Kas tai? Teismų nekompetencija ar susidorojimas?


Print

Pirmą kartą mūsų laikų nepriklausomoje Lietuvoje, demokratine save vadinančioje Europos Sąjungos valstybėje buvo akivaizdžiai netinkamai pritaikytas baudžiamasis įstatymas žurnalistui, vykdančiam savo tiesioginę pareigą: baudžiamojoje byloje privataus kaltinimo tvarka mane nubaudė už nuomonę, už kritiką, kvalifikuojant tai kaip įžeidimą. Tokiu būdu buvo užkirstas kelias kasacine tvarka nuosprendį apskųsti Lietuvos Aukščiausiajam Teismui.

Mano atžvilgiu du Lietuvos teismai akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus, pažeidė pagrindinius teisės principus, iš esmės nukrypo nuo Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktikos, padarė esminių LR BPK pažeidimų.

Visiškai nepagrįstai buvau patrauktas baudžiamojon atsakomybėn, man buvo atimta Konstitucijos garantuota teisė turėti savo nuomonę ir ją laisvai reikšti. Mano byloje, sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, nesivadovauta proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais. Generolo garbė ir orumas iškelta aukščiau už žurnalisto teisę turėti savo nuomonę ir ją viešai reikšti teiginiais, kuriuose “nepadorumo elementų neįmanoma įžvelgti, nes vartojama padorumo kriterijus atitinkanti leksika” (Lietuvių kalbos ekspertizės išvada). Savo straipsnyje Č.Jezerskui nepateikiau jokių tiesioginių kaltinimų, kurie galėtų jį įžeisti. Neparašiau netiesos, rėmiausi realiai egzistuojančiais faktais, anksčiau publikuotais (pareiškime minimais) straipsniais. Esu nubaustas už tai, kad suabejojau Č.Jezersko tinkamumu eiti Lietuvos Respublikos prezidento pareigas ir tomis abejonėmis neužgauliai, neperžengdamas padorumo ribų, dalinausi su skaitytojais. Esu nubaustas, kad maniau esant reikalinga atkreipti skaitytojų dėmesį į Č.Jezersko asmenines savybes ir į jo ankstesnę veiklą, turint omenyje tai, kad jis yra žinomas Lietuvos karinis veikėjas.

Teismai mane nubaudė (10 400, 15 000, 7 682 Lt, neskaitant mano gynybos išlaidų) ne remdamiesi konkrečiais ir kategoriškais duomenimis, o prielaidomis, kad mano samprotavimai ir versijos statistiniam skaitytojui gali sukelti tam tikrų abejonių dėl Č.Jezersko asmenybės. Teismai rėmėsi tik prielaidomis, todėl netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą.

Teismai nepagrįstai atsisakė patenkinti mano prašymą apklausti kai kuriuos liudininkus, jų tarpe Lietuvos Žurnalistų sąjungos pirmininką D.Radzevičių. Jų parodymai būtų turėję esminės reikšmės vertinant mano veiksmų teisėtumo klausimą.

Vilniaus apygardos teismas neskiria privataus ir viešo asmens sąvokų, nežino, kad viešas asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimo mastu kaip privatus asmuo, kad politiko kritikos ribos yra žymiai platesnės nei privataus asmens, kad politikas turi rodyti daugiau pakantumo…

Skelbdamas išsamų, teisine kalba surašytą mane ginančių advokačių Liudvikos Meškauskaitės ir Kristinos Čeredničenkaitės pareiškimą aš ir klausiu: kas tai? Teismų nekompetencija ar sąmoningas, kryptingas susidorojimas nepaisant nieko?

Vasario 24 d. Lietuvos Aukščiausiajam teismui buvo įteiktas mano advokatės Liudvikos Meškauskaitės pareiškimas dėl baudžiamosios bylos Nr. IA-1057/10 atnaujinimo LR BPK 451 str. tvarka. Vilniaus m. 1 apylinkės teismas 2010 07 16 priėmė apkaltinamąjį nuosprendį baudžiamojoje byloje Nr. PK-289-536/2010, kuriuo mane pripažino kaltu pagal LR BK 155 str. 1 d. ir paskyrė baudą: 80 MGL, t.y. 10 400 Lt ir, patenkinęs Č.Jezersko civilinį ieškinį, jo naudai priteisė 5 000 Lt neturtinės žalos ir 1 000 proceso išlaidoms bei 12 000 Lt advokato pagalbos išlaidoms.

Vilniaus apygardos teismas 2011 01 27 nutartimi nusprendė pakeisti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo  nuosprendį: Č.Jezerskui neturtinei žalai atlyginti – 15 000 Lt ir 7 682,25 Lt proceso išlaidų. Kitą nuosprendžio dalį apeliacinės instancijos teismas nutarė palikti nepakeistą. Vilniaus apygardos teismo nutartis yra galutinė ir neskundžiama.

Mane ginančios advokatės Liudvika Meškauskaitė ir Kristina Čeredničenkaitė įsitikinusios, kad akivaizdžiai netinkamai buvo pritaikytas baudžiamasis įstatymas ir dėl to reikia panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei pakeisti paskesnes teismų nutartis ir baudžiamąją bylą nutraukti. Ir štai dėl ko.

Liudvika MEŠKAUSKAITĖ

Ši byla yra išskirtinė: žurnalistas buvo nuteistas už tai, kad, įgyvendindamas saviraiškos laisvę ir savo kaip žurnalisto tiesioginę pareigą, kritikavo kandidatą į Lietuvos Respublikos prezidento postą. Privataus kaltinimo tvarka nagrinėjamose baudžiamosiose bylose priimti nuosprendžiai negali būti peržiūrėti kasacine tvarka, todėl baudžiamosiose bylose dėl įžeidimo nėra aiškiai suformuotos Lietuvos Aukščiausiojo teismo praktikos dėl LR BK 155 str. taikymo ir aiškinimo visuomenės informavimo srityje. Tokia praktika gali būti suformuota nagrinėjant šį pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo.

Pagal nuosprendyje ir nutartyje nurodytas aplinkybes, tiek pirmosios instancijos, tiek apeliacinės instancijos teismas akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus. Teismai netinkamai kvalifikavo nusikalstamas veikas, pažeidė pagrindinius teisės principus, iš esmės nukrypo nuo suformuotos Europos Žmogaus Teisių Teismo (EŽTT) ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo (LAT) praktikos šios kategorijos baudžiamosiose bylose, be to, padarė esminių LR BPK pažeidimų.

Teismai, pripažindami žurnalistą G.Visocką kaltu pagal LR BK 155 str. 1 d., aiškiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą, t.y. netinkamai pritaikė LR BK 14 st. ir 15 str., nes neteisingai nustatė G.Visocko kaltės formą (tiesioginę tyčią).

LR Konstitucijos 25 str. gina asmens teisę turėti savo įsitikinimus ir juos laisvai reikšti, gauti ir skleisti informaciją bei idėjas. Teisė laisvai reikšti savo mintis ir įsitikinimus įtvirtinta Europos žmogaus teisių ir pagrindinių laisvių apsaugos konvencijoje, kuri, kaip ir ją aiškinanti bei detalizuojanti EŽTT praktika yra sudėtinė Lietuvos teisės dalis. Dėl šios priežasties teismas, spręsdamas baudžiamosios atsakomybės už įžeidimą klausimą, privalo atsižvelgti ne tik į šios kategorijos bylose suformuotą nacionalinių teismų praktiką, bet ir į EŽTT jurisprudenciją.

Teisės į saviraiškos laisvę turinį pagal Konvencijos 10 str. 1 d. sudaro teisė laisvai laikytis savo nuomonės, gauti bei skleisti informaciją ir idėjas. Teisė skleisti informaciją ir idėjas apima ne tik teisę skleisti neutralią informaciją ir idėjas, kurios yra palankios ir neįžeidžiančios, bet ir informaciją, kuri yra šokiruojanti, erzinanti ar trikdanti visuomenę ar jos dalį. Konvencija gina ne tik asmenį, paskleidusį absoliučiai teisingą informaciją, bet ir paskleidusį ne visiškai tikslią informaciją, tačiau tai padariusį sąžiningai, nepiktnaudžiaujant šia teise, bei asmenį, kuris, įgyvendindamas teisę reikšti savo nuomonę, pavartojo tam tikro laipsnio faktų perdėjimą – hiperbolizavimą, neperžengdamas Konvencijos 10 str. 2 d. nustatytų šios teisės įgyvendinimo ribų. Toks šios teisės normos turinio aiškinimas tarnauja pliuralizmo, tolerancijos, abipusio pakantumo ir plačių pažiūrų formavimui, be kurių demokratinė visuomenė neįmanoma. Sprendžiant konfliktą, kilusį tarp teisės į garbės ir orumo gynimą ir teisės skleisti informaciją, būtina vadovautis proporcingumo ir šių teisių pusiausvyros principais.

Teismai, apkaltinamajame nuosprendyje ir nutartyje teigdami, kad žurnalistas G.Visockas veikė tyčia, turėdamas tikslą įžeisti Č.Jezerską ir užgauliai jį pažeminti, nepagrįstai nevertino ir nenagrinėjo pusiausvyros tarp teisės (laisvės) reikšti nuomonę, kritiką (kad ir aršią) ir šios teisės ribojimo, ginant kritikuojamo viešo asmens teises. Pagal LR Visuomenės informavimo įstatymo nuostatas vienas iš pagrindinių visuomenės informavimo principų – padėti plėtoti demokratiją, visuomenės atvirumą, suteikti galimybę visuomenės nariams sužinoti bendrojo intereso klausimais. LR Konstitucinio Teismo praktika patvirtina, kad Konstitucijos 25 str. įtvirtintos teisės gali būti ribojamos tik laikantis protingumo kriterijaus (žr. LR Konstitucinio Teismo 2000 06 13 nutarimą). Priešingu atveju bus neteisingai apribota asmens teisė laisvai reikšti savo įsitikinimus, tuo tarpu Lietuvos Respublikoje draudžiama persekioti už kritiką. Spręsdami žurnalisto G.Visocko atsakomybės pagal LR BK 155 str. klausimą, teismai privalėjo nustatyti, ar žurnalisto išsakyta kritika Č.Jezersko atžvilgiu peržengė leistinas ribas, tačiau to nepadarė. Dėl šios priežasties žurnalistas G.Visockas buvo neteisėtai nuteistas už nusikalstamą veiką, kurios jis nepadarė.

Atkreiptinas dėmesys, kad teismai pripažino, jog žurnalistas G.Visockas teiginiu “Č.Jezerskas – buvęs imtynininkas profesionalas. O sovietmečiu pačius gabiausius imtynininkus SSRS teritorijoje kontroliavo visagalė slaptoji tarnyba – KGB. Č.Jezerskas skynė pergalę po pergalės, ne sykį lipo ant čempiono pakykos”, netiesiogiai išreiškė įtarimą, vertinimus dėl to, kad Č.Jezerską galimai kontroliavo KGB. Tokiu būdu, teismų nuomone, žurnalistas G.Visockas galimai galėjo primesti statistiniam Lietuvos skaitytojui ir rinkėjui mintį apie tai, kad Č.Jezerskas galėjo bendradarbiauti su SSRS VSK. Teismai taip pat pripažino, kad teiginiu “Č.Jezerskas nebuvo suimtas. Nesuimtas todėl, kad visiškai švarus, ar nesuimtas todėl, kad turėjo galingų užtarėjų?”, žurnalistas G.Visockas iškėlė retorinį klausimą, išreikšdamas abejonę dėl nukentėjusiojo nekaltumo, svarstydamas, kodėl Č.Jezerskas nebuvo suimtas. Tuo tarpu teiginiu “Bet kai kurie jo gyvenimo epizodai – įtartini. …Nors teisėsauga nustatė, jog dėl šių mirčių šeimos galva visiškai nekaltas, nemalonūs gandai tebesklando. Girdi, moteriai kažkas padėjo nusižudyti, nes ji itin daug žinojo apie vyro draugus, drauges, verslo partnerius, be to, ruošėsi skirtis”, žurnalistas primetė skaitytojams abejonę, iškėlė versiją, kad tas “kažkas” gali būti Č.Jezerskas. Savo ruožtu, teismų manymu, teiginiu “Č.Jezerską jis paskyrė vadovauti itin svarbiai ir įtakingai institucijai – KAM Generalinei inspekcijai. … Matyt, buvo norima į šį postą pastatyti būtent tokį žmogų, kuris slopintų, bet nekeltų į dienos šviesą karinėse sferose susikaupusias negeroves”, žurnalistas G.Visockas vertinamuoju teiginiu išreiškė savo nuomonę apie Č.Jezerską.

Tiek iš ginčo teiginių paskelbimo konteksto, tiek iš pačių teiginių matyti, kad žurnalistas G.Visockas cituojamas mintis išsakė ne kaip konkrečią, kategorišką ir vienareikšmę informaciją apie nukentėjusįjį Č.Jezerską, o su tam tikra abejone. Tą įrodo tokie žurnalisto pavartoti žodžiai, žodžių junginiai, kaip “įtartina”, “gandai tebesklando”, “keistų sutapimų bei įtarimų šleifas”, “matyt”, ir pan., taip pat pavartoti retoriniai klausimai ir kitos literatūrinės išraiškos priemonės. Tokiu būdu žurnalistas G.Visockas interpretuodamas turimą informaciją, ją pateikė skaitytojų vertinimui. Žurnalistas G.Visockas paskleistais teiginiais nemėtė jokių tiesioginių kaltinimų, kurie galėtų objektyviai įžeisti Č.Jezerską. Ginčo teiginiais žurnalistas G.Visockas siekė iškelti diskusiją, ar Č.Jezerskas, eidamas įtakingas pareigas Lietuvos Respublikoje, t.y. būdamas generolu, ir kandidatuodamas į Lietuvos Respublikos prezidentus kaip asmenybė buvo tinkamas šioms pareigoms.

Taigi iš esmės žurnalistas G.Visockas publikuotais teiginiais provokuojamai siekė atkreipti visuomenės dėmesį į Č.Jezersko asmenybę, kai kurias jo profesinės veiklos ir gyvenimo aplinkybes. Akivaizdu, kad nors šio žurnalisto G.Visocko vertinimai galėjo šokiruoti daugelį žmonių, tarp jų ir patį Č.Jezerską, jie prisidėjo prie viešosios diskusijos visuomenei ypač aktualiu klausimu – aukščiausių karinių pajėgų pareigūnų skyrimo bei šalies prezidento rinkimų klausimu. Dėl šių priežasčių žurnalisto G.Visocko saviraiškos laisvės apribojimas, kriminalizavus jo veiką, t.y. jį nuteisus už Č.Jezersko įžeidimą, aiškiai nėra proporcingas, nes nebuvo būtinas demokratinėje visuomenėje siekiant apsaugoti nukentėjusiojo, kaip viešo asmens, reputaciją (žr. pvz. EŽTT 1991 05 23 sprendimas Oberschlick prieš Austriją byloje).

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina išvada, kad žurnalisto G.Visocka straipsnyje išdėstytos mintys negalėjo būti laikomos įžeidžiančiomis Č.Jezerską. Žurnalistas nežemino ir jokiu būdu nesiekė pažeminti nukentėjusiojo straipsnyje paskelbdamas ginčo teiginius. Kadangi pareiškėjas ginčo straipsnio paskelbimo metu ėjo itin aukštas pareigas Lietuvos Respublikoje bei kandidatavo į vienas svarbiausių valstybės pareigas, t.y. siekė užimti Lietuvos Respublikos prezidento postą, G.Visockas, būdamas žurnalistu, manė esant tinkama atkreipti skaitytojų dėmesį į tam tikras Č.Jezersko asmenines savybes.

Pažymėtina, kad baudžiamojoje byloje esanti faktinė medžiaga patvirtina, kad žurnalisto G.Visocko teiginiai apie Č.Jezerską atitiko tikrovę. G.Visocko samprotavimai apie Č.Jezersko asmenybę, keliamos versijos rėmėsi realiai egzistuojančiais faktiniais duomenimis, t.y. anksčiau viešai publikuotuose straipsniuose, pavyzdžiui, 1994 m. straipsniai dienraštyje “Lietuvos rytas” “Ginklų pirkimo istorija: argumentai pakrypsta į politikų asmenybes, o televizijos ekrane vėl linksniuojamas KGB” (aut. R.Sakalauskaitė), “Krašto apsaugos apginklavimo istorijos tęsinys: sulaikytas “Selmos” vadovas ir duota sankcija kratai eksministro bute” (aut. T.Juknevičius, A.Gurevičius), “Krašto apsaugos apginklavimas: patriotizmas ar korupcija, į kurią įsivėlė buvęs ministras ir trys valstybės premjerai” (aut.S.Bukauskas, R.Ganusauskas, T.Juknevičius), Dailiaus Dargio publikacijose ir kituose paskelbtais duomenimis. Tokiu būdu žurnalistas G.Visockas prisidėjo prie viešojoje erdvėje vykusios diskusijos ypač svarbiais visuomenei klausimais: ginklų prekyba, korupcija, moralinės aukštų pareigūnų savybės ir pan.

Teismai visiškai nevertino to, kad G.Visocko teiginiai buvo susiję su vieša diskusija visuomenei svarbiu klausimu, netaikė Konvencijos 10 str. įtvirtintų principų. Dėl šios priežasties teismai nenustatė teisingos pusiausvyros tarp asmens teisės į saviraiškos laisvę ir asmens, kurio garbė ir orumas pažeidžiami dėl jos įgyvendinimo, teisių.

Vilniaus m.1 apylinkės ir Vilniaus apygardos teismai nukrypo nuo EŽTT ir LAT suformuluotų taisyklių asmens garbės ir orumo gynimo bylose, todėl visiškai nepagrįstai G.Visocko veiksmus pripažino neteisėtais LR BK 155 str. 1 d. prasme. Baudžiamasis įstatymas buvo pritaikytas akivaizdžiai netinkamai ir dėl to būtina atnaujinti baudžiamąją bylą ir panaikinti tiek apkaltinamąjį nuosprendį, tiek nutartį.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamasis įstatymas buvo akivaizdžiai netinkamai pritaikytas dar ir dėl to, kad teismai, nukrypdami nuo suformuotos EŽTT ir LAT praktikos, neatsižvelgė į nukentėjusiuoju pripažinto Č.Jezersko teisinį statusą. Vilniaus apygardos teismas nutartyje visiškai neteisėtai nurodė, kad 2006 metais, kuomet buvo pirmą kartą publikuoti žurnalisto G.Visocko teiginiai apie Č.Jezerską, jis buvo “privatus asmuo, einantis valstybės tarnybos pareigas”. Tokia teismo išvada paneigia LR Visuomenės įstatyme suformuotą viešojo asmens sąvoką, pagal kurią viešas asmuo – tai valstybės politikas, teisėjas, valstybės ar savivaldybės pareigūnas, politinės partijos, asociacijos vadovas, kuris dėl einamų pareigų arba savo darbo pobūdžio nuolat dalyvauja valstybinėje ar visuomeninėje veikloje…

Tiek EŽTT, tiek LAT praktikoje laikomasi nuostatos, kad viešasis asmuo nesinaudoja tokiu pačiu garbės ir orumo gynimo mastu, kaip privatus asmuo. Viešasis asmuo privalo demonstruoti didesnį tolerancijos laipsnį žiniasklaidos dėmesiui. Visuotinai pripažįstama, kad iš spaudos/ žurnalistų negalima reikalauti absoliutaus tikslumo, o tik galima reikalauti elgtis sąžiningai, t.y. sąmoningai neiškraipyti ar nutylėti informacijos, siekiant įžeisti ar pažeminti asmenį, nes tai reikštų piktnaudžiavimą teise skleisti informaciją ir šios teisės ribų peržengimą, duodantį pagrindą taikyti teisinę atsakomybę.

Teisinę atsakomybę už viešojo asmens garbę ir orumą žeminančių žinių apie tokio asmens privatų gyvenimą paskleidimą sukelia tik toks nesąžiningas žiniasklaidos atstovų elgesys, kuriuo akivaizdžiai siekiama ne skelbti teisingą ir objektyvią informaciją apie viešąjį asmenį, bet pateikti klaidingus duomenis, iš anksto žinant apie jų klaidingumą, turint tikslą jį įžeisti, pažeminti ar jam pakenkti, kai tokie duomenys neturi nieko bendra su konkretaus viešojo asmens atliekama vieša veikla. Atkreiptinas dėmesys, kad bylos medžiaga patvirtina, kad žurnalistas G.Visockas kruopščiai rinko medžiagą iš įvairių šaltinių, tą darė ir tebedaro ilgą laiką.

EŽTT yra nurodęs, kad leidžiamos politiko kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens. Politikas neišvengiamai ir sąmoningai atsiveria nuodugniai kiekvieno savo žodžio bei darbo kontrolei – tiek žurnalistų, tiek plačiosios visuomenė, ir jis turi rodyti daugiau tolerancijos.

Atsižvelgdamas į šią EŽTT jurisprudenciją, LAT taip pat yra ne kartą pažymėjęs, kad politikai, kiti visuomenės veikėjai nesinaudoja tokia plačia garbės ir orumo apsauga kaip privatus asmuo. Savo praktikoje teismas yra nurodęs, kad žmogaus garbė ir orumas – tai dialektiška sąvoka, kuri gali būti apibūdinta tik tiesiogiai įvertinant visumą aplinkybių, kuriomis ji išsakyta: socialinį-politinį kontekstą, pareiškėjo ir adresato tarpusavio santykius, asmens viešumą ir pan. Kiekvienas asmuo, aktyviai dalyvaudamas politiniame gyvenime, turi tolerantiškai priimti aštresnę, kartais ne visai pagrįstą kritiką, nes tokia politinės veiklos ir populiarumo kaina.

Ginčo treiginių paskelbimo metu, t.y. tiek 2006 metais, tiek 2009 metais, nukentėjusysis Č.Jezerskas buvo viešas asmuo. Č.Jezerskas 2006 metais buvo Lietuvos Respublikos karinis veikėjas, atsargos brigados generolas, todėl jo nuolatinė veikla turėjo reikšmės viešiesiems reikalams. Tuo tarpu 2009 metais Č.Jezerskas siekė užimti Lietuvos Respublikos prezidento postą ir dalyvavo rinkiminėje kampanijoje. Demokratinėje visuomenėje, vykstant įtemptai politinei kovai dėl svarbiausių valstybės pareigų, žurnalistas atlieka tam tikro sargo funkcijas – jis turi pareigą supažindinti plačiąją visuomenę su kandidato į prezidento postą asmenybe ne vien jį liaupsindamas, bet taip pat atskleisdamas ir pateikdamas viešajai diskusijai ne tokius teigiamus kandidato būdo bruožus. Nuteistasis G.Visockas, būdamas žurnalistu, manė esant tinkama atkreipti skaitytojų dėmesį į atitinkamas Č.Jezersko asmenines savybes ir į jo ankstesnę veiklą, turint minty tai, kad jis yra žinomas Lietvos karinis veikėjas, buvo kandidatu į Lietuvos Respublikos prezidento postą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina pagrįsta išvada, kad teismai, spręsdami dėl žurnalisto G.Visocko tyčios, visiškai nesivadovavo suformuota nuoseklia EŽTT ir LAT praktika, pagal kurią leidžiamos politiko (viešo asmens) kritikos ribos yra platesnės nei privataus asmens, todėl netinkamai pritaikė baudžiamąjį įstatymą. Taigi dėl to būtina atnaujinti baudžiamąją bylą ir panaikinti tiek apkaltinamąjį nuosprendį, tiek nutartį.

Tiek pirmosios, tiek apeliacinės instancijos teismai, vertindami byloje surinktus įrodymus, žurnalisto G.Visocko kaltę pripažino ne remdamiesi konkrečiais ir kategoriškais duomenimis, o prielaidomis, t.y. tikėtinais samprotavimais dėl to, kad žurnalistas savo samprotavimais ir iškeltomis versijomis apie Č.Jezerską neva galėjo primesti statistiniam skaitytojui tam tikrų abejonių dėl Č.Jezersko asmenybės. Toks bylos duomenų vertinimas yra ydingas, nes pagal baudžiamojo proceso įstatymo nuostatas konkretūs duomenys gali būti paneigiami tik įrodžius jų klaidingumą kitais konkrečiais duomenimis, o ne samprotavimais ir prielaidomis.

Atkreiptinas dėmesys į tai, kad baudžiamosios bylos medžiagoje benrojoje Lietuvių kalbos ekspertizės išvadoje buvo nustatyta, kad kaltinamojo žurnalisto G.Visocko straipsnyje paskleistuose teiginiuose “nepadorumo elementų neįmanoma įžvelgti, nes vartojama padorumo kriterijus atitinkanti leksika”. Č.Jezerskui nebuvo pateikta jokių tiesioginių kaltinimų, kurie galėtų jį įžeisti. Skaitytojams straipsniu tiesiog sukeliama abejonių, ar pareiškėjas kaip asmenybė yra tinkamas kandidatuoti į Lietuvos Respublikos prezidentus.

Taigi baudžiamosios bylos medžiagoje buvo konkrečių duomenų, kuriais buvo paneigta, kad žurnalisto G.Visocko teiginiai laikytini užgauliais, peržengiančiais padorumo ribas, kuriais šiurkščiai galėjo būti pažeisti Č.Jezersko garbė ir orumas. Kita vertus, teismai, vertindami teiginių pobūdį LR BK 155 str. prasme rėmėsi savo samprotavimais ir prielaidomis. Tokiu būdu buvo netinkamai pritaikytas baudžiamojo proceso įstatymas.

Teismai nepagrįstai atsisakė patenkinti G.Visocko prašymą ir liudytojais apklausti V.Primakienę ir M.Gamzajevą, kurie būtų patvirtinę, kad G.Visocko publikuotuose straipsniuose išdėstyti samprotavimai ir kita paskelbta informacija buvo paskleista sąžiningai, neturint tikslo pažeminti nukentėjusiojo. Taigi šių liudytojų parodymai buvo svarbūs vertinant G.Visocko veiksmų teisėtumą.

Be to, teismai visiškai nepagrįstai atsisakė liudytoju iškviesti D.Radzevičių. D.Radzevičius, būdamas Lietuvos Žurnalistų Sąjungos pirmininku, būtų paliudijęs bylai reikšmingas aplinkybes apie G.Visocko kaip žurnalisto darbą, rašomų straipsnių pobūdį, taip pat apie jo kaip žurnalisto asmenybę. Kadangi G.Visockas yra žurnalistas ir baudžiamojoje byloje buvo kaltinamasis įvykdęs baudžiamojo įstatymo draudžiamas veikas vykdydamas savo, kaip žurnalisto, funkcijas, liudytojo D.Radzevičiaus paliudytos aplinkybės neabejotinai būtų turėjusios esminės reikšmės vertinant G.Visocko veiksmų teisėtumo klausimą, taip pat bausmės paskyrimo klausimą pagal LR BK 54 str. nuostatas.

Atsižvelgiant į tai, darytina išvada, kad teismai, spręsdami klausimą dėl liudytojų iškvietimo, visiškai neįvertino aplinkybių, dėl kurių būtų duodami liudytojų parodymai, pobūdį, taip pat į jų reikšmę teismo nustatinėjamoms įvykio aplinkybėms. Tokiu būdu teismai akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamojo proceso įstatymą, dėl ko buvo pažeista G.Visocko Konvencijos 6 str. garantuojama teisė į teisingą teismą.

Atsižvelgiant į tai, kas išdėstyta, darytina pagrįsta išvada, kad tiek pagal Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 07 16 apkaltinamajame nuosprendyje, tiek pagal Vilniaus apygardos teismo 2011 01 27 nutartyje nurodytas aplinkybes yra neginčijamas pagrindas manyti, jog teismai akivaizdžiai netinkamai pritaikė baudžiamąjį ir baudžiamojo proceso įstatymus ir dėl to reikia panaikinti apkaltinamąjį nuosprendį bei nutartį, o baudžiamąją bylą nuteistojo G.Visocko atžvilgiu nutraukti.

Manome, kad tam, jog efektyviai ir realiai būtų įgyvendinta nuteistojo, žurnalisto G.Visocko teisė į teisingą teismą ir teisingą teismo sprendimą, atsižvelgiant į kompleksinius, t.y. tiek baudžiamosios, tiek civilinės, teisės aiškinimo ir taikymo klausimus šioje byloje, yra tikslinga sudaryti teisėjų kolegiją, nagrinėsiančią šį pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo, ne tik iš LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus teisėjų, bet ir iš LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjų. Be to, atsižvelgiant į tai, kad šios baudžiamosios bylos išsprendimas ir joje priimti teismo sprendimai turi ypatingą reikšmę formuojant vienodą LAT praktiką, manome, kad šį nuteistojo G.Visocko pareiškimą turėtų nagrinėti išplėstinė septynių (7) teisėjų kolegija.

Remiantis suformuota Europos Žmogaus Teisių Teismo ir Lietuvos Aukščiausiojo Teismo praktika bei vadovaujantis Konvencijos 6 str., 10 str., LR Konstitucijos 25 str., LR BK 14 str., 15 str., 155 str. 1 d., LR BPK 20 str., 22 str. 3 d., 44 str. 7 d., 270 str., 374 str., 451 str. 1 p., 455 str. 3 p., teismo prašome:

Gintaro Visocko pareiškimą patenkinti ir atnaujinti baudžiamosios bylos nagrinėjimą;

Atnaujinus baudžiamosios bylos nagrinėjimą, panaikinti Vilniaus m. 1 apylinkės teismo 2010 07 16 nuosprendį ir Vilniaus apygardos teismo 2011 01 27 nutartį ir baudžiamąją bylą nutraukti;

Gintaro Visocko pareiškimą dėl baudžiamosios bylos atnaujinimo paskirti nagrinėti Lietuvos Aukščiausiojo Teismo išplėstinei septynių teisėjų kolegijai, kurią sudarytų LAT Baudžiamųjų bylų skyriaus ir LAT Civilinių bylų skyriaus teisėjai.

Nuteistojo Gintaro Visocko vardu – advokatė Liudvika Meškauskaitė.

Nuotraukoje: žurnalistą Gintarą Visocką ginanti advokatė Liudvika Meškauskaitė.

2011.02.28


Prisijunkite prie diskusijos