Kuo toliau, tuo labiau nieko nesuprantu. Lietuviškosios Temidės sprendimai nūnai tampa vis labiau keisti, nelogiški.
Susidaro paradoksali situacija: kuo aukštesnio rango teisėjas ima aiškinti teisinius vienos ar kitos bylos aspektus, tuo viskas atrodo painiau, neaiškiau. Štai viena iš paskutiniųjų Ritos Miliūtės laidų “Teisė žinoti”, kurioje kalbėta apie Lietuvos teisėsaugos skaudulius. Mano supratimu, lietuviškosios Temidės reikalai tąsyk apžvelgti paviršutiniškai, neužčiuopiant giluminių procesų, nors laidoje dalyvavo net pats Lietuvos Aukščiausiojo Teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius.
Beveik valandą trukusioje laidoje visas dėmesys buvo sutelktas vien tik į teisėjos Neringos Venckienės kritiškus pasakymus apie kolegas. Na dar domėtasi, ar dabartinis Vilniaus meras turi teisę nešioti ženkliuką su užrašu “Teistas už gerus darbus”. Girdi, galbūt šis teiginys taip pat žemina teisėjų garbę, orumą, autoritetą, todėl yra smerktinas “visu įstatymų griežtumu”. “Veido” leidėjas, redaktorius Algimantas Šindeikis dar samprotavo, jog darbo metu alkoholinius gėrimus vartojęs Zenonas Birštonas nebuvo pats blogiausias teisėjas, be to, visiems žinoma, kad teisėjai kenčia nuo itin didelių darbo krūvių.
Žinoma, apie šias problemas taip pat verta diskutuoti. Bet nejaugi vienintelė problema – teisėja N.Venckienė, na dar šlykščiai susikompromitavęs jau buvęs teisėjas Z.Birštonas? Taip bandoma praslysti paviršiumi, nepaliečiant rimtesnių ydų? Jeigu gyventume autoritarinėje, diktatoriaus valdomoje šalyje, tokį teisėjų gildijos atstovų susierzinimą dėl kolegės N.Venckienės elgesio suprasčiau. Tačiau itin smulkiai ir priekabiai analizuojant teisėjos N.Venckienės kritiškus pasisakymus apie kolegas derėtų nepamiršti, jog šalia atsakomybės už viešai ištartus žodžius dar egzistuoja ir neginčijama “teisė turėti kritišką nuomonę”, kuri galbūt ne visuomet absoliučiai tiksli ir korektiška. Siekti absoliutaus tikslumo ir korektiškumo, be abejo, būtina. Bet šis siekis neturi pyktis su sveiku protu puikiai žinant, jog diskusijos nėra tikslioji matematika.
Būtina atsižvelgti ir į aplinkybes, kada buvo ištarti kritiški vertinimai. Teisėjos N.Venckienės atvejis – unikalus. Ji neteko brolio. Ji taip pat gali netekti teisės globoti žuvusio brolio dukrelės. Teisė globoti mergytę gali būti atiduota žmonėms, kurie, N.Venckienės manymu, vaiko taip nemylės, kaip brolio artimieji. Ar demokratinių valstybių teisėsauga neprivalo atsižvelgti į šias aplinkybes?
Prezidentė Dalia Grybauskaitė teisi, pasiūlydama N.Venckienei švelnesnę nuobaudą. Kai kurių teisėjų susierzinimas, kilęs dėl N.Venckienės žodžių, man regis, byloja apie labai niūrias tendencijas. Veikiausiai esama galingų jėgų, kurios siekia Lietuvoje sukurti baimės atmosferą, atmetančią bet kokią galimybę turėti “kritišką požiūrį, nesutampantį su oficialia pozicija”.
Čia norėčiau prisiminti savo bylą, kai mane, žurnalistą, Lietuvos teismai nubaudė ne už tai, ką konkrečiai parašiau, o už tai, kaip mano pasakymus gali suvokti “kažkoks statistinis skaitytojas”. Kriminaliniu nusikaltėliu tapau net ne už tai, ką pats manau, o už tai, ką “galbūt mano kiti”. Teisminė dvikova su įsižeidusiu generolu Česlovu Jezersku, buvusiu kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidento postą, byloja, jog mūsų teisėjai jau nebemato skirtumų, kas yra viešas ir privatus asmuo, nebesuvokia, kuo skiriasi sąvokos “bendradarbiavo su KGB” ir “KGB kontroliavo”, nebežino, jog be teisės įsižeisti dar egzistuoja ir teisė apie aukščiausio šalies posto siekiantį asmenį turėti kritišką nuomonę, juolab kai remiamasi konkrečiais, neišgalvotais faktais.
Beje, įtariu, kodėl mane baudę teisėjai Valerij Paškevič ir Stasys Lemežis buvo ypatingai griežti. Manau, man buvo keršijama už kai kurias kritiškas publikacijas, kurių per dvidešimt aktyvios žurnalistinės veiklos metų susikaupė užtektinai. Lietuviškoji Temidė mano asmenyje įspėjo visus žurnalistus – žinokite savo vietą. Ateityje būkite bailesni, atsargesni, sukalbamesni, bijokite nesutikti su oficialiomis versijomis, nepraraskite savicenzūros jausmo.
Panašiai pastaruoju metu susiklosčiusią teisėsaugos ir žurnalistikos tarpusavio santykių situaciją vertinu ne aš vienas. Pavyzdžiui, toks žurnalisto Ryto Staselio, kurį, beje, taip pat galima priskirti teisėjų V.Pašekvič ir S.Lemežio susigalvotiems statistiniams skaitytojams, požiūris. Štai ištrauka iš jo teksto apie mano ir Č.Jezersko dvikovą: “Kitu atveju nesuprantu motyvų, kam reikia kelti kriminalinę bylą dėl šmeižto. Ir atvirkščiai – civilinis privataus kaltinimo ieškinys dėl garbės ir orumo atrodytų daug labiau logiškas. Taigi manau, kad šmeižto byla šiuo atveju nėra teisingumo, o labiau keršto įgyvendinimas.”
O štai dar vieno žurnalisto, taigi – vėl statistinio skaitytojo – Tomo Čyvo komentaras: “Buvęs kandidatas į prezidentus Česlovas Jazerskas kreipėsi į teismą dėl minėtų publikacijų. Vienoje jį papiktinusių pastraipų, anot pono Č. Jazersko ir teisėjo V. Paškevič, neva galima įžvelgti mestą jam kaltinimą bendradarbiavus su sovietiniu saugumu – KGB. Tokio teiginio G. Visockas neparašė, tą konstatavo ir pats teismas. Bet Temidės tarnas, nežinia ar vartojęs tuos pačius svaiginimosi metodus, kaip Senovės Graikijos Delfų šventyklos vizijų pasakotojai, nepadėjo taško. Į nutartį jis išpyškino tokį tekstą: „visų tiriamų publikacijų ir straipsnių knygose kontekste primeta […] statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č. Jezerskas galėjo bendradarbiauti“. Belieka retoriškai paklausti: ar pats teisėjas V.Paškevič pajėgus susigaudyti, kas primeta, kaip primeta, kodėl primeta, ar tikrai primeta, galų gale – kam primeta?
Ypač skandalingas, mano požiūriu, Aukščiausiojo Teismo teisėjų Benedikto Stakausko, Rimanto Baumilo ir Viktoro Aiduko sprendimas iš naujo nenagrinėti man privataus kaltinimo tvarka iškeltos baudžiamosios bylos, advokatės Liudvikos Meškauskaitės nuomone, akivaizdžiai neteisingai išnagrinėtos Vilniaus miesto 1-ojo apylinkės ir Vilniaus apygardos teismo teisėjų. Kodėl skandalingas? Aukščiausiojo Teismo teisėjai oficialiame rašte nesiteikė rimtai paaiškinti, kodėl atsisakyta peržiūrėti mano bylą. O juk visi esame girdėję samprotavimų, jog teismų sprendimai privalo visuomenei būti suprantami. Žodžiu, nubaudė už “svetimas mintis” ir net nesiteikė deramai paaiškinti, kodėl nubaudė.
Jei mano atvejis būtų vienintelis, galėčiau sakyti – čia kažkoks nelemtas atsitiktinumas ar nesusipratimas. Bet juk keistų teismų sprendimų Lietuvoje nuolat daugėja. Per pastaruosius kelerius metus atidžiau susipažinau su buvusio savanorio Mykolo Dūdonio, čečėnų Hadižat ir Maliko Gatajevų, buvusio Rygos OMON milicininko Konstantino Michailovo ir terorizmu kaltinamos Eglės Kusaitės bylomis. Ne tik susipažinau, bet ir rašiau šiomis temomis. Kiek daug čia įtartinos painiavos!
Europos Parlamento narys Leonidas Donskis, Pilietinės visuomenės instituto direktorius Darius Kuolys ir Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktorius Henrikas Mickevičius neseniai surengtoje spaudos konferencijoje viešai kalbėjo, jog valstybės saugumo departamentas (VSD), užuot atlikęs analitinį darbą, kurpia baudžiamąsias bylas ir organizuoja Lietuvos gyventojų baudžiamąjį persekiojimą (tai liudija E.Kusaitės, Gatajevų bylos). O teismai, užuot atlikę savarankiškus teisminius tyrimus bei teisminę teisėsaugos kontrolę, neretai tik aptarnauja slaptąsias tarnybas ir prokurorus. Šių specialią spaudos konferenciją surengusių politikų, teisininkų ir kultūrininkų įsitikinimu, slaptosios tarnybos, teisėsauga ir teismai Lietuvoje suaugo į vieningą ir piliečių laisvėms grėsmę keliančią struktūrą, nors turėtų būti savarankiški ir visuomenei atskaitingi.
O štai LRT tribūnoje, užuot vertinęs, pavyzdžiui, Žmogaus teisių stebėjimo instituto direktoriaus H.Mickevičiaus iškeltas problemas, Aukščiausiojo Teismo vadovas kažkodėl visą savo dėmesį sutelkė vien į N.Venckienės kritiškus pasisakymus apie teisėjus.
Susimąstykime, atsikvošėkime. Lietuvoje jau nubausta moteris vien už tai, kad internete, rašydama komentarą, pavartojo vaizdingą posakį apie “nuogą užpakalį ir dilgėles”. Vadovaujantis sveiku protu, akivaizdu, jog ji neskatino, neragino, nekvietė smurtauti. Ir pati neturėjo jokių tikslų smurtauti. Ir neturėjo tikslo primesti savo valios potencialiems smurtautojams. Tiesiog pareiškė turinti kritišką požiūrį apie tuos, kurie save traktuoja kaip “kitos seksualinės orientacijos asmenis”. Tačiau baudos sulaukė konkrečios. Šis faktas, man regis, rodo, jog skirtumų tarp Lietuvos ir, pavyzdžiui, Rusijos teisėsaugos kaskart vis mažiau.
Arba štai kad ir toks pavyzdys, aprašytas internetiniame portale www.vtv.lt. Vilniaus miesto Antrame apylinkės teisme jau nagrinėjama privataus kaltinimo byla, kurioje Vilniaus miškų urėdijos urėdas kaltina buvusią „Alfa media“ darbuotoją Eugeniją Grižibauskienę šmeižimu pagal LR BK 154 str. 2 d. ir prašo atlyginti 10 tūkst. Lt neturtinę žalą. Urėdo skunde teigiama, kad portale „Alfa.lt“ paskelbtose žurnalistės E. Grižibauskienės publikacijose „Valstybiniai miškai – medienos mafijos rankose?“ ir „Urėdai! Kepurė dega“ nukentėjusysis apšmeižtas sunkaus nusikaltimo padarymu – neva jis miško urėdo pareigas užėmė „be atitinkamo išsilavinimo“ ir sumokėjęs 100 tūkst. Lt kyšį.
Žurnalistė urėdą kritikavo būtent kaip urėdą, o ne kaip privačios firmos atstovą Vardenį Pavardenį. Tuo tarpu urėdas žurnalistę į teismą padavė privataus kaltinimo tvarka. Ar čia negalima įžvelgti teisinių dviprasmybių: viešas asmuo su žurnalistu teisiasi būtent privataus kaltinimo tvarka. Todėl klausiu: gal viešiems asmenims neturėtų būti suteikta teisė su žurnalistais bylinėtis privataus kaltinimo tvarka? Juk šis būdas baudžiamąsias bylas keliantiems politikams ir tarnautojams itin parankus. Tokiais atvejais nėra trečiosios teisminės instancijos – Aukščiausiojo Teismo. O Aukščiausiasis Teismas bent jau teoriškai – itin palankus spaudos laisvei.
Lietuvos Aukščiausiasis Teismas savo praktikoje yra pažymėjęs, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pat garbės ir orumo gynimu kaip privatus asmuo. Todėl griežta ir kandi viešojo asmens kritika yra leistina, be to, viešasis asmuo turi pakęsti ir toleruoti jo atžvilgiu skelbiamą ir ne visiškai tikslią informaciją, kuri privataus asmens atžvilgiu galėtų būti vertinama kaip garbės ir orumo pažeidimas. Šiuo atveju būtina įvertinti duomenų paskleidimo tikslą ir juos paskleidusio viešosios informacijos rengėjo elgesį. Kai duomenis paskleidęs asmuo veikia sąžiningai, turėdamas tikslą informuoti visuomenę apie viešąjį asmenį ir jo veiklą tokiais klausimais, kuriuos visuomenė turi pagrįstą ir teisėtą interesą žinoti, tuomet informacijos netikslumai ar agresyvi kritika nėra pagrindas tam asmeniui taikyti atsakomybę”. Ši ištrauka – iš buvusio žurnalistų etikos inspektoriaus Romo Gudaičio oficialaus rašto, analizuojančio Aukščiausiojo Teismo nuostatas.
Teoriškai Aukščiausiasis Teismas – už spaudos laisvę. O kaip yra iš tikrųjų?
Atmesdamas mano bylą Aukščiausiasis Teismas aiškiai pademonstravo – jie nenori veltis į kivirčus su žemesniųjų instancijų teisėjais, ignoruojančiais jų išaiškinimus Todėl ir žurnalistės ginčas su urėdu, esant reikalui, greičiausiai nebus peržiūrėtas, kaip nebuvo peržiūrėtas žurnalisto G.Visocko ir generolo Č.Jezersko ginčas. Nors būtent Aukščiausiasis Teismas savo rekomendacijose yra labai palankiai atsiliepęs apie žurnalistų veiklą: viešieji asmenys privalo būti pakantūs net piktai, kandžiai, ne visuomet tiksliai įvardintai kritikai, nes iš žurnalistų negalima reikalauti absoliutaus tikslumo bei objektyvumo.
Deja, lietuviškoji realybė visai kitokia. Aukščiausiojo Teismo išaiškinimai kai kuriais atvejais – mažai ko verti, nes jie ne visiems teisėjams privalomi. Tiksliau tariant, į Aukščiausiojo Teismo išaiškinimus neverta rimtai žiūrėti, nes apylinkių ir apygardų teismai vadovaujasi savo nuostatomis, kokias teises, pareigas ir privilegijas turi viešieji asmenys bei juos kritikuojantys žurnalistai. Ir tos nuostatos kaskart vis nepalankesnės Lietuvos plunksnos brolių gildijai.
Po vienu mano straipsniu, kurį paskelbė lrytas.lt, jau pasirodė komentarų, kurių autoriai ragina, jog būtų uždrausta galimybė komentuoti įsiteisėjus teismų sprendimus. Tik susimąstykime. Iki šiol vyravo nuostata, jog nepatartina komentuoti teisėjų elgesio, kol nagrinėjama byla, nes būsi įtartas, jog savo publikacijomis galimai darai poveikį sąžiningiems, principingiems, tačiau jautrią širdį turintiems teisėjams. Dabar gi kviečiama draust komentuoti jau ir įsigaliojusius teismų sprendimus. Tad kada, leiskite paklausti, būtų galima analizuoti teisėjų verdiktus? Atsakymas akivaizdus – niekada. Taigi skirtumų tarp Lietuvos ir Rusijos teisėsaugos lieka vis mažiau.
Labai panašiai nutiko ir Rusijoje, kuri, geriausiu atveju, vadinama šalimi, turinčia itin specifišką sampratą apie demokratiją. Omenyje turiu žymųjį muzikos kritiką Atremijų Trojickį (Artėmij Trojickij). Jis gali būti nubaustas kalėjimo iki dvejų metų ir milijono rublių bauda vien už tai, kad kritiškai atsiliepė apie Kremliui palankų muzikantą Vadimą Samoilovą. Buvusį muzikinės grupės “Agata Kristi” gitaristą V.Samoilovą kritikas A.Trojickis viso labo viešai pavadino “dresiruotu Surkovo pudeliu” (Surkovas – aukšto rango Rusijos politikas). Jeigu tas gitaristas išties linkęs liaupsinti Kremliaus žmones – pasakyta labai taikliai ir teisingai. Šis palyginimas būtų šmeižikiškas tik tuo atveju, jeigu gitaristas laikytųsi antikremliškų nuostatų, o posakio autorius gitaristą tapatintų su šiandieninės Rusijos valdančiaisiais politikais.
Bet Rusijos teisėsauga gyvena pagal savus principus. Šiandien ji labai rimtai svarsto, ar toks posakis nėra piliečio garbę ir orumą žeminatis išsireiškimas. Rusijos teisėsauga primityviai teisingai sako, kad gitaristas negali būti nei pudelis, nei, juo labiau, – dresiruotas pudelis. Bet demokratinėje valstybėje, mano supratimu, įmanomos vaizdingos metaforos, palyginimai: “dresiruotas pudelis”, “nuogus užpakalius – į dilgėles”. Reikalavimai laikytis įstatymo raidės, pamirštant įstatymo dvasią, protingumo ir logiškumo kriterijus, veda absurdiškumo link.
Svarbi ir dar viena detalė: žymusis kritikas A.Trojickis jau sykį baustas 130 tūkst. litų bauda už tai, kad milicininką, tyrusį rezonansinę avariją, viešai pakrikštijo “blogiausiu milicininku”. Ir vėl, jeigu tas milicininkas, tirdamas avarijos priežastis, siekė nustatyti ne tiesą, o pateisinti avariją sukėlusį stambios naftos kompanijos pareigūną, taikliai pasakyta. Kritinę nuomonę demokratinėje valstybėje apie milicininką galima turėti net tuo atveju, jei milicininką kritikuojančiojo nuomonė nesutampa su oficialia versija, girdi, tas milicininkas – labai šaunus, principingas, neturi jokių nuobaudų ir valdžios apdovanotas vardiniu ginklu. Bet Rusijos teisėsauga greičiausiai bandys įrodyti, jog visa tai, kas nesutampa su oficialia versija, būtinai yra pramanai, šmeižtas arba dezinformacija.
Teisėsaugos išsigimimo pavyzdžiu gali tapti ir antikorupciniu Robinu Hudu Rusijoje praminto Aleksejaus Navalnio (Aleksėj Navalnyj) veikla. Šis drąsuolis įkūrė internetinį portalą, kuriame narpliojami rusiškosios korupcijos atvejai. Jis kadaise dirbo Kirovo srities gubernatoriaus patarėju, todėl veikiausiai žino daug skandalingų užkulisinių žaidimų. Taigi šiam rusiškąjį Wikileaks variantą puoselėjančiam jaunuoliui inkriminuojami šmeižtai, taip pat grasinama milžiniškomis finansinėmis baudomis.
Be abejo, baudomis grasina būtent tos kompanijos, kurias jis įtaria esant korumpuotomis. Taip pat spėjama, kad Rusijos slaptoji tarnyba FST (FSB – rusiškai) jau pradėjo domėtis, kas finansuoja minėto portalo leidybą. Kokia šio skandalo baigtis – galima nuspėti. Neatmestina versija, jog A.Navalnis bus nubaustas už šmeižtą, nes korumpuoti pareigūnai neteisėtus sandorius moka įvilkti į nepriekaištingą teisinį rūbą. Ir vėl greičiausiai bus įrodyta, jog tai, kas prieštarauja oficialios versijos teiginiams, – nėra ir negali būti tiesa.
Spaudos laisvė ir teisė turėti kritišką požiūrį Lietuvoje kryptingai, sąmoningai siaurinama. Kaip ir antidemokratine šalimi įvardijamoje Rusijoje. Tuo tarpu LRT laidos “Teisė žinoti” dalyviai ištisą valandą diskutavo ne apie spaudos laisvei gresiančius pavojus. Jie kalbėjo apie N.Venckienės galimai per aštrų pasisakymą, suerzinusį Lietuvos teisėjus, kurie, vadovaujantis oficialia versija, niekad niekada neklysta, visuomet padorūs, principingi, sąžiningi ir t.t.
Man regis, visuomenei būtų buvę kur kas įdomiau sužinoti, kodėl žemesniųjų instancijų teismai nesivadovauja Aukščiausiojo Teismo išaiškinimais apie viešųjų asmenų, atsidūrusių žurnalistų akiratyje, pareigas. Taip pat būtų buvę labai įdomu sužinoti, kaip teisėjai vertina pareiškimus apie galimas neteisėtas teismų sąsajas su VSD bei prokuratūra. Deja, Aukščiausiojo Teismo pirmininkas G.Kryževičius apie šias temas laidoje “Teisė žinoti” net neužsiminė.
Nuotraukoje: Lietuvos Aukščiausiojo teismo pirmininkas Gintaras Kryževičius.
2011.05.26
