Kas nutiko


Print

Jie, sovietiniai kolaborantai, su nepriklausomybės atgavimu iš valdžių neišėjo ir nebuvo išvaryti, jie tik suvaidino „persitvarkymą“, persigrupavo ir su ypatingu atkaklumu pratęsė sovietiniam klanui būdingą, žalingą valstybei ir naudingą klanui veiklą.

Praėjusio šimtmečio pabaigoj Lietuvoje lankėsi doktorantė iš Vakarų, kuri rinko duomenis daktarinei disertacijai „Socialiniai procesai posovietinėse šalyse“.

Į klausimą, ką ji aptiko Lietuvoje, atsakė: „Tą patį, ką ir kitur, – sovietinė nomenklatūra valdė šalies turtą tarsi savo, bet dėl dogmos, kad tai visaliaudinis turtas, negalėjo juo laisvai disponuoti. Jie siekė išsivaduoti nuo tos dogmos ir Maskvos kontrolės. Pasinaudojus atsiskyrimo nuo Maskvos padėtimi, tai jiems pavyko. Tačiau jie ne tokie žmonės, kurie sugebėtų tinkamai šeimininkauti, – jie sugriaus ūkį ir šalių ekonomiką. Tai truks tol, kol jie patys ar per statytinius valdys“.

Iš tikrųjų taip vyko ir tebevyksta, nieko naujo nenutiko, nes beveik visų lygių valdžiose tarpsta sovietinis klanas, tik keliskart Komunistų partijos pavadinimą pakeitęs, išliko ir veikia atitinkamai. Todėl dejones: „Ne dėl tokios nepriklausomybės kovojome…“ visuomenė reiškia pagrįstai.

Dar pirmosios kadencijos metu viename iš savo metinių pranešimų Seimui prezidentas Valdas Adamkus konstatavo, kad Lietuvoje susikūrė ne demokratinė, o biurokratinė valstybė. Iš tikrųjų, buvusi sovietinė nomenklatūra prichvatizavo šalies turtą ir išsiskirstė į įvairias partijas, kad galėtų vaidinti demokratiją. Taip apiplėšta tauta, ne savo noru tapo demokratijos spektaklio dalyve ir minimų partijų rinkiminės reklamos rėmėja.

Sovietmečiu užaugusi ir atitinkamai ugdyta tauta, dar vis tikinti, kad šalį gali valdyti ir melžėja, liko patikli „buvusiųjų“ su „partijos auksu“ ir prisigrobtu turtu įkaitais, pasidavė jų rinkiminei propagandai, atvėrė kelią į valdžias. Taigi taip paremti išrinktieji tapo paklusnūs magnatais tapusiems rėmėjams, todėl yra ne rinkėjų, o magnatų atstovai valdžiose, o visuomenė išrinktųjų atžvilgiu yra beteisė.

Tačiau išskirtinė demokratija Lietuvoje yra valdantiesiems. Ji viską, be atsakomybės prieš įstatymą ir visuomenę, leidžia valdininkams. Jiems neegzistuoja įstatymų vykdymo mechanizmas, atsakomybė. Viename iš pasitarimų valstybinės kontrolės atstovams išvardinau per dešimt įstatymų pažeidimo pavyzdžių, o jis į tai atsakė: „Jūs dar mažai žinote…“

Taigi demokratija – tik valdantiesiems, klanui. Klanui neparankūs turto, prabangos, diferencijuotų mokesčių, demokratizuotų teismų, monopolijų ir oligopolijų išskaidymo, smulkaus verslo rėmimo valstybės garantuotais kreditais, darbo našumą keliančio minimalaus darbo užmokesčio kėlimo ir panašūs įstatymai, todėl tokie ir nepriimami. Mokesčių surinkimą valstybei taip pat tvarko klanas.

Mokesčiai nesurenkami, nes mokesčių inspekcijos netikrina pinigų apyvartos, auditorius paperka užsakovai – nuolatiniai jų samdytojai, sankcijos pajuokos vertos ir tos pačios netaikomos magnatams, klesti korupcija, už kurią nebaudžiama. Nes valstybėje „demokratija“ atiduota į magnatų-biurokratų rankas. Todėl netenka stebėtis, kad tyrimų duomenimis mūsų valdžią ir santvarką remia tik 8,5 proc. apklaustųjų.

Kaip skelbia žiniasklaida, mūsų Seimas pasižymi dideliu milijonierių skaičiumi. Kai politika paverčiama verslu, kai rūpestis klano, o ne valstybės reikalais tampa svarbesnis, kitaip ir būti negali.

Lyginant politines partijas, daugiausiai turtų yra sukaupę Seimo Socialdemokratų frakcijoje dirbantys milijonieriai: iš 24 Seimo Lietuvos socialdemokratų partijos frakcijos narių 8 yra milijonieriai, bendras jų turtas siekia 62,9 mln. litų. 10 narių parlamente turinčioje Darbo partijos frakcijoje – 7 milijonieriai. Jų bendra turto vertė – 13,1 mln. litų.

Didžiausioje valdančiojoje Tėvynės sąjungos – Lietuvos krikščionių demokratų partijos frakcijoje iš 45 narių yra 5 milijonieriai, kurių bendras turtas siekia per 33 mln. litų. Taigi, kairiaisiais save vadinantys socialdemokratai, turintys Seime dvigubai mažiau vietų nei konservatoriai, turtų turi sukaupę dvigubai daugiau nei didžiausia dešiniųjų partija. Tai ir parodo galios šaltinį, per kurį buvusi sovietinė nomenklatūra atėjo ir laikosi valdžioje.

Seimas lengvai priėmė nesunkiai apeinamą įstatymą, kad partijas gali remti tik fiziniai asmenys. Prichvatizacijos metu darbuotojams suteiktomis sąlygomis įsigyti akcijas pasinaudojo tik nomenklatūra, tapdama įmonių kontrolinio paketo valdytoja, ta nomenklatūra iki šiol išliko ir pajėgi remti kaip fiziniai asmenys. Tokie „fiziniai asmenys“ sėkmingai gali veikti ir per lengvai paperkamą žiniasklaidą.

Esama padėtis Lietuvoje primena Žečpospolitos, taip pat demokratinės valdžios bajorams, žlugimo išvakares; valdžioje vyrauja valdininkai-politikai, o ne reikalo specialistai, pakrikusi, paperkama ir valdininkams paklusni teisėsauga. Šalis sparčiai skandinama skolose, seka Graikijos, Italijos, Ispanijos, Portugalijos ir pačios JAV scenarijus, tik JAV, spausdindama „pasaulinius pinigus“ dolerius, plūduriuoja skolų trilijonų paviršiuje. Žmonės iš Lietuvos masiškai bėga. Bankrotas?!

Jau atvirai žiniasklaidoje pasirodo nusišnekėjimai, kad Lietuvos padėtis panaši į carinės Rusijos padėtį prieš Spalio perversmą (viršūnės nenori keistis, apačios nebegali kęsti). Istorinė patirtis akivaizdžiai parodo, kad smurto, perversmų, revoliucinių stichijų dvasia vesdavo šalis tik į dorovinį ir ekonominį nuosmukį, todėl apie tai gali kalbėti tik mūsų valstybei priešiški balsai.

Sėsli, darbšti, per amžius kovojusi dėl nepriklausomybės ir išlikimo, pakėlusi didžiules kančias ir netektis, lietuvių tauta išliko, atkūrė savo valstybę. Ne paverkšlenimo dėlei, o turėdamas tikslą parodyti, kodėl mūsų valstybėje išvešėjo blogis, kuris, deja, jau pavojingas tautos būčiai, apie tai rašau. Tarus, kad valstybė yra tautos būstas, tuo būstu turime susirūpinti patys taip, kad nepaliktume gražiausių gamtos kampelių ir ištaigingų būstų ir darbo vietų grobikams, o tautiečius siųstume darbo ir būsto ieškoti svetur. Jei esame tautiškai susivokusi pilietinė visuomenė.

Jei padėtį laikome labai bloga, reikia žinoti, kad gali būti dar blogiau. Pasigirsta kalbos apie naują krizės bangą, kurios globalizmo akivaizdoje galime neišvengti. Verkšlenimais, kad padėtis labai bloga, jos nepataisysime. Reikalinga visuotinė talka Tautai ir jos valstybei iš susidariusios padėties gelbėti, nuo pavojų išsaugoti, anot poeto, išeiti „į naują vieškelį, į naują buitį“.

Nors demokratijos mechanizmas, ypač posovietinėse šalyse, kokia yra ir Lietuva, pasižymi ydomis ir grimasomis, tačiau kitokio neturime, o artėjančių rinkimų akivaizdoje, susitelkus nauju, Talkos valstybei ir tautai sąjūdžiu, jei ne radikaliai pakeisti, tai gera linkme pataisyti padėtį esame pajėgūs.

Pasinaudoję rinkimų mechanizmu, į rinkimus eidami su pilnos atsakomybės nuostata, esame pajėgūs pastatyti užkardą į valdžias tiems, kas politiką laiko pelningo verslo arena, kas iš jo susikrovė milijonus, ir atverti kelią tiems, kas savo žiniomis ir dora veikla jau įrodė savo nuostatą tarnauti tautai ir jos valstybei.

Nuotraukoje: straipsnio autorius dr. Algirdas Bikulčius.

2012.08.12


Prisijunkite prie diskusijos