Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( II )


Print

2. „Juodžiausia figūra“, arba Kaip kuriami įvaizdžiai?

Po gana neigiamų mūsų pirmojo istoriko S. Daukanto (1793 -1864) vertinimų, iš dalies atkartojančių lenkų katalikų, jėzuitų ir rusinų metraščių bei istorikų neigiamas Vaišvilko charakteristikas („ant raudono kunigaikščio rūbo juodą vienuolio abitą dėvėjo“, atseit, „vilkas erelio kailyje“, norėjo „lietuvius krikštyti į gudų vierą“, „širdy piktybę slepia“ ir pan.[1]), lietuvių istorikai bene visose populiariausiose ir oficialiose Lietuvos istorijose Vaišvilką (neretai vadindami slaviška pravarde Vaišelga) mini tik prabėgomis.

Mindaugo sūnui randama vietos tik politinių interpretacijų paraštėse, karo veiksmų atpasakojimuose.

Kodėl taip atsitinka?

Kodėl visi minėti unikalūs Vaišvilko poelgiai, siekiai ir žygiai nublanksta ir dingsta iš lietuviško akiračio? Veikiausiai dėl dviejų dalykų. Pirmasis yra patriotinės kilmės, o antrasis – religinio at­spalvio, primestas svetimšalių autorių. Abu pretekstai stebėtinai gajūs, sudėtingi ir kenksmingi tiek tautinei lietuvio savimonei, tiek tarptautiniam Lietuvos įvaizdžiui.

Gal kada nors mes susilauksime specialių studijų, skirtų Lietuvos įvaizdžio kūrimo istorijai nuo pirmo Lietuvos paminėjimo 1009 m. iki nūdienių pusiau politinių, pusiau istoriografinių Lietuvos reprezentacijų, kur valstybė, tauta ir jos kultūra neretai vaizduojamos kaip atsilikusi, konservatyvi ir skurdi Vakarų Europos zona, tuo pačiu – blanki Europos Sąjungos provincija.

Šitokio įvaizdžio kūrėjai gali pasigirti ir pasiremti tūkstantmete mitografine tradicija, atkakliai ir nuosekliai programuota ir platinta iš pretendavusių valdyti Lietuvą kaimyninių centrų – iš katalikiškos Krokuvos ir karališkos Varšuvos, iš caristinio Sankt Peterburgo ir komunistinės Maskvos.

Geografija čia, be abejo, turi mažiausiai reikšmės – Lietuvoje visais laikais buvo aibė uolių lietuvių, klusniai ir aistringai (kartais iš idėjos, kartais už gerą algą) plėtojusių ir gynusių tolimų geopolitinių centrų programas ir jų pagrindinį siekį: turėti savo valdžioje kultūriškai bešaknę, moraliai užguitą ir pilietiškai paklusnią provinciją.

Dokumentaliai pagrįsta Lietuvos įvaizdžio kūrimo istorija, manyčiau, būtų ir, tikiu, anksčiau ar vėliau bus vienas įspūdingiausių ir skaitomiausių veikalų ne tik Lietuvoje. Išverstas į užsienio kalbas neigiamos etnoso reprezentacijos lietuviškas atvejis, talentingai pateiktas, galėtų būti kone groteskiškas modelis, atvirai vaizduojantis svetimšalių centrų technologijas politiškai ir moraliai nuginkluojant administracines provincijas. Gal tik Britanijos ir Airijos santykių daugiaamžė istorija atvertų dramatiškesnį centro–periferijos atvejį Europoje.

O kol toks veikalas neparašytas, akys krypsta į vidinį etnoso savisaugos modelį, sakyčiau, psichinį kompleksą, suformuotą herojiškai (ginkluotais sukilimais) ir intuityviai (tautosaka ir lietuvių rašytinės literatūros kūriniais) priešinantis tiesioginei okupacijai ir moralinio žeminimo propagandiniam presingui.

Sudėtingoje problemoje su daugybe sunkiai įsivaizduojamų niuansų noriu išskirti psichinį kompleksą būtent todėl, kad jis pražūtingai klaidina žmogų, perkeldamas konfliktą iš geopolitinės sferos į pačią tautą, tarsi ji pati gimdytų ir daugintų tiesioginius svetimšalių kolaborantus ir ideologinius talkininkus.

Užuot žvelgę į idėjinį ar perkamą kolaborantą kaip į svetimšalių geopolitinio eksperimento auką, imame įžiūrėti jame tautos pavergimo ir žeminimo kone svarbiausią priežastį. Tokiais atvejais nuoskauda ir pasipiktinimas užlieja protą ir prasideda tai, ko labiausiai laukia kaimyniniai geopolitiniai centrai: tarpusavio rietenos ir žudynės krašte, kur ketina įsiviešpatauti kaimynai.

Mes jau aptarėme XIII a. vidinius tarpusavio karus Marijos žemėje, kur vokiečių ordinas ir Rygos vyskupija pjudė vietinius naujakrikščius su pagonimis ir siuntė pakrikštytus lyvius, kuršius, sėlius, latgalius skersti ir žudyti nepriėmusius krikšto lyvius, kuršius, sėlius, latgalius estus ir lietuvius, iš anksto žadėdami nemenką dalį nužudytųjų ir gyvų belaisvių turto.

Tuomet likę gyvi pagonys kildavo keršyti protėvių tikybą išdavusiems ir giminės krauju susitepusiems naujakrikščiams, susiburdavo atsakomajam karo žygiui, ir vėl liedavosi narsiausių ir romiausių vietinių gyventojų kraujas.

Šitaip sukosi prakeiktas etnoso naikinimosi ratas…

O ką ateiviai? Ateiviai tik trynė rankas. Net savo karinės jėgos jiems nereikėdavo per daug aukoti grobiant baltų ir estų žemes – žygiuose dažnai dalyvaudavo tik keliolika atvykusių iš Vokietijos piligrimų riterių su savo padėjėjais, o visą žygio karinę masę sudarydavo naujo tikėjimo apimti ar godulio apakinti vietiniai naujakrikščiai.

Okupantų tikslas buvo netrukus pasiektas – Marijos žemė (dabartinės Latvijos ir Estijos teritorija) virto ramia kolonija be kietasprandžių pagonių ir įžūlių maištininkų, menančių laisvės ir nepriklausomybės skonį.

Turbūt nesuklysiu teigdamas, kad prakeiktas etnoso naikinimosi ratas lygiai taip pražūtingai sukosi ir tebesisuka ne tik mūšių lauke, bet ir taikos metu. Tik rietenos ir tautinių autoritetų žudynės taikos metais persikelia į kultūrą ir raštiją.

Pradedame žudyti kitatikių ir kitaip kalbančių arba rašančių vardus.

Nežinau, kas baisesnis – žmogžudys ar vardažudys?

Abu vienodai baisūs.

Šimtmečiais, dažnai tikro ar sąlyginio pogrindžio sąlygomis, polemizuodami su lenkiško bei rusiško šovinizmo šaukliais ir Lietuvos istorijos savais bei kitataučiais klastotojais, buvome linkę beatodairiškai ginti ir apologizuoti, garbinti ir aukštinti „tikrąją“ lietuvybę, juo labiau – „grynąją“, be dėmelės ar įtarimo šešėlio.

Kiekvienas „nukrypėlis“ nuo „tikrosios“ lietuvybės būdavo kategoriškai pasmerkiamas, o „tikrojo“ lietuvio pareiga būdavo tarp lietuvių ieškoti ir kuo išradingiau niekinti, demaskuoti „degeneratus ir išgamas, išsigimėlius ir visokius svetimiesiems parsidavėlius“.

Tarp jų, pasak karšto lietuvių patrioto,

tektų pirmiausia paminėti Vaišvilką, kuris po Treniotos mirties su rusų Voluinės kunigaikščių pagalba užgrobė Lietuvos valdžią, o po to su Vokiečių ordinu padarė taiką ir tuo pačiu latvių ir prūsų sukilėliams nutraukė pagalbą, leisdamas vokiečiams įsitvirtinti Lietuvos pajūry lietuviškų kilčių žemėse. Vaišvilkas išžudė su rusais daugybę lietuvių ir pagaliau pats žuvo nuo rusų rankos.

Priminsiu, jog ši charakteristika Vaišvilkui surašyta ne viduramžiais ar įnirtinguose tarpukario ginčuose su lenkais, karine jėga užgrobusiais Vilnių ir Vilniaus kraštą, o XX amžiaus pabaigoje laisvoje Čikagoje.

Patys nepastebim, kaip imam žaisti pagal kitataučių mums primestas taisykles ir „tautos degeneratų“ sąrašą papildom vis naujais vardais – „paikas kunigaikštis Algirdas“, „išsigimėlis Jogaila“, „lietuvių išgama J. Pilsudskis“, „žemaitis išsigimėlis G. Gerullis“, „vyskupas Baranowskis“, „vokiečių nacių propagandon įsitraukę K. Būga, A. Salys, J. Jakštas“, „lenkomanas bajoras St. Šalkauskis“ (Naujienos, 1981).

O kur dar sovietmečio „tautos išgamų“ daugialapiai sąrašai?

Nieko čia nenoriu ginti ar peikti – trokštu tik vienu konkrečiu pavyzdžiu parodyti, kaip ideologiniai ir religiniai prioritetai tarsi piktų dievų primesta pamišimo valktis užkrinta mūsų akis, ir ne vienas ideologizuotas Heraklis puola žudyti savo tautos vaikus, jų atminimą ir vardus.

Lietuvių istorijos ir kultūros kūrėjai tokiais atvejais reprezentuojami tamsiausiomis spalvomis, paišomi išdavikų pavidalais, net nesusimąstant, ką jie „išduoda“, jei tikrai išduoda. Taigi ir Vaišvilkas mūsų istoriografijoje dažniausiai iškyla nenaudėlio pavidalu.

Priminsiu vieną iš naujausių tradicinio pavidalo variantų, kad nebūčiau apkaltintas tuščiažodžiavimu. Atgavus nepriklausomybę pasirodė Mikalojaus Kondrato knyga „Lietuvių tautos ir valstybės istorija“(I d., 1994), patvirtinta anuometinės Lietuvos Respublikos kultūros ir švietimo ministerijos, o ir paties autoriaus skirta „plačiajai visuomenei, akademiniam jaunimui ir vyresniųjų klasių moksleiviams“.

Ir štai koks Vaišvilkas (vadinamas Vaišelga) iškyla mums iš knygos puslapių:

Po Treniotos nužudymo į politinę areną išėjo Vaišelga (1264–1267). Matyt, jį iš vienuolyno ištraukė ir paskatino imtis valdžios Volynės-Haličo kunigaikščiai. Mindaugo pirmasis sūnus, dar tėvui gyvam esant, buvo perėjęs į pravoslavų tikėjimą, surusėjęs ir už tai tėvo smerkiamas. Tapęs Lietuvos valdovu Vaišelga turėjo skelbti ir tvirtinti Lietuvoje rusų tvarką, rusų papročius ir ginti rusų interesus. Tikriausiai numatydamas, kad lietuviai tam priešinsis, atvyko į Lietuvą lydimas Volynės-Haličo bajorų kariuomenės ir pravoslavų dvasininkų […]. Vasilka buvo Volynės kunigaikštis 1227–1269 metais (gal net iki 1271). Vienas jo tikslų buvo užimti Lietuvą. Todėl jis ir padėjo Vaišelgai, o tasai atsidėkodamas elgėsi kaip klusnus vasalas, net atidavė Volynės kunigaikščiui Jotvingių Slonimą, Volkovyską. Vaišelgos politika Lietuvai buvo pražūtinga. […]Išdavęs lietuvių tautos interesus, sukėlęs prieš save Lietuvos kunigaikščius ir bajorus, praliejęs daug kraujo, Vaišelga pamatė, kad Lietuvoje neišsilaikys. Todėl 1267 ar 1268 m. pats atsisakė didžiojo kunigaikščio sosto ir vėl sugrįžo į pravoslavų vienuolyną. Lietuvą valdyti paliko sesers vyrui Švarnui. […]Lietuvos metraščio autoriai, kurie reiškia Lietuvos didžiūnų pažiūras, Vaišelgą laiko pačia juodžiausia, pačia kruviniausia Lietuvos istorijos figūra[2].

Taigi – „juodžiausias ir kruviniausias“…

Kaip atsiranda tokia reprezentacija?

Neketinu nė vieno blogo žodžio pasakyti apie knygos, beveik vadovėlio, autorių. Priešingai, noriu išreikšti jam pagarbą, nors asmeniškai nepažįstu. Man užtenka jo pateiktų žinių apie save. Retos patirties žmogus ir istorikas – „mokytojas, 40 metų dėstęs istoriją, apie ketverius metus skaitęs įvairius istorijos kursus Vilniaus bei Šaulių aukštosiose mokyklose. Istoriją studijavo Vilniaus universitete, klausėsi J. Puzino, I. Jonyno, J. Jakšto, A. Šapokos, K. Avižonio, L. Karsavino ir kitų profesorių paskaitų“.

Vėliau, dirbdamas pedagogo darbą, surinko daug medžiagos, kurią, prasidėjus mūsų tautos ir valstybės atgimimui, kruopščiai patikrino, papildė naujausiomis istorikų, kalbos ir kultūros tyrinėtojų išvadomis. 1989 metais realizavo savo seną sumanymą – parašė ir po penkerių metų išleido minėtą knygą.

Puiki knyga ir aš manau, kad M. Kondrato skaitytojai turės progos taip pat, kaip ir jo pamokų ar paskaitų klausytojai turėjo laimės, pajusti lietuvių tautos patirtus ir atlaikytus istorijos išbandymus.

Ir vis dėlto negaliu nutylėti vieno priekaišto: šiandien jau neįmanoma rašyti jokios, nei vadovėlinės, nei akademinės Lietuvos istorijos su jos „švenčiausiomis“ ir „juodžiausiomis“ figūromis, neatskleidžiant, kas ir kodėl „šventino“ arba „juodino“ mūsų istorijos kūrėjus.

Valstybinės, politinės, religinės ar bent ideologinės nepriklausomybės laikais, o tokių Lietuvos istorijoje ne tiek ir daug (pagoniška Lietuva iki 1386 m., neunijinė iki 1569 m., suvereni nepriklausoma 1918–1940 m.) buvo visos galimybės laisvai, svetimšalių cenzūros nekontroliuojamiems rašyti naują Lietuvos istoriją.

Reikia tikėtis, kad ir dabar, kai Lietuva, po valstybinės nepriklausomybės atkūrimo 1990 m., įstojo 2004 m. į Europos Sąjungą, neatsiras jokios, bent jau oficialios cenzūros, kuri pretenduotų varžyti Lietuvos istoriografiją ir lietuvių kultūros raidą. Nors, antra vertus, visi finansiniai svertai cenzūruojant, tai yra – paremiant ar pasirinktinai žlugdant švietimo programas, spaudą ir leidybą išsaugo savo galią.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.03.15


[1]    Simonas Daukantas. Raštai, t. 1, Vilnius: Vaga, 1976, p. 188 ir kt.

[2]    M. Kondratas. Lietuvių tautos ir valstybės istorija, I d., 1994, p. 115.


Prisijunkite prie diskusijos