Karo korespondento išpažintis. Amerikietiški prezervatyvai


Prezervatyvai

Gintaras Visockas

Karo korespondento išpažintis. Amerikietiški prezervatyvai

Nuotaika – pakili. O kaip kitaip – likau gyvas! Nė menkiausio įbrėžimo, nė menkiausios žaizdelės. Net ir didesnių pergyvenimų nepatyriau. Nerimo, pavojingų situacijų pasitaikė, kaip be jų. Tačiau nuojauta visąlaik kuždėjo, jog rusams miesto užgrobti nepavyks. Gal kada ir kris čečėnų sostinė, greičiausiai neatsilaikys, juk milžiniška Rusija pajėgi praryti mažytę Čečėniją, tačiau tikrai – ne šiandien, ne dabar.

Keletas plaukų mano šviesioje ševeliūroje tądien papilkėjo. Negali būti, kad nė vienas plaukas nepražilo. Bet man negaila. Užtat visuomet galėsiu tvirtinti savo akimis matęs pirmąjį Grozno šturmą. Man – tai svarbu. Jei kas nors teirautųsi, kuo gi užsiėmiau 1994-ųjų lapkričio 22-ąją, iki pat mirties prisiminsiu – ne alų Vilniaus užeigoje pliumpinau, ne nuobodžioje Seimo konferencijoje užpakalį tryniau. Tądien gyvenau Dagestano gatvėje netoli Grozno centro, kurio link iš kelių pusių nuo pat ryto bjauriai riaumodami, tarsi šlykščios Pragaro pabaisos, žlegėjo Rusijos Federacijos tankai.

Šiurpu? Taip. Kur slėpsiuosi, jei vis tik rusai užimtų miestą ir Grozno gatvėse užvirtų nuožmūs, kruvini gatvių susirėmimai? Šis klausimas graužė tarsi sieros rūgštis. Bet Pavelo Gračiovo grasinimai, esą Grozną jis parklupdysiąs vos su vienu desantininkų pulku per keletą valandų, – žlugo. Akivaizdžiausias nusišnekėjimas. Nepaėmė Grozno. Ir nė nepanašu, jog artimiausiu metu užimtų net ir labai stengdamiesi. Čečėnai – puikūs kariai. Čečėnai – drąsūs kariai. Gračiovas apsijuokė, apsijuokė taip kvailai, kad garbingas karininkas iš gėdos nusišautų. Bet ar rusų generolams suprantama, kas yra garbė?

Žingsniavau į Džocharo Dudajevo vardu pakrikštytus rūmus. Atokesnių gatvių namų langai – sveikut sveikutėliai. Įstiklinti. Kai kur net blizga, nors jau vakarėja, tuoj ims temti. Bet tose atkarpose, kur riaumodamas praūžė bent vienas tankas, kur išsidraskė į šimtus skeveldrų bent vienas sviedinys, visi alei vieno namai – tuščiomis kiaurymėmis. Be stiklų. Stiklų šukės gruzdėjo po kojomis. Kai kur jų būta tiek daug, kad net batai klimpo tarsi į pelkę.

Skubėdamas į prezidentūrą sužinoti naujausių naujienų, tai šen, tai ten mačiau dar rusenančius rusų tankus su nusmukusiais vikšrais, aplamdytais bokšteliais, išdraskytais šonais. Jie – ne popieriniai. Ne meniniame filme, ne nuotraukoje. Jie – Lenino gatvėje, beveik pačiame Grozno centre. Galiu juos paliesti. Prie kelių aplaužytų geležinių monstrų gulėjo brezentais pridengti rusų tankistų kūnai. Dar nespėjo išvežti. Ar man jų gaila? Net nežinau. Patys kalti. Niekas čia jų nekvietė.

Prezidentūroje išgirdau, kad jau rytoj žurnalistams leisią pasišnekėti su nelaisvėn paimtais rusų tankistais. Čečėnai kvietė būtinai rast laiko, nes būsią įdomu. Be jokios abejonės, – ateisiu. Bėgte atbėgsiu. Ne kiekvienam nusišypso laimė pašnekinti suimtus rusų tankistus. Aš tokią galimybę turėsiu maždaug po dvylikos valandų.

Tačiau unikalią spaudos konferenciją nukėlė. Akistatą su čečėnų karių budriai saugomais rusų tankistais, kiek prisimenu, surengė ne kitą, o dar kitą dieną. Mat šito pageidavę rusų žurnalistai. Jie skundėsi nespėsią greit atlėkti į Grozną iš Maskvos, Leningrado. Todėl Grozno miesto komendantas pokalbius po atviru dangumi nukėlė 36 valandom.   

Duoto žodžio čečėnai laikėsi. Prie prezidentūros rusų tankistai buvo atvesti kaip sutarta. Juos lydėjo neperšaunamą liemenę dėvįs, tik vieną pistoletą prie juosmens prisisegęs komendantas ir keturi nuo galvos iki kojų ginkluoti sargybiniai. Tankistų – keliolika vyrų. Ir vyresnių, ir visai jaunučių. Suimtieji dairėsi sutrikę, išsigandę. Tarsi prisidirbę į kelnes. Žvelgiant į juos buvo lengva numanyti, kad nesitikėję tokios „šlovingos“ baigties. Keli iš jų – purvini, apsvilusiais, tepaluotais, apdraskytais kombinezonais. Vieno plaštaka – subintuota.

Vos tik juos išvedė iš kažin kokio rūsio, gausiai iš Maskvos ir kitų Rusijos miestų sulėkę žurnalistai tarsi galingas krioklys nuūžė suimtųjų pusėn. Kad rusų žurnalistai taip agresyviai veršis prie tankistų, – nesitikėjau. Ypač aršiai alkūnėmis kelią skynėsi merginos, moterys, kurių, beje, buvo dauguma. Kodėl – būtent dailios merginos trumpais ir pusiau trumpais sijonais? Tokia Rusijos žvalgybų taktika – prisidengti neva gležnomis, nieko kariniuose reikaluose nenutuokiančiomis merginomis. Kai likau nustumtas į šalį, po patirtų niuksų ir pats puoliau stumdyti. Velniop etiketą, velniop džentelmeniškumą. Man reikia girdėti, ką kalbėsią tie nelaimėliai. Nors argi jie – nelaimėliai? Nelaimėliai – tai tie, kurie gulėjo prie tankų pridengti palomis.

Rusų žurnalistų klausimai pasirodė kvailoki. Tas pats – per tą patį. Ar nekankina, ar perrišo žaizdą, ar atnešė pavalgyti? Čečėnų nelaisvėn pakliuvę kariškiai gyvenimo sąlygomis nesiskundė. Buvo akivaizdu, kad čečėnai jų – nei kankino, nei ruošėsi kankinti. Tuomet vainachai elgėsi labai protingai. Belaisvius paleisdavo namo. Be išpirkų, be išankstinių sąlygų. Tereikėdavo pažadėti, jog daugiau nekelsią rankos, ir viskas, tu – laisvas, bėk į visas keturias puses. Tauriai elgdamiesi čečėnai laimėdavo ne tik nelaisvėn patekusiųjų, bet ir jų artimųjų simpatijas. Todėl žurnalisčių aimanavimai atrodė nenatūralūs.

Bet merginos vis tiek įkyriai aikčiojo, reikalaudamos ypatingai humaniško elgesio.

Atidžiai klausydamasis, ko žurnalistės teiraujasi suimtųjų, įsikišo Grozno komendantas. Jis patikinęs, kad belaisviai po apklausų bus grąžinti Maskvai. Vienintelė sąlyga – pažadas daugiau nepuldinėti Čečėnijos, nes antrą sykį patekę į čečėniškas rankas bus teisiami pagal karo lauko įstatymus. Tai – mirties bausmė. Bet šiandien tikrai nėra jokių priežasčių verkšlenti. Suimtieji po kelių dienų džiaugsis gimtųjų namų jaukumu.

Komendanto paaiškinimu žurnalistės liko nepatenkintos. Joms, regis, būtų buvę parankiau, jei tankistai aikštėje stovėtų sumušti, kruvini. Štai tada jos turėtų apie ką rašyti. Dabar – šnipštas. Jokių patvirtinimų, kad čečėnai – žvėrys.

Merginoms beliko susirasti kitą temą – energingai teiravosi motinų, žmonų, tėvų adresų. Artimiesiems jos praneš, kas nutiko. Tuomet viena ypač bjauriu spiegiančiu balseliu dar sykį pratrūko: ar tikrai mylimai žmonai perduoti, kad žiauriai nemušė? Pamaniau, jog ši pamaiva, kad ir ką išgirstų, grįžusi į redakciją vis tiek akiplėšiškai meluos – kapitoną mušė, mušė, mušė.

Nugirdęs tendencingą klausimą, Grozno komendantas pyktelėjo. Iš pradžių, regis, mėgino valdytis, bet paskui garsiai, kad visi girdėtų, paskelbė:

  • Tanke, kuriam vadovavo kapitonas, radome degtinės ir prezervatyvų.

Man pasirodė, kad įspūdingai aukštas ir stambus sostinės komendantas iš pradžių nesiruošė nagrinėti subtilios prezervatyvų temos. Kam žeminti sučiuptuosius? Tačiau jį sunervavo įkyriosios rusų žurnalistės. Grozno komendantas iš kišenės energingai išsitraukė celofaninį maišelį ir iš jo ant žemės pabėrė šūsnį prezervatyvų. Gal šimto ir nesuskaičiavau, bet būta daug, labai daug. Sostinės vadovo akys spindėjo nuo pasitenkinimo: jei jūs šitaip, tai ir mes skolingi neliksime… Išvertus į lietuvišką patarlę: kaip šauksi, taip atsiliepsią…

Žurnalistė net žaktelėjo iš nuostabos. Iš pradžių lyg ketino perklausti kapitono, ar tikrai jis turėjęs „meilės gumyčių”. Bet paskui, matyt, persigalvojo. Nutarė verčiau prikąsianti liežuvį.

Tada Grozno komendantas iškalbingai pridūrė:

  • Jiems vadovybė buvo įkalusi į galvas, kad Grozno šturmas būsiąs lengvas, nepavojingas ir mielas pasivažinėjimas. Tad linksminkitės, kodėl nedžiūgaujate?

Spiegiančiu balseliu kalbanti gražuolė apsimetė neišgirdusi kandžios replikos. Vargu ar ji ruošėsi pranešti kapitono žmonai apie prezervatyvus. Niekas iš rusų žurnalistų spaudoje anuomet nėra užsiminęs apie specifinius radinius į Grozną besiveržusiuose tankuose. Čečėnijos informacijos agentūra Čečėnpress atliko kruopštų rusiškosios spaudos ir televizijos reportažų analizę: pasakojimuose apie 1994-ųjų lapkričio 22-osios šturmą bei pokalbius su tądien čečėnų kariams įkliuvusiais tankistais apie prezervatyvus – nieko. Mirtina tyla.

Ir vis tik kapitono žmona, guldau galvą ant ešefoto, sužinojo apie prezervatyvus. Tai aš tas skundikas, išsiuntęs laiškelį, kuriame cituojamas Grozno komendantas. Išsiųsti laišką buvo labai paprasta. Nugirdau viena ausimi, kaip kapitonas rusų žurnalistėms nurodęs miestą, gatvę ir buto numerį, kur šiuo metu gyvenanti jo mylima žmonelė. Nežinau, ar teisingai pasielgiau, bet tos dirbtinai verkšlenančios gražuolės buvo rimtai įsiutinusios ne tik komendantą, bet ir mane. Kodėl jos, vištos, nesidomi, kiek tądien jų apraudomi tankistai nužudė čečėnų?

Beje, aš ne tik nusiunčiau žinutę Maskvon su smulkiu komentaru apie amerikietiškuosius prezervatyvus. Sugrįžęs Lietuvon šį nutikimą smulkiai aprašiau viename iš savo straipsnių.

Gamybiniame pasitarime Vilniuje mano tekstas buvo triukšmingai aptariamas. Keli kolegos tvirtino negalį patikėti, jog tanke rasta prezervatyvų. Jie įtarė Grozno komendantą išsigalvojus. Jie taip pat smerkė mane, kam gi aš, niekadėjas, žmonai išsiuntęs telegramą. Kokią moralinę teisę aš, akiplėša, turiu kištis į visai nepažįstamos šeimos reikalus?

Sėdėjau gamybiniame pasitarime suglumęs. Nuoširdžiai nesupratau, kodėl jiems labiau gaila ištvirkėlio kapitono nei žuvusių Grozno gynėjų.

Gal nesugebėjau įtikinamai surašyti, neparinkau tinkamų žodžių?

2020.11.18

print

2 komentarai

Komentuoti: Zigmas Atšaukti atsakymą

El. pašto adresas nebus skelbiamas. Būtini laukeliai pažymėti *