Kas lauktų Europos Sąjungos, jei nugalėtų radikalai?


Print

Nors artimiausiu metu tai nėra labai realu, bet jei vis dėlto radikaliosios partijos įsigalėtų Europoje, labiausiai gaila būtų ukrainiečių, nes integruodamiesi į Europos Sąjungą (ES) jie turi istorinę galimybę įtvirtinti savo nepriklausomybę nuo Rusijos.

Deja, laimėjus radikaliosioms jėgoms, ukrainiečiams paprasčiausiai nebūtų, kur integruotis, nes daugelis radikaliųjų jėgų yra antieuropietiškos.

Žinoma, kiekvienos tokios partijos nuostatos skiriasi: vienos nusiteikusios tik prieš laisvą darbo jėgos judėjimą, kitos – tik prieš bendrą ES biudžetą…

Tačiau viso ES mechanizmo esmė ta, kad būtent veikdama pagal tam tikrus principus, integruodama rinką, darbo jėgą ir kapitalą ES gali sukurti didžiausią ekonominį potencialą, todėl išloštų ne tik tokios šalys kaip Lietuva, kuri kiekvienais metais gauna milijardinę paramą, bet ir tokios šalys kaip Vokietija, kuri kiekvienais metais į bendrą ES biudžetą perveda dešimtis milijardų eurų.

O jei rinkimus laimės radikaliosios partijos, kiekviena šalis įves papildomų ribojimų ir visas mechanizmas pradės trūkinėti. Tokiu atveju būtent Vokietijos ir Prancūzijos politikams bus labai sunku saviškiams radikalams paaiškinti, kodėl jų mokesčių mokėtojai turi finansuoti amžinai nepatenkintus Rytų Europos radikalus, kurie, užuot pasakę „Ačiū“, rodo nepadorius gestus.

Žinoma, šioje vietoje tikriausiai būtų paminėtas garbingas Lietuvos vardas, nes mūsų šalyje masinis radikalizmas pagaliau įgauna aiškias, nors kiek nedrąsias euroskeptiškumo formas. Nedrąsias, nes vis dar stengiamasi vaizduoti, kad kaišiojant pagalius Lietuvos integracijai į ES kaunamasi už tautiškus sentimentus, o ne su ES. Tačiau tai laikina. Kaip rašėme prieš dvejus metus, euroskeptikai bus pagrindiniai 2016 metų Seimo rinkimų ledlaužiai – dorovinį, asketišką ir sentimentalų patriotizmą jie priešins su supuvusia ES.

Daugiau apie tai, kaip modeliuojama visuomenės priešprieša ir kodėl vargšai oligarchai pasiduoda pagundai sudalyvauti šiame procese, skaitykite kituose „Valstybės“ numeriuose. O čia tenoriu atkreipti dėmesį į tai, kad ES projekto vertę valstybės supranta skirtingai, todėl keista, kaip Lietuvos visuomenė gali pasiduoti antieuropietiškoms nuotaikoms.

Nes būtent Lietuva, jei ES subyrės, nukentės labiausiai. Ir ne tik finansiškai. Juk ES atsiradimo ištakose glūdi ne tik ekonomika ir finansai, bet visų pirma saugumas – kaip Europos klestėjimo pagrindas.

Siekiama, kad Europoje dominuotų kūryba ir taika, o ne radikalizmas ir konforntacija. Būtent tai verčia tokias valstybes kaip Prancūzija ir Vokietija, kurios XX a. dalyvavo bent dviejuose kruvinuose karuose, finansuoti ES projektą ir taip užtikrinti taiką ir gerovę visoje Europoje. Taip pat tai paaiškina, kodėl tokios šalys kaip Šveicarija ir Norvegija, kurios mažiausiai nukentėjo nuo karų, visai nestojo į ES, o tokia šalis kaip Didžioji Britanija, kuri Antrajame pasauliniame kare sugebėjo likti neokupuota, vis dar neapsisprendžia, ar jai verta likti ES nare.

Kuo mažiau rūpi visos Europos saugumas, tuo mažiau prasmės ekonomiškai išsivysčiusioms valstybėms dalyvauti šiame projekte, nes čia reikia savo mokesčių mokėtojų pinigus nukreipti į Pietų ir Rytų Europą. Taigi, suprasti, kodėl Šveicarija ir Norvegija pasyviai žiūri į ES projektą, nors finansiškai prisideda prie jo sėkmės, nėra sunku. Tačiau kaip Lietuvos visuomenė, žinodama savo šalies istortiją, gali toleruoti euroskeptikų siautėjimą, suvokti neįmanoma.

Be jokios abejonės, oligarchinių grupių valdomos žiniasklaidos remiamiems radikalams lengviau duoti kelią. Tačiau jei Lietuva narystę ES naudos ne tam, kad sukurtų gerovę savo piliečiams, ir telksis ties veikėjais, kurie didins įtampą, skaldys visuomenę ir sieks supriešinti Lietuvą su ES, sukurti klestinčią šalį bus nerealu.

Todėl būtų gerai, jei visuomenė antieuropietiškų referendumų organizatoriams, skanduojantiems „Nei Rytams, nei Vakarams, o tik Lietvos vaikams!“, primintų, kad kai tik Lietuva neturėdavo partnerių Vakaruose, iš karto prisistatydavo partneris iš Rytų. O šiam niekada nerūpėjo, ką dainuoja vietos dainorėliai, nes repertuaras būdavo pakeičiamas greitai ir be jokių referendumų.

Šiandien turiu pripažinti, kad dėl radikalizmo apraiškų Vakarų Europoje esu gana ramus, nes jos artimiausiais metais neturėtų kelti grėsmės ES ir jos šalių saugumui. Tačiau labai tikėtina, kad Lietuvoje susidursime su sunkiomis radikalizmo apraiškomis ir jas skatinančiomis provokacijomis.

Pirmose lietuviško radikalizmo eilėse žengia veikėjai, demonstruojantys aklą patriotizmą ir prisidengiantys tautos vardu, o už šių jėgų tik aklas gali nematyti oligarchų, visu savo gyvenimu demonstruojančių ištikimybę Kremliaus interesams.

Todėl jau dabar galima prognozuoti, kad iš viso šio proceso daugiausia išloš oligarchinės struktūros ir Rusija. Ne veltui būtent nuo Viktoro Uspaskicho priklausančių politinių jėgų atstovai tapo karščiausiais referendumų gynėjais.

Labai sunku pasakyti, ar patriotiškos jėgos, kurioms iš tiesų rūpi Lietuvos nepriklausomybė ir piliečių saugumas, sugebės pasipriešinti šiems jau kelerius metus realizuojamiems procesams. Juk kadaise Josifas Stalinas bendradarbiavo su nacionalines vertybes ir tautos nuomonę aukštinančiu Adolfu Hitleriu ir šiam bendradarbiavimui niekas nedrįso pasipriešinti.

To paties tikisi ir Vladimiras Putinas, kai visas sau palankias struktūras nukreipia radikalioms antieuropietiškoms jėgoms remti, nes tiksi, kad tai padės suskaldyti ir susilpninti Europą, o dauguma lietuvių tik bailiai stebės Kremliaus oligarchų ir į valdžią besiveržiančio gaivalo šėlsmą.

Nuotraukoje: žurnalo „Valstybė“ redaktorius Eduardas Eigirdas, šio straipsnio autorius.

2014.04.11; 07:07


Prisijunkite prie diskusijos