Kas nušovė bulgarą Ilją Pavlovą?


Print

2003-ųjų metų kovo 7-ąją buvo nušautas bulgaras Ilja Pavlovas. Snaiperio kulka vyrą pakirto vakare, kalbant telefonu prie firmos “Multigroup” būstinės Bulgarijos sostinėje Sofijoje, viename iš prestižinių rajonų. Ilja Pavlovas buvo bulgaras.

Tačiau mirties dieną jis jau turėjo Amerikos piliečio pasą. Tad nenuostabu, kad I.Pavlovo mirtimi susidomėjo JAV slaptosios tarnybos. Šis bulgarų kilmės amerikietis buvo labai turtingas. 1992 – aisiais tiek Bulgarijos, tiek JAV spauda rašė, jog I.Pavlovas – “multimilijonierius, turintis ambicijų artimiausiu metu tapti milijardieriumi”.

Beje, tuo metu daug kas įtarė, jog, palankiai susiklosčius aplinkybėms, šis vyras ilgainiui gali tapti vienu turtingiausių žmonių ne tik Bulgarijoje, bet ir visoje Europoje.

Tačiau JAV Centrinė žvalgybos valdyba (CŽV) analizavo amerikiečio I.Pavlovo biografiją ne todėl, kad šis buvo vienas turtingiausių vyrų visoje Bulgarijoje. Jungtinių Valstijų specialiosioms tarnyboms buvo įdomu, kaip I.Pavlovas susikrovė savo turtus ir kam buvo naudinga jo mirtis. Beje, į šio bulgaro laidotuves demonstratyviai neatvyko nė vienas JAV ambasados Sofijoje diplomatas. Tuo tarpu dėl I.Pavlovo mirties užuojautos telegramą atsiuntė pats buvęs Bulgarijos caras Simeonas Saksas Koburgas. Užuojautos telegramoje buvęs Bulgarijos caras rašė, esą “mes prisiminsime I.Pavlovą, nes jis sukūrė darbo vietų daugybei šeimų sudėtingomis Bulgarijai dienomis”.

Taip, nužudytasis buvo sukūręs ne vieną įtakingą firmą, veikusią ne tik Bulgarijoje, bet ir visoje Europoje, net Amerikoje. Ir vis dėlto Amerika į I.Pavlovo sukurtas firmas žiūrėjo nepatikliai, įtartinai. Pavyzdžiui, kai kurie Amerikos slaptųjų tarnybų analitikai priešinosi, kad I.Pavlovui būtų suteikta JAV pilietybė. Skeptikai Vašingtone tvirtino, jog pilietybės negalima duoti tiems, kurie susikrauna turtus “nešvariomis priemonėmis”.

Oficialiojo Vašingtono įtarimai dėl įtartinos I.Pavlovo praeities nebuvo iš piršto laužti. Amerikiečiai įtarė, jog I.Pavlovas turėjo ryšių su sovietinio Bulgarijos saugumo DS (tas pats, kas ir KGB – Sovietų Sąjungoje) tarnyba. Amerikiečiai taip pat įtarė, kad turtus susikrauti I.Pavlovui padėjo būtent sovietinis Bulgarijos saugumas. Bulgarijai atsikračius Kremliaus įtakos I.Pavlovo ryšiai su jau nepriklausomos Bulgarijos saugumu greičiausiai irgi nenutrūko. Vašingtonas puikiai suprato: be Bulgarijos saugumo palaiminimo sukurti komerciškai pelningas firmas Bulgarijoje – velniškai sunku. Greičiausiai – neįmanoma. Amerikiečiai ne veltui įtarė šį bulgarą užsiimant ne tik oficialiu, bet dar ir nelegaliu verslu – prostitucija, ginklų prekyba, narkotikų pervežimais, finansinėmis machinacijomis.

Ir tie įtarimai – ne iš piršto laužti. Paauglystės metais I.Pavlovas mėgo kovines sporto šakas, buvo gabus, atkaklus, drausmingas sportininkas. Ilgainiui jis tapo sovietinės Bulgarijos imtynininku – čempionu. Netrukus jis sėkmingai įstojo ir į Sofijos kūno kultūros institutą, kuris tais laikais buvo itin aukštai vertinamas. Tokia mokslo įstaiga sovietinėje Bulgarijoje buvo laikoma elitine, garantuojančia solidžią padėtį visuomenėje bei solidžius uždarbius tiems, kurie sėkmingai baigs studijas.

Bet I.Pavlovas buvo ne tik gabus, darbštus, pareigingas vaikis. Jis dar buvo tiesiog laimės kūdikis. Laimės kūdikiu jį pavadinti galima vien dėl to, kad jo tėvas sovietmečiu buvo Sofijoje gerai žinomo, puikiai besiverčiančio restorano savininkas. Tai reiškė, kad I.Pavlovui niekad netrūko pinigų, pažinčių, pagalbos. Žodžiu, ieškodamas vietos po saule I.Pavlovas turėjo puikias startines galimybes. Visur ir visada jam talkino įtakingasis tėvas.

Tačiau tai – dar ne viskas. Būdamas dailus, žinomas sportininkas, turtingų tėvų sūnus I.Pavlovas pamilo gražuolę bulgarę Toni Čergelanovą. Ištaigingos vestuvės surengtos 1982-aisiais metais. Santuokos būta sėkmingos. Jaunikiai puikiai sutarė. Ir vis dėlto ši santuoka Bulgarijoje buvo vertinama įvairiai. Mat kai kurie labiau informuoti Bulgarijos sluoksniai puikiai žinojo, kas yra tos dailios merginos, kurią vedė I.Pavlovas, tėvas. Ogi Peturas Čergelanovas, I.Pavlovo žmonos tėvas, dirbo sovietiniame Bulgarijos saugume DS. Dirbo tikrai ne eiliniu saugumiečiu. Beje, tuometinė sovietinė Bulgarijos slaptoji tarnyba DS nebuvo iš kelmo spirta. DS kaip galingą organizaciją vertino ir patys Bulgarijos komunistiniai lyderiai, ir tuometiniai SSRS vadovai Kremliuje. DS buvo vertinama kaip stipri žvalgybinė organizacija jau vien dėl tos puikiai surengtos operacijos, kai Londone, eidamas per Vaterlo tiltą, buvo nužudytas žymus bulgarų disidentas Georgijus Markovas. Disidentas G.Markovas pašalintas į pagalbą pasitelkus paprasčiausią lietsargį. Tiesiog skėčio antgalyje buvo įtaisyta adata su nuodais. Per tiltą ėjusiam disidentui DS agentas tarsi netyčia bakstelėjo lietsargiu, suleisdamas specialių nuodų, kad auka iš karto nemirtų. Todėl nenuostabu, kad disidentas G.Markovas mirė ne iš karto, net greičiausiai nesupratęs, jog buvo nunuodytas. (Štai kodėl Didžiosios Britanijos medikai dėl tikrųjų mirties priežasčių dar ilgai laužė galvas).

Vadinasi, žlungant sovietinei Bulgarijos santvarkai I.Pavlovas turėjo puikiais galimybes iškilti: jis pats buvo žymus imtynininkas, jo tėvas valdė prestižinę užeigą prestižiniame Sofijos rajone, o jo žmonos tėvas darbavosi tuometiniame Bulgarijos saugume. Ko daugiau bereikia puikiai karjerai?

Beje, negalima nepastebėti, jog tuometinės Bulgarijos slaptosios tarnybos DS veikla neapsiribojo vien sovietinių disidentų persekiojimu. Dar septintojo dešimtmečio pradžioje kai kurie analitikai iš DS puikiai suvokė, jog sovietinė santvarka nėra amžina, kad anksčiau ar vėliau ją pakeis kapitalizmas, kuriame išsilaikyti gali tik turintys daug pinigų.

Tad ar verta stebėtis, jog vienas iš svarbiausias Bulgarijos DS užsiėmimų buvo ne disidentų persekiojimas, bet kontrabanda ir nelegalūs verslai. DS agentai neatmetė nė vieno verslo: nei narkotikų, nei ginklų, nei aukštųjų technologijų, nei prostitucijos. Štai žymus Bulgarijos politologas Ivanas Krastevas yra pastebėjęs, jog Bulgarija tiesiog sukurta sėkmingai kontrobandai. Juk Bulgarija – pačiame Europos centre, kur susikerta stačiatikių ir katalikų tikėjimai, kur kryžiuojasi krikščionių ir musulmonų keliai, kur rungiasi komunizmas ir kapitalizmas. Tad bulgarai visais laikais siekė prekiauti su visomis aplinkinėmis šalimis, o bet kokie draudimai bei muitai juos ne tik kad neatbaidydavo nuo prekybos, bet dar ir skatindavo imtis pelningo kontrabandininkų verslo. Štai 1970 – 1980-aisiais metais Bulgarijoje pradeda veikti kompanija keistu pavadinimu “Kintex”. Tuomet mažai kas Bulgarijoje nutuokė, kuo ši įmonė iš tiesų užsiima. Dabar jau akivaizdu, kad “Kintex” sovietmečiu prekiavo ginklais, nelegaliai tiekdama juos Viduriniesiems Rytams ir Afrikai.

Bet “Kintex” – ne vienintelė DS įkurta kompanija, užsiėmusi nelegaliu verslu. Kitos sovietinio Bulgarijos saugumo įkurtos įmonės pardavinėjo narkotikus (bulgariškąjį amfetaminą) Azijos šalims, vertėsi žmonių prekyba. Analizuojant viešąją informaciją apie bulgariškąją DS, akivaizdu, kad ši tarnyba tuometinei Bulgarijos vadovybei padėjo pardavinėti nelegalias bulgariškas prekes bei paslaugas visame pasaulyje, taip pat padėdavo iš Vakarų pavogti vertingų technologijų bei mokslinių tyrimų.

Įdomu tai, kad DS, užsiimdama nelegalia prekyba, griežtai kontroliavo tuomet galiojusias valstybines sienas. Tiksliau tariant, DS agentai nelegalia prekyba užsiimti leisdavo tik saviems, o kitus, ne savus, griežtai persekiodavo ir bausdavo.

Viena iš įspūdingiausių DS operacijų – COCOM režimo sužlugdymas. Sovietmečiu JAV buvo sukūrusi veiksmingą kompaniją, kuri siekė sužlugdyti sovietų “verslininkus”, prekiaujančius nelegalia aukštųjų technologijų įranga. Jungtinės Valstijos buvo įvedusios sovietams griežtą embargą. DS agentams vis tik pavyko pralaužti COCOM režimą. Pralaužti pavyko tik todėl, kad pasisekė sukurti slaptų kompanijų bei suburti gabių, talentingų mokslininkų grupę. Ši DS operacija Bulgarijai padėdavo kasmet sutaupyti apie 580 milijonų dolerių (1981 – 1986-ųjų kainomis).  Tiklsiau tariant, tiek kasmet būtų kainavusios aukštosios technologijos Bulgarijos iždui, jei Sofija technologijas būtų pirkusi legaliai iš Amerikos ar Vakarų Europos.

Dar viena svarbi detalė. Visos pagrindinės prekybos sferos, įskaitant narkotikus, ginklus ir aukštąsias technologijas, buvo įvardinamos kaip strateginės. Todėl logiška, kad šias sferas tuometinėje Bulgarijoje kontroliavo karinė žvalgyba – 3-ioji DS valdyba. Be jos žinios niekas nieko negalėjo nei išvežti, nei įvežti. O jai vadovavo ne kas kitas, bet I.Pavlovo žmonos tėvas generolas P.Čergelanovas.

Tad tikriausiai dabar aišku, kodėl vienu iš turtingiausių žmonių Bulgarijoje tapo būtent bulgaras I.Pavlovas? Statistika štai kokia: 1986-aisiais metais Bulgarijoje įsigalėjo pusiau slaptas, pusiau viešas potvarkis NR. 56, kuris leido šalyje steigti privačias įmones. Tas potvarkis, kurį labai nenoriai palaimino tuometinis SSRS vadovas Michailas Gorbačiovas, suteikė teisę bulgarams steigti net uždarąsias akcines bendroves. Po 1986-ųjų Bulgarijoje tokios bendrovės ėmė dygti kaip grybai po šilto lietaus. Tik tuomet labai mažai kas iš bulgarų žinojo, kas tas bendroves steigia būtent DS žmonės. Net 90 procentų 1986 – 1987-aisiais metais įsteigtų bendrovių priklausė būtent DS agentams. Tomis lemtingomis dienomis, kai bulgarai dar buvo maitinami pažadais apie artėjantį ekonominį bei finansinį pakilimą, apie socializmo pranašumus, tuometinė Bulgarijos slaptoji tarnyba kardinaliai pasuko kapitalizmo keliu. Suprasdama, kad sovietinės santvarkos žlugimas – čia pat, DS vadovybė pradėjo mokytis išgyventi kapitalizmo sąlygomis uždirbant labai didelius pinigus.

1988-ieji metai I.Pavlovui – įsimintini. Tąsyk jis įkuria pirmąją savo kompaniją “Multiart”. Oficialiai ji prekiauja antikvariatu bei aukštojo meno dirbiniais, o iš tiesų yra slaptosios tarnybos DS priedangos įmonė. Žinoma, šis verslas I.Pavlovui pasiseka (kur nepasiseks, jei už tavo nugaros – garsioji DS, jei vienas iš bendrasavininkų: 6-osios DS valdybos vadovas Dimituras Ivanovas).

Vis tik norint išlaikyti verslą savo rankose tuomet prireikė Bulgarijos demokratinės opozicijos palaikymo. Paramos sulaukta, kai Bulgarijos profesinę sąjungą “Podkrepos”, kurią tuomet rėmė JAV, pavyko įtikinti, esą “tikrieji paprastų darbininkų priešai yra komunistų paskirti didelių valstybinių gamyklų vadovai” (bent jau taip rašoma Mišos Glenio knygoje “McMafia”). Patraukus į savo pusę tuometinę pažangią Bulgarijos Demokratinių jėgų sąjungą ir nepriklausomą, taip pat pažangią profsąjungą “Podkrepos”, I.Pavlovui bei jo bendraminčiams iš DS pavyko nuversti stambiųjų ir pelningų gamyklų bei įmonių direktorius, o į jų vietas susodinti – saviškius.  Taigi stambiųjų įmonių direktoriai neturėjo kitos išeities: arba pasiduoda demokratinių jėgų (o iš tiesų – DS) spaudimui, arba iš viso lieka be nieko. Žodžiu, ilgainiui daugelis svarbių įmonių jau dirbo I.Pavlovo ir jo šalininkų naudai. Padedamas įtakingų žmonių iš DS I.Pavlovas didžiąją valstybinio turto dalį pavertė savo nuosavybe.

Kad Bulgarijoje susiklostė tokia nepavydėtina padėtis, kalti, be abejo, ir demokratiniai Vakarai. Vaizdžiai tariant, Vakarai, tegul ir nenorėdami, ženkliai pagelbėjo mafijos susikūrimui Bulgarijoje. Europos Sąjunga jokiu būdu nenorėjo įsileisti į savo rinką kokybiškų bulgariškų vaisių, vyno, grūdų. ES nenorėjo į savo rinką įsileisti nė vienos bulgariškos prekės. Kad šis nenoras būtų įteisintas oficialiai, Briuselis įkūrė BŽŪP – Bendrosios žemės ūkio politikos nuostatas. O tai reiškia, kad agrarinės Bulgarijos ūkininkai neturėjo kur parduoti savo produkcijos. Didėjo nedarbas ne tik provincijoje, bet ir sostinėje, kur šeimininkavo tokie “altruistiniai” verslininkai kaip I.Pavlovas. Didėjo nepasitenkinimas reformomis, daugėjo tų, kurie linko užsiimti nelegaliu verslu.

Negalima pamiršti ir aplinkybės, jog 1990 – 1991-aisiais metais darbo neteko apie penkiolika tūkstančių Bulgarijos slaptosios tarnybos darbuotojų. Žodžiu, žlugus sovietinei santvarkai Bulgarijoje susikūrė itin palanki terpė organizuotam nusikalstamumui bujoti. Pirmaisiais metais po sovietinės santvarkos žlugimo buvo labai sunku atskirti teisėtą, šešėlinį ir akivaizdžiai kriminalinį verslą. Bulgarijoje daug žmonių nuoširdžiai vadino I.Pavlovą gabiu verslininku, kuris rūpinasi šalies ateitimi ir kuria darbo vietas nuskurdusiems darbininkams.

Tačiau tiesa buvo ir ta, kad I.Pavlovas bendravo su žinomais Bulgarijos gangsteriais ir greičiausiai naudojosi jų paslaugomis. Žinoma ir tai, jog I.Pavlovas bandė atsiriboti nuo reketininkų, siūlančių savo paslaugas. Tačiau su gangsteriu Madžo, buvusiu savo vairuotoju, I.Pavlovas bičiuliavosi iki pat savo mirties. Kaip rašoma kai kuriuose bulgariškuose leidiniuose, norėdamas išsilaikyti politikos ir ekonomikos Olimpe, I.Pavlovas negalėjo užsiimti vien doru verslu ir į savo komandą priimti vien sąžiningų padėjėjų. Tomis dienomis Bulgarijos valstybė buvo bežlunganti. Tokiais momentais “pirmiausiai paminamas įstatymas”. Bulgarijoje anuomet buvo itin keblu nustatyti, kas yra “teisėta”, o kas – “antiįstatymiška”.

Taigi I.Pavlovą vadinti Bulgarijos gelbėtoju neapsiverčia liežuvis. Šis vyras tiesiog talkino buvusiems sovietinės nomenklatūros ir sovietinio DS atstovams į savo rankas perimti pelningiausias Bulgarijos ekonomikos šakas. Nesibodėta net pačių šlykščiausių priemonių. Pavyzdžiui, bauginimo, šantažo, spaudimo. Galų gale pelno siekta sėkmingai manipuliuojant to meto demokratinių Bulgarijos jėgų palaikymu. Juk I.Pavlovas buvo laikomas komunistų atstovu, o Bulgarijoje tais metais komunistai buvo ypač nekenčiami. Tačiau ir čia, manipuliuodamas žiniasklaidos priemonėmis, I.Pavlovas sugebėjo pasiekti jam asmeniškai naudingų rezultatų.

Įkopęs į ketvirtą dešimtmetį I.Pavlovas nusprendė, jog reikia kardinaliai keisti savo įvaizdį į teigiamą. Net kelios viešųjų ryšių įmonės  I.Pavlovą visuomenei pateikdavo kaip sąžiningą, ryžtingą, patriotiškai nusiteikusį verslininką. Daugelis bulgarų šia versija patikėjo. Tuo tarpu Bulgarijoje padėtis jau buvo tragiška. Bulgarija prarado visas sovietmečiu turėtas rinkas, o naujų – neatrado. Čia meškos paslaugą vėl suvaidino Vakarai. 1992 m. gegužės 30-ąją JT Saugumo Tarnyba Niujorke priėmė Rezoliuciją 754, kuri skelbė griežtas ekonomines sankcijas Serbijai ir Juodkalnijai. Karo nuniokoti Balkanai šios rezoliucijos buvo dar ryžtingiau pastūmėti į kontrabandos ir nusikalstamumo pelkę. Balkanų šalių mafija, įskaitant ir Bulgarijos nusikaltėlius, nusprendė pamiršti etninius skirtumus ir tapo bendradarbiais, bendraminčiais, partneriais.

Turtuolis I.Pavlovas palaidotas 2003-iųjų kovo mėnesį. Bulgarijos teisėsauga iki šiol negali pasakyti, kas ir kodėl nužudė buvusį imtynininką, svajojusį savo rankas perimti visą Bulgarijos ekonomiką.

Nuotraukoje: SSRS KGB ir sovietinio Bulgarijos saugumo DS emblemos.

Rugsėjo 15-ąją laikraštis “XXI amžius” išleido dar vieną specializuoto priedo “SLAPTIEJI TAKAI” numerį.

2010.09.16


Prisijunkite prie diskusijos