Kas pavojingiau: “tarybinės dešrelės” ar prastas Kriminalinės žvalgybos įstatymas?


Print

Lietuva prisiminė Klaipėdos susigrąžinimo žygdarbį, atliktą prieš devyniasdešimt metų. 1923-ųjų metų žvarbų sausį išvaduota Klaipėda – tai puikiai organizuota politinė bei karinė operacija, pasauliui pademonstravusi lietuvių diplomatų, žvalgybininkų ir karių sumanumą, drąsą, ryžtą.

Vaizdžiai kalbant, tąsyk nušluostėme nosį net tokioms galingoms valstybėms kaip Prancūzija ir Vokietija.

Jokio stebuklo. Tiesiog pasirinkome teisingą taktiką. Buvome ne prašinėtojai, ne maldautojai, ne verkšlentojai. Buvome politikai, pajėgiantys savo valią primesti oponentams, priešams, nedraugams. Buvome kariai, sugebantys pasiimti tai, kas mums priklauso.

Tokių didingų žygių mūsų istorijoje – apstu. Lietuvos Didžiosios Kunigaikštytės sukūrimas, Žalgirio mūšis, Vasario 16-osios Aktas, kovos su bermontininkais, bolševikais, “Lituanikos” skrydis virš Atlanto, partizaninis pasipriešinimas, garbinga laikysena 1990-ųjų sausio 13-ąją…

Neabejotinai turime kuo didžiuotis. Tačiau ar turės kuo didžiuotis mūsų ainiai, vertindami šiandieninius mūsų darbus? Kokias klaipėdas bei klaipėdos kraštus susigrąžiname šiandien? Nejaugi turime teisę tvirtinti, esą lietuvybės židiniai stiprėja Seinuose, Punske, Karaliaučiaus srityje, Baltarusijoje? Nejaugi būsime teisūs, įrodinėdami, jog lietuvybė nėra ujama Vilniaus krašte? Nejaugi galime didžiuotis gerėjančia demografine padėtimi? Nejaugi pastatėme gamyklų ir įmonių, kurios mums neštų “auksinius kiaušinius”? Nejaugi lietuviškoji žvalgyba turi akivaizdžių nuopelnų demaskuojant ir neutralizuojant priešiškų struktūrų šnipus? Nejaugi sugebėjome rimčiau susidraugauti su savo vieninteliais broliais latviais?

Pavienių pastangų priešinantis Lietuvos mažėjimui turime. Ir vis dėlto: kur pažvelgsi – vien praradimai bei susigūžimai. Į savo raidyną ketiname įsileisti svetimų raidžių, nes taip, matot, pageidauga imperinių ambicijų neatsikračiusi oficialioji Varšuva. Prezidentė jau kreipiasi į Konstitucinį Teismą prašydama išaiškinti, ar tik nebūtų galima lengviau dalinti dvigubas pilietybes atsižvelgiant į šių dienų poreikius bei užgaidas. Lietuvos įstaigose vis rečiau bepaisoma lietuvių kalbos vartojimo taisyklių: vertimai į rusų kalbą garantuojami, o atgal į lietuvių – ne. Vienas Vilniaus apygardos teismo teisėjas, iškilus tokiai dilemai, pateikė “saliamonišką” paaiškinimą, kodėl nėra būtinas kaltinamojo kalbos vertimas į lietuvių kalbą. Pasirodo, salėje visi advokatai supranta rusiškai, o byla privalo būti išnarpliota kuo operatyviau…

Pasaulis nenumaldomai keičiasi. Kai kurių transformacijų, matyt, neišvengsime, kad ir kaip joms besipriešintume. Tačiau neturime teisės pamiršti, jog mes – ne rusai, ne lenkai, ne prancūzai. Mūsų tauta – itin neskaitlinga. Įsileiskime į lietuviškąjį alfabetą bent vieną svetimą raidę bei pradėkime dvigubą pilietybę dalinti visiems, kas tik to užsigeis, ir Lietuvoje ims siautėti nesusipratimų, niveliacijos, asimiliacijos chaosas, silpninantis būtent mus – lietuviškąją grandį. Nejaugi sąmoningai siekiame tokio chaoso? Atidžiai žvelgiant į kai kurias lietuviškųjų televizijų laidas atrodo, jog kai kurie valdančiosios daugumos atstovai šių pavojų jau nebemato arba apsimeta jų nematą.

XXX

Kiekvieną sausio mėnesį Lietuva prisimena tragiškąją 1991-ųjų sausio 13-osios naktį. Taip ir privalo būti. Kai kurių dalykų negalima pamiršti. Tačiau skausmingus, lemtingus anų dienų įvykius mums vis tik trukdoma deramai prisiminti. Trukdo tie nedraugai, kurie tiek praėjusiais, tiek šiais metais pradėjo eskaluoti temą, girdi, “savi šaudė į savus”.

Kad mūsų oponentai bandys skleisti žeminančias versijas, – reikėjo tikėtis. Bent jau įžvalgi valstybė turėjo suvokti, jog gali susiklostyti nepalanki situacija. Įžvalgūs šalies vadovai taip pat privalėjo iš anksto numatyti taktiką, kurios mums derėtų laikytis, jei viešojoje erdvėje vis tik pasirodys priešiškos versijos. Vienintelis teisingas kelias, kad ir kaip skaudu bei pikta, buvo toks: ignoruoti, nepastebėti, neišgirsti. Juolab – jokių bandymų su oponentais ginčytis teismo salėje. Mat paduodami oponentus į teismą mes juos norom nenorom sureikšminame ir populiariname. O tuo pačiu – garsiname bei populiariname ir jų versiją.

Tačiau šios informacinių – propagandinių karų taisyklės Lietuvos valstybė niekaip nenori išmokti. Todėl liūdna pripažinti, bet pastarieji keleri metai paženklinti būtent mūsų beprasmiais ir visiškai nenaudingais ginčais su vos keliolika narių Lietuvoje turinčios nykštukinės grupelės vadovu. Kai ponas Algirdas Paleckis pradėjo šūkalioti, Lietuvai tereikėjo prisiminti taisyklę “tyla – gera byla”. Ypač keista, jog į tiesioginius – netiesioginius debatus su nykštukine A.Paleckio organizacija įsivėlė vos ne visa Lietuva, įskaitant žymius politikus, karius – savanorius ir įtakingus žurnalistus.

XXX

Taigi dažnusyk savo noru įsiveliame į beprasmes, nereikalingas, net žalingas diskusijas. Ir tuo pačiu pražiopsome arba nepakankamai dėmesio skiriame tikrai svarbioms ir aktualioms diskusijoms. Štai šių metų sausio 1-ąją įsigaliojo Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Buvęs specialiųjų tarnybų karininkas Kastytis Braziulis, su kuriuo teko daryti ne vieną interviu panašiomis temomis, šį įstatymą vertina neigiamai. Internetiniame portale Alfa.lt pateikiami kai kurie K.Braziulio argumentai: naujasis teisės aktas įteisina ne tik totalinį sekimą, bet ir poveikio darymą asmeniui ar asmenų grupei. Pasak buvusio slaptųjų tarnybų darbuotojo, naujasis įstatymas taip pat prieštarauja žmogaus teisėms ir laisvėms.

Įsidėmėtina ir buvusio slaptųjų tarnybų karininko pastaba, jog kriminalinės žvalgybos įstatyme nėra nurodyta kriminalinės žvalgybos paskirtis. Kokio pagrindinio tikslo siekiama naujuoju potvarkiu: greitai atskleisti nusikaltimą, rinkti informaciją apie aktyvius visuomenės narius ir organizacijas, daryti įtaką atskiram asmeniui ar asmenų grupei, kad ji priimtų kažkam naudingus sprendimus?   

Štai apie ką visus praėjusius metus ir šių metų sausio mėnesį mes turėjome diskutuoti televizijos laidose, laikraščių puslapiuose bei internetiniuose portaluose. Juk naujasis įstatymas arba stiprina, arba silpnina Lietuvos pajėgumus demaskuojant valstybės priešus. Nuo šio įstatymo stiprumo arba silpnumo priklauso ir mūsų galimybės išsiaiškinti tikrąsias pareiškimų “savi šaudė į savus” atsiradimo priežastis.

Taigi ar žinome, ko iš tikrųjų siekė Kriminalinės žvalgybos įstatymo rengėjai? Gal išties šio įstatymo rengimo iniciatyva be reikalo atiduodama slaptosioms tarnyboms, nepagrįstai siekiančioms dar didesnių galių? Nejaugi nesuvokiame, jog nuo šio įstatymo tobulumų arba netobulumų priklauso, ar mūsų šalyje bus daugiau tvarkos. Nejaugi nesuprantame, jog nuo šio įstatymo priklauso, kaip mūsų valstybėje jausis mūsų nedraugai?

Deja, užuot analizavę įstatymą, galintį turėti lemiamos įtakos Lietuvos valstybės likimui, mes viešai įsivėlėme net į polemiką su firma, kuri į mūsų maisto parduotuves tiekia pigias “tarybines dešreles”, o sausio 13-osios išvakarėse neva nutarė dar labiau sumažinti jų kainas.

Ypač keista pasirodė parlamentaro konservatoriaus Kęstučio Masiulio iniciatyva, pagarsinta Facebooko erdvėje. Tik pamanykite, parlamentaras pasidžiaugė atlikęs reikšmingą darbą  – laišku paprašęs, kad verslininkai pakeistų dešrelių pavadinimą į labiau … neutralų pavadinimą. Parlamentaras prisipažino: “Galbūt naivus prašymas, bet manau, kad tai visuomenės garbės klausimas ir kiekvienas pilietis gali turėti nuomonę apie tokius reiškinius. Būtų įdomi jūsų nuomonė apie tokią "tarybinę" situaciją?”

Be abejo, laiškas – reikalingas. Bet tik – ne viešas. Ko siekiama tokiais neva patriotiniais veiksmais – viešai demonstruoti savo sąmoningumą ir pilietinę poziciją? Žinoma, nieko blogo, jei politikas visuomenei parodo savo tikruosius nusiteikimus. Tačiau tai reikėtų daryti bent jau nepopuliarinant oponentų. Nes atidžiau analizuojant Seimo nario K.Masiulio sumanymą mes veikiau demonstruojame ne sąmoningumą, ne patriotiškumą, ne įžvalgumą, o būtent bejėgiškumą.

Įsivėlę į ginčus dėl “tarybinių dešrelių” reikalingumo ar nereikalingumo politikai verčiau būtų pateikę savo išsamias analizes, ką byloja naujasis Kriminalinės žvalgybos įstatymas. Bet šio įstatymo stipriųjų ir silpnųjų pusių įvardinimas – juk sudėtingas uždavinys. Kur kas sudėtingesnis nei “tarybinių dešrelių” gerbėjų pasmerkimas.

Visos žvalgybinės temos – labai sudėtingos. Norint pateikti savąsias išvadas reikia daug žinoti ir išmanyti, daug gilintis ir analizuoti. Reikia perskaityti šūsnis lietuviškųjų dokumentų, atidžiai susipažinti su užsienio šalių praktika. Galų gale privalu žinoti, kodėl tobuli įstatymai kartais išsigimsta pradėjus juos naudoti praktiškai.

Juolab kad galimi rimti apsirikimai vertinant bei susipykimai su slaptųjų tarnybų vadovybe. O kas iš mūsų labai norėtų mirtinai susipykyti su Lietuvos slaptųjų tarnybų vadovais? Tad ir slystama paviršiumi, vengiant imtis fundamentalių temų. Beje, kai populistinių laidų griebiasi žurnalistai, – nematau nieko blogo. Tokia žiniasklaidos specifika. Bet kai į populistinius šou dėl dešrelių pavadinimo įsivelia garbūs Lietuvos politikai, – liūdna. Juk Lietuva neprapuls, tiek turėdama, tiek neturėdama “tarybinių dešrelių” parduotuvių lentynose. O štai be gero Kriminalinės žvalgybos įstatymo prapulti gali.

XXX

Neturiu susidaręs kategoriškos nuomonės apie spektaklį, kuriame, kai kurių katalikų manymu, buvo išniekintas Kristaus paveikslas. Tiesiog nemačiau to spektaklio.

Tačiau susipažinęs su viešojoje erdvėje pasirodžiusiais pranešimais, straipsniais, komentarais, norėčiau pateikti provokacinį klausimą. O kaip Lietuva būtų pasielgusi, jei mūsų teatrams būtų pasiūlyta demonstruoti menišką, gilų, filosofinį spektaklį, kuriame mėtomi neaiškios kilmės daiktai į musulmonų pranašą Mahomedą? Man regis, tokio spektaklio Lietuvoje niekas nedrįstų parodyti. Ir visai ne dėl to, koks spektaklio lygis – meniškas ar nemeniškas.

Tiesiog šiuo konkrečiu atveju mes bijotume musulmonų nepasitenkinimo ir pasielgtume būtent kaip cenzoriai. Bijotų tokį spektaklį demonstruoti ir Kultūros ministerija, ir teatro direktorius. Mano nuomone, net liberaliųjų pažiūrų parlamentarai prikąstų liežuvį..

XXX

Štai čia ir slypi šiandieninis mūsų bejėgiškumas. Iš savų religinių simbolių šaipytis drįstame, mokame. Iš svetimųjų šaipytis bijome. Bijome sulaukti atpildo. O juk save gerbianti, principinga, išdidi tauta turėtų elgtis kiek kitaip. Jai pirmiausiai turėtų sopėti savieji interesai. Priešingu atveju mes daugiau niekad nesusigrąžinsime jokių klaipėdų. 

Slaptai.lt nuotraukoje: komentaro autorius žurnalistas Gintaras Visockas.

2013.01.21


Prisijunkite prie diskusijos