Kas genialiai nereikšminga ir reikšmingai svarbu?


Print

Turėjau kaimyną, pro kurio stogą košėsi saulutė, o jis prie kamino tvirtino TV anteną. Jo manymu, lietaus debasėlis tik retkarčiais užkliūva, o geras vaizdo ir garso signalas TV ekrane yra naudingas kasdien ir ištisą parą.

Vilniaus miesto savivaldybės taryba 2009 m. gruodžio 2 d. nutarė toliau plėtoti Ermitažo – Gugenheimo muziejaus projektą (“XXI amžius”, 2009 m. nr. 89). Šio projekto pleištą miestui varo A.Zuokas, G.Kirkilas ir J.Imbrasas. Už penkis milijonus dolerių Vilniaus savivaldybė iš Jono Meko įsigijo Jurgiui Mačiūnui priklausiusius “Fluxus” tipo daikčiukus, o jiems sudėti reikia muziejaus. Statyba pareikalaus 260 mln. litų.

Tai kiauras stogas ir antena prie kamino – daug milijonų naujam muziejui, o kiti Vilniaus miesto reikalai teduoda kelią pretenzingoms keistenybėms.

Kas yra “Fluxus” ir J.Mačiūnas? “Jurgis Mačiūnas – nereikšmingumo “(? – V.V.) genijus, savo sukurtu “Fluxus” judėjimu padaręs didžiulę įtaką šiandieninei Vakarų kultūrai (…)”, – taip kalba vienas Jono Meko atstovas (“Draugas”, 2010 m. sausio 20 d.). “Nereikšmingumo genijus”, “Fluxus” judėjimas, didžiulė įtaka šiandieninei Vakarų kultūrai… Bet mažai kas susigaudo apie nereikšmingumo genialumą, apie “Fluxus”, ir mažai kas girdėjo apie J.Mačiūną bei jo didžiulę įtaką Vakarų kultūrai. Ar tai nebus dūmais rašoma savireklama? O gal net kokios nors ligelės ženklai?

Neatrodytų, kad laikas jau spaustų Vilnių statyti muziejų “nemeniškam menui”. Tokių rodinių juk visur matome, juos liečiame, paspiriame. Beveik visas gyvenimo veidas yra nemeniškas, nubertas nemaloniais fiziniais ir dvasiniais spuogais. Didesnis dėmesys Vilniaus senamiesčiui yra daug svarbiau už kažkieno piktdžiugiškus įgeidžius.

Senieji pastatai byra plyta po plytos, o mes rūpinamės savo istorija kūrybiniais keliais: iš dokumentų, aprašų, pasakojimų ir archeologinių radinių atgaminame seną prabangos buitį, atstatome Valdovų rūmus. Šis užmojis jau toli pažengęs. Dar už 240 mln. litų nuaidės pabaigos trimitai. Susispies ten kelių šimtų metų Lietuvos didikų gyvenimo likučiai, susiklostys kilimai su gobelenais, išsirikiuos vazos su skulptūromis, suguls sidabriniai ir auksiniai stalo reikmenys, šaukštai puikuosis prieš šakutes. Bus naudinga pažinti tą laikotarpį ir jį parodyti užklydusiam lenkui, vokiečiui, rusui, turkui. Geras mostas, bet ar jis nėra truputį ankstyvas? Kol susikaups tie 240 milijonų, kandys gali suėsti jau surinktus kilimus, senamiesčio plytų krūvos į žemę susmegs. Ar nereikėtų pradėti jas rankioti?

Neseniai namolio į Lietuvą išsirengė Čikagoje pabuvojęs doras kunigas. Atsisveikindamas pasakė, kad turįs aukų, už kurias Lietuvoje (rodosi, Šiauliuose) pradėsiąs statyti maldos namus su dviem butais kunigams. Kuklus žmogelis prasitarė, kad jo sumanymui užteksią dviejų milijonų dolerių. Tai kartu būsianti ir ekumeninė šventovė.

Šiauliuose stinga bažnyčių? Ar yra tiek kunigų, kad štai dar du iš parapijų prisiglaus toje misijų pastogėje? Ar nėra vaikams ar seneliams prieglaudų, kuriose jau šiandien būtų naudingos jo surinktos aukos? O gal jos vertingiausiai pasirodytų remiant vaikų ir jaunimo literatūrą? Už du milijonus dolerių ilgokai laikytųsi geras žurnaliukas mažiesiems.

Žinoma, dažnai asmeniniai užmojai būna veiksmingesni už tuos, kur pinasi keli protai ir daug rankų. Tačiau šiandienos būtini poreikiai neturėtų būti stumiami rytdienon. Kyla ir kiti klausimėliai. Kai turėsime daug muziejų, jais girsimės visai Europai, tačiau ar turizmas juos išlaikys? Reikės priežiūros, teks ką nors pataisyti, grindis šveisti, dulkes nuo rodinių valyti, sargus samdyti, inteligentiškų vyrų ir moterų ieškoti, kad svečius sudomintų. Ar pakaks pajamų iš turistų, ar neteks pensijų karpyti?

Šnekučiuojamės apie Lietuvą, lyg geriau žinotume už ten (mūsų ar mūsų artimųjų tėvynėje) gyvenančius. O kaip išeivijoje? Ar suvokiame savo pirmumus? Kokios mūsų pareigos yra svarbiausios šiandien, ypač JAV Lietuvių Bendruomenės rėmuose?

“Draugas”, 2010 02 27.

2010.03.19


Prisijunkite prie diskusijos