Kas ir kodėl kursto nesutarimus tarp Rusijos nusikaltėlių lyderių ( 2 )


Print

Dabartinė Rusijos nusikaltėlių struktūra labai panaši į buvusios sovietų valdžios “vertikalę”.  Tada būta politinio burio.

Nusikaltėliai turi savo “nusikaltėlių susirinkimą”, kurio sprendimai privalomi visiems. Vietoje finansų ministerijos – nusikaltėlių “iždas”. Vietoj armijos – “pėstininkai”, kuriems privalu dalyvauti “aiškinantis santykius”. O KGB funkcijas atlieka korumpuoti valdžios ir teisėsaugos organų atstovai, kuriuos savo reikmėms paperka klestinčios galvažudžių gaujos. Tiesa, kai kurie “įteisintieji nusikaltėliai” tvirtina, jog vadinamųjų moralės kodeksų jie nėra matę akyse ir tikrai nepasirašinėjo.

Nei rašalu, nei krauju. Jų manymu, tokios kalbos kilo po to, kai į kalėjimą už vagystes ir finansines machinacijas sėdo garsioji Sonia – “Zolotaja ručka”. Jos žinioje neva buvę nusikaltėlių pinigai. Dėl tų pinigų ją saviškiai ir įdavė milicijai. Kad galėtų patys vadovauti “kasai”. Kai tik ji atsidūrė už grotų, visi ją pamiršo. Niekas jai nepadėjo, niekas nesamdė brangių advokatų, ir ji “tiesiog užsilenkė”. Štai tada ir kilo mintis sukurti įteisinto vagies garbės kodeksą, kurio būtų privalu visiems laikytis.

Slaptųjų tarnybų pėdsakas

Istoriko Aleksėjaus Muhino teigimu, po 1980-ųjų metų sovietinė KGB ėmė verbuoti nusikaltėlių lyderius, atsidūrusius svarbiausiose, garsiausiose įkalinimo vietose – Vladimiro, Tulinsko, “Baltosios gulbės” kalėjimuose. Kokia tokio bendradarbiavimo nauda, – keblu pasverti. Bet tokių verbavimų dėka KGB, matyt, surinko daug kompromituojančios informacijos apie svarbiausius nusikaltėlių lyderius ir jų parankinius. Ir sudarė savąją kartoteką, kuri pravečia ir šiandien. Šio istoriko manymu, net apie 70 proc. to meto įteisintų nusikaltėlių bendradarbiavo su KGB, teikdami informaciją apie savo konkurentus. Taigi valdydama iš įvairių nepriklausomų šaltinių gautas kompromituojančias žinias KGB sugebėjo valdyti ir nusikaltėlių gaujas. Bent jau neleido joms labai įsigalėti. Tik po SSRS žlugimo įteisintieji nusikaltėliai lengviau atsipūtė, nes KGB struktūrų surinkta informacija apie jų juoduosius darbus kažkur prapuolė.

Dabartinė šalies vadovybė, siekdama susigrąžinti kontrolę, ir vėl sugalvojo įžiebti karą tarp įtakingiausių nusikaltėlių gaujų. Pakurstyti abipusį nepasitikėjimą ir nesveiką konkurenciją tarp gaujų, pasirodo, nėra labai sunku. Tiesiog tereikia paleisti gandus, jog tavo priešininkas kuria planus, kaip tave “užversti aukštyn kojomis” bei perimti tavo įtaką. O kad šie gandai atrodyti kuo įtikinamesni, slaptosios tarnybos nušauna vieną kitą tavo pagalbininką, visą bėdą už tai sumaniai priskirdami tavo konkurentams. Ką tu darai, iškilus tokiai dilemai? Pradedi aiškintis, kas ir kaip. Tuo metu slaptosios tarnybos tyčia nušauna keletą įtakingų nusikaltėlių kitoje barikadų pusėje. Toks drastiškas žingsnis laiduoja, kad ir anoji pusė sunerimusi pradės aiškintis, kas myriop pasiuntė jų bičiulius. Ir tarpusavio skerdynės – garantuotos.

Kruvini nesutarimai tarp Onianio ir Usojano klanų

Paskutinysis kriminalinių gaujų karas kilo dėl Tarielio Onianio (Taro), Aslano Usojano (Senis Chasanas), Zacharijaus Kalašovo (Šakras – jaunesnysis) ir Viačeslavo Ivankovo (Japončikas) nesutarimų ir abipusio nepasitikėjimo. Tarielis Onianis būrė vienas gaujas, Aslanas Usojanas – kitas. Ir abu galvojo tik apie tai, kaip tapti vienvaldžiais lyderiais.

Aslanas Usojanas – kurdas, gimęs Tbilisyje 1937-aisiais. Garsus tuo, kad valdė pačią didžiausią finansinę kasą. Mėgo gyventi Krasnodaro krašte. Savo priešų niekad nevadino priešais. Pavyzdžiui, poną T.Onianį vadindavo itin pagarbiai: “talentingu verslininku, turinčių svarbių ryšių”. O iš tiesų dieną naktį svarstė, kaip jį neutralizuoti bei pasisavinti olimpinio miestelio Sočyje statyboms skirtas lėšas.

Tarielis Onianis gimė 1952-aisiais. Pirmosios bausmės sulaukė būdamas 17-os metų. Bausmė skirta už banditišką užpuolimą. Iš viso teistas aštuonetą kartų. Buvo laikomas vienu iš įtakingiausių nusikaltėlių visoje buvusioje SSRS teritorijoje. Tiksliau tariant, trečiuoju pagal rangą ir įtaką. Ne sykį organizavo pasitarimus, kurių metu svarstyta, kaip likviduoti “Senį Chasaną”. Sykį toks pasitarimas surengtas garlaivyje. Bet garlaivį netikėtai apsupto milicijos būriai. Tada buvo areštuota apie 50 aukšto rango nusikalėlių, iš kurių net 39 vyrai pasirodė priklausantys “įteisintųjų vagių” kastai. Tarp sulaikytųjų buvo ir pats Tarielis Onianis, Džamalas Hačidzė ir Rolandas Gegečkori (Šliapa).

2005-aisiais metais Ispanija paskelbė ieškanti Tarielio. Madridas apkaltino jį suorganizavus kriminalinį susivienijimą, besiverčiantį nešvarių pinigų plovimu. 2006-aisiais Ispanijos teisėsauga surengė plataus masto specialiąją operaciją “Osa”. Tačiau T.Onianio sugauti nepasisekė. Tuo metu jis jau buvo išvykęs iš Ispanijos.

Beje, vienas seniausių ir autoritetingiausių kriminalinio pasaulio autoritetų, 83-iuosius metus einantis įteisintas vagis Gogi Čikovani paragino visus tarpusavyje besiriejančius nusikaltėlius liautis konkuruoti tarpusavyje, juolab vienas kitą – žudyti. “Mat tokia politika naudinga tik priešams – mentams”. Bet jo nepaklausė. Netrukus Graikijos sostinėje Atėnuose buvo rastas Kutaisio klano atstovo Malhazo Mindadzės lavonas. Esą tai kerštas už “Šakro – jaunesniojo” draugo žūtį.

Viačeslavas Ivankovas – Japončikas gimė 1940-aisiais Maskvoje. Specializavosi butų vagystėse. 1960-ųjų pabaigoje pradėjo dirbti su Genadijumi Karkovu, pravarde Mongolu. “Mongolas” specializavosi tuo, kad reketavo sovietinius prekybininkus. 1980-aisias Japončikas atsidūrė už grotų. 1991-aisiais metais grupė žymių Rusijos politikų, meno veikėjų ir disidentų parašė prašymą teisėsaugai, kad Japončikas būtų paleistas į laisvę. Tarp peticiją pasirašiusiųjų buvo gydytojas Sviatoslavas Fiodorovas, dainininkas Josifas Kobzonas ir žmogaus teisių gynėjas Sergėjus Kovaliovas. “Įteisintasis vagis” iš kalėjimo buvo paleistas anksčiau laiko. Išėjęs į laisvę Japončikas sugebėjo patekti į JAV kaip garsaus kino režiseriaus Rolando Bykavo operatorius.

Amerikos FTB agentai atidžiai sekė V.Ivankovą ir apie jį surinko užtektinai kompromituojančios medžiagos. Amerikos teismas Japončiką dešimčiai metų pasodino už reketą. Kai savo bausmę atliko, V.Ivankovas buvo nedelsiant grąžintas į Rusiją. Po to karto Japončikas nebepalaikė jokių ryšių su nusikaltėliais. 2009—aisiais metais į jį šaudė. Šaudyta tuomet, kai V.Ivankovas pietavo restorane “Taiskij slon”. Nusikaltimo vietoje rasti du snaiperio šautuvai. Į autoritetą šauta iš netoliese stovėjusio sunkvežimio. Nusikaltimo dieną V.Ivankovui tebuvo suėję 69 metai.

Kai kuriems teisėsaugos ekspertams kelia nuostabą, kam tokiai žmogžudystei prireikė dviejų šautuvų. Juk būtų užtekę vieno. Gal tais dviem šautuvais specialiai norėta suklaidinti tyrėjus? Oficiali versija teigia, jog žmogžudystės išvakarėse ponas V.Ivankovas ketino dalyvauti tarp gaujų kilusiuose ginčuose dėl žaidimo įstaigų verslo niuansų. Žinoma ir tai, kad V.Ivankovas kadaise buvo viešai prisiekęs atkeršyti už vieno draugo mirtį. O likus savaitei iki pasikėsinimo turėjo sunkią diskusiją su gruzinų nusikaltėlių lyderiais.

Tačiau esama ir nuomonės, kad tomis dienomis V.Ivankovas jau niekur nebelindo – tik tyliai dirbo vieno pažįstamo firmoje kažkur Maskvos pakraštyje. Kalbant be užuolankų, tiesiog rašė vaikams pasakas, kurias ketino išleisti kaip atskirą knygutę.

Intrigas tarp kriminalinio pasaulio autoritetų kursto ir gandai, jog V.Ivankovas ir dar trylika kitų lyderių ragina bet kokia kaina nužudyti Tarielį Onianį. Suprask, kiekvienas save gerbiantis nusikaltėlis, atsidūręs viename kalėjime kartu su Tarieliu, turi jam į pilvą suvaryti arba peilį, arba vinį. Kitaip būsiąs šiukšlė. Taigi dabar nė vienas save grbiantis nusikaltėlis nenori su T.Onianiu atsidurti nei toje pačioje kameroje, nei tame pačiame kalėjime. Bijo. Nes teturi du pasirinkimus: arba nužudyti ir tuo pačiu užsitraukti mirtiną T.Onianio klano nemalonę, arba tapti “šiukšlinu bailiu”.

“Užversti aukštyn kojomis”

Rusiškoje spaudoje paskelbtas įdomus interviu su kriminalinio pasaulio autoritetu  Gogi Čikovaniu. Interviu duotas NTV žurnalistui Maksimui Gladkovui (šį interviu paskelbė ir savaitraštis “Soveršenno sekretno”). Šis gruzinų nusikaltėlių autoritetas apgailestauja, kad jam niekaip nepavyksta sutaikyti kitų lyderių. Esą jie jo neklauso ir toliau riejasi dėl didelių pinigų bei valdžios. Bet tos rietenos, pasak G.Čikovanio, nieko gero neatneš. Šią kovą esą “laimės mentai”. Nes vos tik kuris nors iš gaujų lyderių prasimuš į priekį, sužlugdęs savo konkurentą, pats netrukus pradės ristis žemyn. Toks dėsnis. Pralaimėjimas prasideda tuomet, vos tik pasieki pergalę. Nes tada kiti ima svarstyti, kaip dabar jau tave “užversti aukštyn kojomis”. G.Čikovanio teigimu, Gruzijoje velniškai nepalanki padėtis “rimtai veiklai”, čia jis vienui vienas. Gruzijoje nūnai niekas negerbia nusikaltėlių. Visi juos skundžia valdžiai. Jo likimas – nepavydėtinas. Už grotų jis praleido 27-erius metus. Tokio likimo jis nelinki net patiems didžiausiems savo priešams.

2010 metų rugsėjo 16-ąją Maskvos centre buvo pasikėsinta į A.Usojano gyvybę. Trys kulkos pataikė jam į pilvą. Šis pasikėsinimas buvo kaip du vandens lašai panašus į tą pasikėsinimą, kuris buvo surengtas Japončikui. Iš karto pasklido gandai, jog čia – T.Onianio užsakymas. T.Onianio advokatai šaukia, esą tokie kaltinimai – iš piršto laužti. Tuo Senio Chasano bėdos nepasibaigė. Jo gauja labai susilpnėjo, kai buvo nušautas Andrėjus Selvianas, pravarde “Andrėjus Suhumskij”. Paskutiniuoju metu Senis Chasanas jam skirdavo sudėtingas užduotis – sutaikti konfliktuojančias puses ir saugoti gaujos pinigus. Beje, vieną nusikaltėlių susirinkimą ponas A.Suhumskij sugebėjo surengti ne kur kitur, o būtent “Krasnaja poliana” rajone, kur pilna vyriausybinių Rusijos vilų, kur gyvena prezidentai, premjerai, ministrai. Tačiau jo galas – nepavydėtinas. Samdomas žudikas savo aukos patykojo prie namų Maskvoje.

Tarpusavio karai kurstomi Rusijos slaptųjų tarnybų

Komentuodamas sudėtingą situaciją Rusijos organizuoto nusikalstamumo sferose G.Čikovani pareiškė neatmetąs galimybės, jog Rusijos specialiosios tarnybos, siekdamos paaištrinti nesutarimus tarp Oniani ir Usojano klanų, specialiai žudo “autoritetus” iš abiejų pusių. Kad priešprieša taptų dar žiauresnė. Jo manymu, Senį Chasaną “užsakė” ne konkuruojanti grupė, bet Rusijos slaptoji tarnyba. Ir tokių įtartinų mirčių tik daugės.

Savaitraštyje “Soveršenno sekretno” žurnalistas Olegas Uticinas pateikia keletą dėmesio vertų pastebėjimų, kas gi iš tiesų nūnai vyksta Rusijos organizuoto nusikalstamo pasaulio viduje. Neatmestina versija, jog Rusijos slaptosios tarnybos savo kontroliuojamus nusikaltėlių lyderius specialiai skatina įsitvirtinti Vakarų šalyse. Toks Rusijos FSB ir kriminalinio pasaulio autoritetų bendradarbiavimas šiandien reikalingas tam, kad Amerikoje ir Europoje įsitvirtinę “įteisintieji vagys”, nūnai vadinami “baltosiomis apykaklėmis”, su Kremliumi dalintųsi ne tik gaunamais pelnais, bet ir konfidencialia, žvalgybine informacija. Žodžiu, tas pats G.Čikovani nė kiek nenustebtų, jei kada nors paaiškės, jog Rusijos slaptosios tarnybos slapta padeda Vakaruose siautėjantiems nusikaltėliams mainais į paslaugas, reikalingas renkant žvalgybinius duomenis. O tuos nusikaltėlių lyderius, kurie vadovaujasi “garbės kodeksais”, neleidžiančiais bičiuliautis su valdžia, tiesiog kompromituoja, likviduoja arba ilgiems dešimtmečiams susodina į kalėjimus.

Trečdalis japonų dirba policijos informatoriais

Kad Amerika labai atidžiai stebi kiekvieną Rusijos nusikaltėlių bandymą įsitvirtinti Vakaruose, byloja ir buvusių Centrinės žvalgybos valdybos (CŽV) vadovų Džeimso Vulsio, Viljamo Vebsterio ir Roberto Geitso, buvusių senatorių Patriko Lichi, Viljamo Roto ir Džono Kilo bei buvusio Pentagono eksperto Gario Soisterio parengta slaptoji ataskaita “Rusijos organizuoto nusikalstamo pasaulio ypatumai”. Tie, kurie skaitė šią 94-ių puslapių ataskaitą, tvirtina, jog Rusijos nusikaltėliai amerikiečiams atrodo labai pavojingi dėl to, kad banditai savo šalyje mėgaujasi ne menama, o tikra valdžia.

Tačiau nei Rusijos slaptosios tarnybos, nei patys Rusijos nusikaltėliai nenumatė, kad įsitvirtinimas Vakaruose bus toks keblus. Jiems buvo netikėta, kad Vakarų šalių žmonės taip nuoširdžiai ir principingai nekenčia nusikaltėlių – nedelsiant informuoja savas policijas, vos tik pamato ką nors įtartino. Šiandieninės Rusijos tikrovė kardinaliai skiriasi. Čia kas penktas vyriškis turi teistumą. Todėl rusai nepuola skųsti nusikaltėlių. Neskuba skųsti dar ir dėl to, kad žino, jog ir pačioje milicijoje (dabar – policijoje) dirba daug nusikaltėlių. Žodžiu, apie išdavystę čia pat informuos saviškius, o tie – informatoriams nedelsiant “nusuks galvas, kad kiti bijotų”. O štai Japonijoje – visai kitokia padėtis. Spėjama, kad maždaug trečdalis japonų dirba policijos informatoriais. Nebūtinai net už atlygį. Greičiau dėl įsitikinimų. Todėl nenuostabu, jog Rusijoje metų metais nesugautas Japončikas Japonijoje buvo sulaikytas, vos tik peržengė šios šalies valstybinę sieną.

Žodžiu, karas tarp T.Onianio klano, atstovaujančio daugiausiai gruznų nusikaltėlius, ir A.Usojano gaujos, sudarytos iš įvairiausių tautybių nusikaltėlių, tęsiasi. Šį karą dėl skirtingų tikslų bando kontroliuoti tiek Rusijos, tiek Vakarų slaptosios tarnybos. Kas laimės mirtiną dvikovą, – sunku atspėti. Tačiau išsaugoję gyvybę, įtaką ir pinigus nusikaltėliai greičiausiai taps vieni įtakingiausių visame pasaulyje. Arba ne tiek įtakingi, kiek kontroliuojami kokios nors slaptosios tarnybos. Bent jau taip teigiama savaitraštyje “Soveršenno sekretno”.

Nuotraukoje: vienas iš Rusijos organizuoto nusikalstamumo lyderių Viačeslavas Ivankovas, pravarde Japončikas.

2011.08.19


Prisijunkite prie diskusijos