Karaliaus Mindaugo sūnus Vaišvilkas, arba Lietuviškasis Budos gyvenimo atsikartojimas ( XVI )


Print

22. Kultūrinė veikla Vaišvilko vienuolyne

XIII a. viduryje ar kiek vėliau, kol aplink Lietuvą vyko žūtbūtiniai krikščionijos karai su pagonija dėl Prūsijos vakaruose ir vadinamosios Marijos žemės šiaurėje Vaišvilkas savo tėvo valdose  įkūrė pirmąjį tame krašte vienuolyną ant Nemuno kranto netoli Naugarduko. Žinome, kad vienuolyne buvo įkurtas ir skriptoriumas, knygų perrašinėjimo centras, kuris vėliau pagarsėjo toli už Lietuvos ribų.

Tačiau mes dar neturėjome progos pasižiūrėti, koks gi pirmasis ar vienas iš pirmųjų tekstų buvo sukurtas šiame vienuolyne.

Pro 750 metų sangrūdą nelengva įžiūrėti, tačiau anuomet vienuolyne užrašytas tekstas, kurį mes šiandien galime pavadinti pirmuoju lietuvių literatūros kūriniu, skambėtų lietuviškai šitaip:

Turėjo Mindaugas, lietuvių kunigaikštis, sūnų, vardu Vaišvilkas. Ir išrinko jį Viešpats būti teisingojo tikėjimo išpažinėju: ėjo jis prie Sinajaus kalno tolyn nuo tėvo savo ir giminės savos, ir nuo pagoniškos savo tikybos, pažino tikrąją krikščioniškąją tikybą ir krikštijosi vardan Tėvo ir Sūnaus ir Šventosios Dvasios, ir išmoko skaityti šventąsias knygas, ir priėmė vienuolio įžadus Šventajame kalne, ir prabuvo ten trejus metus, tada sugrįžo į gimtinę, atėjo į savo žemę pas tėvą savo. O tėvas, netikėlis šitoks, švelniais žodžiais kalbino jį atsisakyti krikščionių tikėjimo ir vienuolystės, ir priimti karaliaus valdžią karalystėje. Betgi tas, krikšto jėga ginkluotas, nenorėjo paklusti tėvo prašymams, nei pagrasymų jo išsigando, tik išėjo iš savo tėvo namų, pasistatė sau vienuolyną krikščionių žemėse ir čionai gyveno, šlovindamas švenčiausiąją Tėvo, Sūnaus ir Šventosios Dvasios Trejybę.

Tekstas, be abejo, buvo surašytas ne lietuviškai, o senąja bažnytine slavų kalba, kaip būdavo anuomet rašoma visuose krikščionių graikų apeigų vienuolynuose Lietuvos kaimynystėje, nors visi Kijevo Rusios ir Šiaurės Rusios vienuolynai tuomet dar priklausė Bizantijos sostinėje gyvenusio ir veikusio Konstantinopolio patriarcho žiniai ir valdžiai.

Idant šiuolaikiniams skaitytojams būtų lengviau įsivaizduoti, kaip galėjo skambėti teksto originalas, pateiksiu seniausio išlikusio nuorašo pradžią iš Naugardo pirmojo metraščio seniausios redakcijos (старший извод) senąja bažnytine slavų kalba: „Бяше же у Миндовга у князя Литовскаго сынъ, имя ему Въишелгъ; того же избра господь поборника по правЂи вЂрЂ“ ir t. t..[1]

Kaip matome, visas tekstas skirtas karaliaus Mindaugo sūnui Vaišvilkui – kalbama apie jo kilmę ir tolimesnį gyvenimą.

Kodėl apie Vaišvilką?

Argi tėvas Mindaugas nebuvo svarbesnis žmogus, daug labiau vertas senovės metraštininko dėmesio?

Atsakymas būtų toks: kaip stipriai ir naudingai Mindaugo vardas yra susijęs su Lietuvos valstybės įtvirtinimu bei tarptautiniu pripažinimu, taip tvirtai ir vaisingai susijęs vyriausiojo Mindaugo sūnaus Vaišvilko vardas su lietuvių literatūros pradžia ir kova už Lietuvos kultūros ugdymą vidur­amžiais.

Tačiau tėvo ir sūnaus istoriniai vaidmenys visiškai skirtingai nušviesti ligšiolinėje Lietuvos istoriografijoje ir kultūros istorijoje. Kol rašėme apie Mindaugą, galėjome naudotis milžinišku istoriografijos sąrašu, kuriame nurodyti veikalai ir straipsniai apie Mindaugą įvairiausiomis kalbomis, ir tas sąrašas nuolatos ilgėja, kasmet pasipildo naujais darbais darbeliais. Bet vos tik priartėjame prie Vaišvilko, istoriografijos sąrašėlis, kaip minėjome,  stebėtinai susitraukia – čia nerasime nė vienos monografijos apie Vaišvilką, nė vieno specialaus istorinio veikalo, net pabirų rimtesnių straipsnių vargiai prisirinks viena dešimtis.

Kodėl?

Atsakymo teks ieškoti ne tik XIII a. istorinėse kryžkelėse, bet ir Lietuvos istorikų mąstysenos labirintuose, dar daugiau – mūsų pačių šiuolaikinėje pasaulėžvalgoje, kurią nešiojamės su savimi kaip sraigės savo būstą. Kilus naujų dirgiklių pavojui, neturime kur dingti – gūžiamės atgal į savo tradicinių įsitikinimų kiautą.

Deja, visai be reikalo.

Kartais pakanka tik plačiau apsidairyti, atsitraukti nuo patogaus monoparadigminės žvalgos langelio ir mums atsivers nauji horizontai su kitomis spalvomis ir netikėtomis dvasinėms prasmėmis ten, kur anksčiau, atrodė, tvyrojo tik lengvi ūkai.

23. Pirmasis lietuvių literatūros kūrinys

Kad viskas iš karto atsistotų į savo vietas, pradėkim nuo to momento Lietuvos karaliaus sūnaus gyvenime, kai Vaišvilkas nusprendė įkurti ir, kaip žinome, įkūrė ant Nemuno kranto netoli Naugarduko vienuolyną.

Daugelis istorikų ir net literatūrologų tą faktą minėjo ir prabėgom šiandien pamini kaip dar vieną keistuolio karalaičio užgaidą.

Tuo tarpu čia, vienuolyno įsteigimo istorijoje, ir slypi raktas ne vienai mūsų seniausios literatūros ir kultūros mįslei įminti,

Vienuolyno įkūrimas viduramžiais, kaip minėjome, – didžiulės sakralinės reikšmės žygis.

Kaip tik dėl to viduramžių vienuolynai ir įdiegė tradiciją, pagal kurią kiekviena naujai sudaryta vienuolyno brolija, atsidėkodama steigėjui, sukurdavo hagiografinio stiliaus kūrinį apie savo vienuolyno įkūrėją.

Naugarduko vienuolynas, kaip matysim, nesulaužė tradicijos.

Iš čia ir mūsų pagrindinė išvada – sakralinės Vaišvilko biografijos, tai yra – hagiobiografijos, kurią vadiname „Dievo išrinktojo Vaišvilko gyvenimas“,atsiradimas tiesiogiai susijęs su Vaišvilku, kaip vienuolyno įkūrėju.

Vaišvilkas pirmasis iš Lietuvos kunigaikščių įkūrė krikščionių vienuolyną, ir jam skirta hagiografija laikytina pirmuoju seniausios lietuvių literatūros kūriniu. Žinoma, tol, kol nebus rasta senesnių tekstų, o šito, manau, mes visi lauksime. 

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: literatūrologas, literatūros kritikas, humanitarinių mokslų daktaras, rašytojas Algimantas Bučys.

(Ištrauka iš Algimanto Bučio knygos „Seniausiosios lietuvių literatūros istorija ir chrestomatija“. – Vilnius, 2012).

(Bus daugiau)

2013.04.16


[1]                           Новгородская первая летопись старшего и младшего изводов; in: Полное собрание русских летописей, t. 3. Москва–Ленинград: Издательство Академии Наук СССР, 1950. Čia ir toliau pateikiami mano vertimai iš senosios slavų kalbos, kuria knygoje cituojami metraščiai buvo rašomi Kijevo Rusioje, Naugarde, Pskove, senajame Vladimire, Cholme ir kituose miestuose, taigi – ir Naugarduke. Chrestomatijoje pateikiamas šio ir kitų tekstų vertimai į lietuvių kalbą su visais būtinesniais lietuvių literatūros istorijai (Nota bene: literatūros istorijai, bet ne akademinei šaltinių publikacijai!) bibliografiniais komentarais.


Prisijunkite prie diskusijos