Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( IV )


Print

4. Pasaulietinis Vaišvilko gyvenimas iki krikšto

Iš mus pasiekusių žinių istoriniuose epochos šaltiniuose galime spręsti, jog Vaišvilkas pirmiausia turėjo eiti tėvo pėdomis – dalyvauti kovose dėl valdžios ir naujų žemių, gintis nuo priešų ir ieškoti sąjungininkų.

Iš pradžių taip ir buvo. Istoriniai duomenys rodo Vaišvilką nuo pat jaunystės buvus ryžtingą ir drąsų žmogų. Jeigu lietuviai laikėsi viduramžiais priimto berniuko auklėjimo papročio, kai šeimos ritualas reikalaudavo sodinti ant žirgo aštuonmetį berniuką ir taip įteisinti jo vyrišką statusą, tuomet netenka stebėtis metraščio pranešimu, kad Mindaugo sūnus (neabejotinai Vaišvilkas) jau 1252 m. vadovavo karo žygiui į Truiską.

Mes tiksliai nežinome, kada gimė vyriausias Mindaugo sūnus, bet, jei tikėtume lenkiškai rašiusiu Teodoru Narbutu, Vaišvilkas

buvo Mindaugo sūnus, gimęs 1223 metais, ir, pasak genealoginių lentelių, buvo kur kas vyresnis už brolius Ruklį ir Rupeikį.[1]

Deja, T. Narbutas mėgo pirminių šaltinių pateiktus faktus taisinėti pagal savąją XIX a. istoriko logiką, čia pat pabrėždamas, kad kokio nors šaltinio pateiktoje įvykių eigoje „viskas neteisinga, neatitinka realybės“ (op. cit., p. 181), tad jo pranešimą tenka vertinti atsargiai. Vis dėlto reikia manyti, kad dvidešimtmetis Vaišvilkas jau buvo sumanus ir patyręs karys.

Ir neatsitiktinai Mindaugas, matyt, pasitikėjo savo vyriausiuoju sūnumi nuo pat jaunystės. Argi ne Vaišvilkas 1255 m. išradingai išsprendė Mindaugo konfliktą su tais pačiais Haličo ir Voluinės kunigaikščiais broliais Danilu (Danilas Haličietis;Daniil Halickij; ukr. Данило Галицький; rus. Даниúл Ромáнович Гáлицкий, 1201–1264) ir Vasilku (Василько Романович, 1203–1269)?

Ir viską sutvarkė pagal galiojančias viduramžių etiketo taisykles – iš pradžių jaunojo Vaišvilko vadovaujami lietuviai sutriuškino Danilo karines pajėgas, kai Vaišvilkas 1253 m., pasak rusinų metraščio, Mindaugo pasiųstas „siaubė Truisko apylinkes“ už tai, kad broliai anksčiau „pasiuntė daug savo pėsčiųjų karių ir raitelių prieš jų pilį ir nusiaubė visą jų krašto tėvoniją“.

Ir po to, po karinės pergalės, tas pats Vaišvilkas sudarė klasikinę taikos sutartį su Danilu Romanovičiumi, sustiprindamas santarvę „dinastinėmis vedybomis“. Pasak metraštininko, „Vaišvilkas sudarė taiką su Danilu ir ištekino Mindaugo dukterį (savo tikrąją seserį) už Švarno“ [2], Danilo sūnaus. Neužmirškim, kad antroji Danilo Romanovičiaus žmona taip pat buvo lietuvė – Dausprungo duktė. O kunigaikštis Dausprungas, kaip žinome, buvo Mindaugo brolis, taigi – Vaišvilko dėdė.

Mes dar grįšime prie tų painių Mindaugo šeimos giminystės ryšių su kaimynais rusinais, o kol kas tik įsidėmėkim, kaip sumaniai jais naudojosi Vaišvilkas.

Galime vien spėti, kokį didį karalių galėjo turėti Lietuva Vaišvilko asmenyje, jeigu… jis pats būtų to norėjęs.

Viena vertus, galingas karys, kurio portretui galbūt geriausiai tiktų iškalbingas sakinys iš minėto išeivijos rašytojo J. Kralikausko romano. Po karo žygio dienos Vaišvilkas primena: „Aš padaviau savo kalaviją, kad išgaląstų. Atšipo nuo skydų, atkirčių, kaulų ir sausgyslių.“ [3]

Antra vertus, negali nestebinti ir Vaišvilko diplomatiniai gabumai, strateginė nuovoka bei išradingumas, puikiai derantis su gilia žmoniškąja išmintimi.

Mano paminėtas 1251–1255 m. karinio konflikto su rusinais išrišimas taikos sutartimi ir sesers ištekinimu už priešo sūnaus turi dar vieną nuostabų aspektą, kurį būtina aptarti aiškinantis Vaišvilko fenomeną Lietuvos istorijoje ir lietuvių savimonės raidoje.

Tik pasižiūrėkime, ką toliau daro didžiojo kunigaikščio sūnus, vos tik laimėjęs gražią karinę ir diplomatinę pergalę!

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.03.19


[1]  Teodoras Narbutas. Lietuvių tautos istorija. Ketvirtas tomas. (Versta iš: Dzieje narodu Litewskiego przez Teodora Narbutta. Tom czwarty. Wilno, nakladem i drukiem A. Marcinowskiego, 1838). Iš lenkų ir lotynų k. vertė Irena Katilienė ir Ona Slavėnaitė. Vilnius: Mintis, 1997, p. 180.

[2]  Галицко-Волынская летопись. Подготовка текста, перевод и комментарии О. П. Лихачевой. Mano cit. ir versta pagal: Библиотека литературы Древней Руси. РАН. ИРЛИ; Под ред. Д. С. Лихачева, Л. А. Дмитриева, А. А. Алексеева, Н. В. Понырко. СПб.: Наука, 1997, t. 5: XIII век. – http://lib.pushkinskijdom.ru/Default.aspx?tabid=4961

[3] J. Kralikauskas. Titnago ugnis: Istoriniai romanai. Vilnius: Vyturys, 1993, p. 358.


Prisijunkite prie diskusijos