Kas Lietuvoje įgyvendina Kremliaus ideologo Aleksandro Dugino doktriną?


Print

Žymus lietuvių kalbininkas Vincas Urbutis savo knygoje „Lietuvių kalbos išdavystė“, rašydamas apie Lenkijos ir tomaševskininkų reikalavimus ir apie tai, kad Lietuvos ir Lenkijos vyriausybės buvo įveltos į nepateisinamas derybas dėl kalbos sandaros ir rašybos, nusistebėjo: „tai bene bus pirmas atvejis tarptautinės politikos istorijoje, kai vienos valstybės vyriausybė įtaigoja kitos, tokios pat savarankiškos valstybės vyriausybę pasirūpinti, kad pastarosios (tos antrosios valstybės) valstybinė kalba būtų priderinta prie pirmosios valstybės oficialiosios kalbos“.

Tačiau net ir iškilūs mūsų valstybės politikai ir pareigūnai, tokie, kaip šviesios atminties Algirdas Brazauskas, jo ekscelencija Valdas Adamkus, buvęs premjeras Gediminas Kirkilas ir kiti, išskyrus gal tik dabartinę prezidentę Dalią Grybauskaitę, vis lipa ant to paties grėblio – leidžiasi į tokias gėdingas derybas. Nuvažiavę į Varšuvą jie žada, paklusniai linkčioja ar net atsiprašinėja, kad dar neišniekino lietuvių kalbos, kad dar negrįžo prie unijinių tradicijų.

O dabartiniai valdantieji ne tik linkčioja, bet ir vogčiomis, tarsi žalieji žmogėnai, prisidengę keliomis taikiomis, už užsieniečių ištekėjusiomis moterimis, mėgina prastumti dvikalbystę oficialioje rašyboje, o tuo pačiu ir teritorinę autonomizaciją ar kaip dabar madinga sakyti – federalizaciją, t.y. – valstybės skaldymą ir griovimą. Negana to, jie dar pasitelkia į pagalbą propagandinę melo mašiną, visokius laucius ir jonelius, kaltinančius Lietuvą, esą ji dėl kelių raidelių praranda strateginį partnerį, kuris esą vienintelis ją apgins nuo Rusijos agresijos.

Ne tik užsispyrusius tautininkus, bet jau net ir lietuvių kalbininkus jie dabar kaltina, kad esą šie vykdo Putino ideologo Aleksandro Dugino doktriną – palaikyti etninę įtampą tarp lenkų ir lietuvių. Vilkas tokiu būdu paverčiamas avinuku, o avinukas kaltinamas, jog vilką ėsti spiria, dar gąsdinant ir meška. Jau seniai laikas paklausti savo strateginių parterių – kas gi kelia šias įtampas?

Kas vogčiomis, gavę palaiminimą iš Varšuvos iškabinėjo dvigubas gatvių pavadinimų lenteles, o po to apsimelavo, kad tai ne specialūs žmogeliukai, o esą tik privatūs asmenys pasigamino ir išsikabinėjo vienodo pavyzdžio lenteles, kurios, beje, yra Šalčininkų ir Vilniaus rajonų savivaldybių nuosavybė. Tarsi kokia Donecko ar Lugansko liaudis šie privatūs asmenys tikriausiai užgrobė tas savivaldybes ir pasiskolino tas lenteles. Po to pradėjo rėkti per visą Europą, kad Lietuva juos skriaudžia, mat teismai kėsinasi nuimti lenteles, kurios esą visada čia kabėjo.

O Lenkijos politikai ir pareigūnai, užuot vykdę Lenkijos ir Lietuvos sutartį, kurioje abi šalys įsipareigojo neremti tų tautinių mažumų atstovų, kurie nelojalūs savo valstybei, pažeidžia jos įstatymus, – elgiasi priešingai, įžūliai pažeisdami draugiškumo ir pasitikėjimo kanonus, oficialiai palaikydami teismų sprendimų nevykdymą. Taip pat ir dėl tautinių bendrijų švietimo sistemos – užuot įtikinę tomaševskininkus, kad Lietuvoje diegiamas toks pat modelis kaip ir Lenkijoje, kad piliečiams būtina gerai mokėti valstybinę kalbą, jie vėl rėkia ir spjaudosi, pradedant Rusijos spectarnybų valdomais portalais ir baigiant peticijomis JAV kongresui. Ir piktinasi jie ne tik dėl lietuvių kalbos, bet ir dėl to, kad lenkai bus mokomi Lietuvos istorijos ir geografijos, tarsi iki tol nebuvo mokomi.

Kiršinimo sustabdyti nepadėjo net ir aiškus Europos Tarybos atsakymas, kad segregacinis modelis civilizuotoje valstybėje yra netinkamas. Tai kas gi kelia tas įtampas, jei ne į dabartinę valdančiąją koaliciją įleista Lenkijos rinkiminė akcija ant Lietuvos ir jos globėjai iš kresų ideologija sergančių, prieškarines koncepcijas palaikančių Lenkijos politinių sluoksnių? O taip pat draugai iš ambasados Latvių gatvėje, buvę KGB darbuotojai bei kolorado juostomis besipuošiatys „sootečestvininkai“, susibūrę į vieną antilietuvišką bloką rinkimuose.

Ko verti tokie strateginiai parteriai, kurie esą nustotų veikti prieš Lietuvos valstybę, tik jeigu Lietuvos piliečių dokumentuose būtų leidžiama jokiu būdu nerašyti lietuviškai, tiksliau – būtinai rašyti vien nelietuviškai. Pagaliau, jei strateginį partnerį prarandame esą tik dėl „w“, arba jei jis mums padės apsiginti nuo Rusijos mainais už „w“ mūsų abėcėlėje bei sulenkintų vietovardžių oficialų pripažinimą bei naudojimą (bei dar ir dar kažką panašaus), spausdamas mus dėl to, ir pasinaudodamas Rusijos grėsmėmis, tai toks jis ir strateginis partneris…

Kaip tik puolimas prieš lietuvišką rašybą aiškiausiai ir parodo, kas iš tiesų, sąmoningai ar ne, vykdo kiršinantį A. Dugino planą. Jeigu Lenkijos politikams iš tiesų rūpėtų kompromisas, jie taip aršiai nesipriešintų dėl jau penkerius metus siūlomo latviško asmenvardžių rašybos modelio Lietuvoje. Jie suvoktų, kad menamas lenkiškasis modelis, atsisakant asmenvardžio formos parašytos valstybine kalba, kurį siūlo Lenkijos šovinistams pataikaujantys dabartinės valdančiosios koalicijos atstovai, – tai tas pats, kaip žalia gatvė rusų šovinistams Latvijoje.

Jeigu Latviją destabilizuotų žalieji žmogėnai, ar tai būtų naudinga Lenkijai, jei ji prie to tiesiogiai prisidėtų? Taigi, tokia tomaševskių ir sikorskių veikla yra naudinga rusų imperialistams, o ne Lenkijos patriotams, ne Lenkijai, kuriai nereikalingas papildomas regiono nestabilumas, kadangi ir ji pati galiausiai gali tapti naujojo imperializmo auka.

Todėl ir mes šiandieninio mitingo dalyviai, lietuvių kalbos konstitucinio statuso neturėtume leisti paversti partinės kovos arena ar vien tik rinkiminės kampanijos objektu. Mes turėtume ieškoti vienybės ir sutarimo, tačiau jis įmanomas tik pagarbos lietuvių kalbai ir kitoms konstitucinėms vertybėms pagrindu. Turime remtis valstybine savigarba, nacionalinio saugumo interesais ir tautiniu orumu, įtikindami svyruojančią valdančiąją koaliciją, kad brolių latvių pavyzdys mums šiuo atveju geriausias. Ne tik dėl geopolitinių, konstitucinių bei teritorinės gynybos priežasčių, bet ir dėl to, kad abi baltų kalbos yra ne vien jų pačių, bet ir viso pasaulio vertybė.

Lenkijos partneriams derėtų aiškiai pasakyti, kad lietuvių kalba nėra ir nebus derybų objektas, kad lenkų politikai, užuot pylę vandenį ant Rusijos geopolitinio malūno, turėtų pasukti pasitikėjimo ir abipusės pagarbos stiprinimo keliu, atsiprašydami dėl okupacijos, polonizacijos, klastos ir išdavysčių.

UŽ MŪSŲ IR JŪSŲ KALBĄ!

Pranešimas perskaitytas gegužės 6 d. prie Lietuvos Seimo įvykusiame „Vilnijos“ draugijos, Lietuvos laisvės kovotojų sąjungos ir Lietuvos Sąjūdžio mitinge už valstybinę kalbą.

Vytauto Visocko (Slaptai.lt) nuotraukoje: buvęs Seimo narys Gintaras Songaila.

2014.05.07; 13:02


Prisijunkite prie diskusijos