Kas nutiko tolimame Uralo kaimelyje?


Print

Iki šiol apie Uralo regione esantį kaimelį Sagrą niekas nieko nežinojo. Nei Maskvoje, nei tuo labiau – užsienyje.

Tačiau šiandien Sagros vardas mirgėte mirga įtakinguose Rusijos ir užsienio laikraščiuose. Apie kruvinus įvykius Sagroje rašo net “The New York”. Šio leidinio žurnalistas Setas Maidansas klausia, kas gi iš tiesų atsitiko pasaulio užkampiu vadintame kaimelyje? Sagros žmonės verti didžiausios pagarbos ir užtarimo. Sagriečiai išdrįso savo jėgomis pasipriešinti Sergėjui “Cyganui”, kuris į Sagrą atvyko tik tam, kad čia platintų narkotikus. Žodžiu, Sagros žmonės sugebėjo pasipriešinti įtakingam ir žiauriam narkotikų prekeiviui. Pasipriešino be Rusijos policijos paramos.

Taigi Sagra tapo simboliu tų žmonių, kurie, nesulaukę nei valdžios, nei teisėsaugos institucijų pagalbos, patys ėmė priešintis nusikaltėlių spaudimui. Priešinosi taip, kaip sugebėjo, kaip mokėjo. Vieni rankose laikė šakes, kiti – kirvius. Bet narkotikų platintojai į Sagrą nebuvo įleisti. Tiksliau tariant, visi narkotikų prekeiviai buvo išvyti. “Rusijos Vyriausybė negina savo šalies žmonių”, – taip sako 56 metų amžiaus Sagros gyventojas Viktoras Gorodilovas.

Užsienio žurnalistai, remdamiesi vietos ekspertų komentarais, tvirtina, jog neseniai iš milicijos į policiją perorganizuota Rusijos teisėsauga išlieka korumpuota, tinginiaujanti arba politizuota. Tokia liūdna padėtis susiklostė visoje Rusijoje. Jaketerenburgo Filosofijos ir teisės instituto mokslinis sekretorius Konstantinas Kiseliovas tvirtina, jog Sagros gyventojai savo teises kirviais ir šakėmis ėmė ginti tik dėl to, kad šalies policija – ir korumpuota, ir tinginti, ir politizuota. Rusijos žmonės neturi kitos išeities. Pagalbos nėra iš kur laukti. Todėl Rusijoje klostosi ypač pavojinga padėtis – visa Rusija tampa panaši į Sagrą.

Praėjusiais metais pasipriešinimo nusikaltėliams simboliu tapo stanica Kuščevskaja. Šiandien – Sagra. Politinių technologijų centro direktorius Alėksėjus Makarkinas portale Politcom.ru lygina Kuščevskaja su Sagra ir teigia, jog “abiem atvejais valdžios organai pasirodė visiškai nereikalingi”. Žmonės patys apsigynė. Kodėl taip atsitinka? Rusijos teisėsauga puikiai suvokia tikrąsias neveiklumo priežastis. Jei tau rūpi asmeninė karjera, ekstremalių situacijų metu visuomet geriau patylėti, nei imtis veikti ir neišvengiamai padaryti klaidą. Toji klaida vėliau rimtai pakenks kopiant karjeros laiptais. “Tokiomis sąlygomis Rusijos visuomenei reikalingi žmonės, kurie drįsta imtis ryžtingų veiksmų ginant teisingą reikalą, tegul ir ne visai teisėtomis priemonėmis”, – sako A.Makarkinas.

Vienas iš tokių institucijų, kurios reikalingos šiandieninei Rusijai, – Jaketerenburgo fondas “Miestas be narkotikų”. Būtent šis fondas savavališkai, be policijos ir teismų palaiminimo, areštuoja narkotikų tiekėjus bei platintojus. O pačius narkomanus sodina į specialius reabilitacijos centrus. Būtent tokiais drastiškais metodais rusai priešinasi narkomanijos plitimui. O narkomanija Rusijoje apima vis daugiau regionų. Ji – plinta. Ir plinta tik dėl to, kad savo pareigų neatlieka Rusijos teisėsauga.

Pasitikėjimas Rusijos policija šiandien toks mažas, kad tik 40 proc. nukentėjusiųjų teisybės ieško pas policininkus ir teisėjus. Tai – ekonomikos prof. Leonido Kosalso duomenys. Jo manymu, korupcija, nekompetencija ir tingumas – tik aisbergo viršūnė. Be to, mažai tikėtina, jog Rusijoje būtų įgyvendinta rimta policijos reforma. Bent jau artimiausiu metu.

Kai kurie ekspertai rusiškuose teisės aktuose pastebi rimtų dviprasmybių. Oficialiai policija įpareigota ginti visuomeninę rimtį, o ne piliečius. Rusijos policijoje – daug sąžiningų ir kompetetingų pareigūnų. Bet net ir jiems dabartinė sistema ir teisės aktai trukdo arba net neleidžia deramai atlikti savo pareigų. Jų pagrindinė užduotis – kontroliuoti padėtį, o ne padėti žmonėms, kai ištinka bėda. Todėl nenuostabu, kad žmonės pagalbos ieško ne policijoje, o pas kaimynus, pažįstamus, draugus ar net vietines grupuotes. Taigi Rusijos piliečiai savo jėgomis rengia vadinamuosius Linčo teismus. Teisia taip, kaip supranta, kaip išmano. Ir savavališkų Linčo teismų Rusijoje daugėja. Tokių atvejų jau tūkstančiai.

Sagros gyventojų ryžtingumas davė rezultatų. Šiuo metu penki nusikaltėliai suimti, o policija nubausta už neveiklumą. Tačiau nusikaltėliai suimti, o policija sulaukė teisminių nuobaudų dėl neveiklumo tik todėl, kad apie Sagros įvykius sužinojo plačioji visuomenė.

Sagros gyventojai pagrįstai skundžiasi: policija delsė apžiūrėti susišaudymo vietą ištisą savaitę, o ir apžiūrėję susirėmimams ketino suteikti “buitinio konflikto pobūdį”.

Susidūrimas su įtakinguoju narkotikų prekeiviu įeis į Sagros kaimo istoriją kaip vienas ryškiausių epizodų. 37-erių metų Tatjana Gordejeva tvirtina, jog asmeniniai įspūdžiai – tarsi pažiūrėjus siaubo filmą apie Frankenšteiną. “Mes pasičiupome kirvius, šakes ir nuskubėjome prie kelio. Mano kojos virpėjo, bet mes gynėme savo kaimą, todėl ši aplinkybė suteikė daug drąsos ir jėgų. Iš tiesų mes nebijojome ginti savo kaimo ramybės”.

Jos žodžiais tariant, policija atvažiavo tik ketvirtą valandą ryto. Policininkai akivaizdžiausiai neskubėjo. Laukė, kol susidūrimas su nusikaltėliais bus pasibaigęs. O ir iš atvažiavusios policijos buvo maža naudos. Policija tik apsimetė, jog užsirašinėja Sagros žmonių parodymus. Iš tiesų jie nieko nerašė ir neketino nieko tirti.

Šiandien Urale tapo labai populiarūs marškinėliai su užrašu: “Jei valstybė negali tau padėti, ji neturi teisės draust tau pačiam apsiginti. Sagra. 2011”.

Nuotraukoje: policijos neveiklumu pasipiktinę Sagros kaimo gyventojai.

2011.08.11


Prisijunkite prie diskusijos