęs gebėjimo jausti. Gamta – tai begalinė būties knyga, kurią skaitydamas suvokiu: žmogaus ir gamtos darna – pasaulio vieningumo pagrindas. Nesu visiškas atsiskyrėlis, nors rašytojas dažniausiai ieško nuošalaus kampo, tačiau ta didesnioji kiekvienų metų dalis, kurią praleidžiu kaime, mane sustyguoja ilgam. Taigi ir pupos gali pagelbėti. (“Metai”, 2012, sausis; “Metų” anketa).

Nuotraukoje: rašytojas Vytautas Bubnys.

2012.01.22


Prisijunkite prie diskusijos