Kas vasario mėnesiui “nupjovė uodegą”


Print

Romėnų metų skaičiavimas, jų mėnesių pavadinimai labai paplitę įvairiuose kalbose. Romėnai senovėje naudojosi kalendoriumi, kuris buvo padalytas į 10 mėnesių ir turėjo 304 dienas.

Lyginius skaičius prietaringi romėnai laikė „nelaimingais“, todėl mėnesiai turėjo arba 29, arba 31 dieną. Metai prasidėdavo pirmuoju pavasario mėnesiu – kovu – Martius, skirtu karo dievui Marsui. Gruodis – December – buvo dešimtasis – paskutinis mėnuo, kilęs nuo lotyniško žodžio „decem“ – dešimt. Laiko tarpas tarp gruodžio ir pavasario pradžios buvo „nemėnesinis“. Tokie metai žymiai atsilikdavo nuo saulės metų.

VII a.pr.m.e. pasak istorikų, romėnų karalius Numa Pompilius sugalvojo, kad reikia „nemėnesinis“ laikotarpis  išskirti į du mėnesius: vienuoliktuoju mėnesiu buvo padarytas sausis – Januaris, dvyliktuoju ir paskutiniuoju metų mėnesiu tapo vasaris – Februarius, šitaip pavadintas mirusiųjų dievo Febraus /Februus/ garbei. Mat kaip tik jam buvo skirtas visas šis niūrus žiemos mėnuo, patogus metas atlikti apsivalymo apeigas, pasimelsti už miruosius.  Jo daliai teko 28 dienos, kurios nepriklausė kitiems mėnesiams. Paskutinioji 28-oji jo diena buvo skirta „mirusioms sieloms“. Taip vasaris tapo dvigubai „nelaimingas“: buvo trumpesnis už kitus mėnesius ir turėjo lyginį dienų skaičių.

Pridėjus prie metų du mėnesius, romėnų kalendorius vis dėlto atsilikdavo nuo saulės daugiau kaip dešimt dienų. Kiekvienais metais kalendoriaus dienos vis mažiau atitikdavo gamtos reiškinius. Todėl kas dveji metai tekdavo pridėti tryliktą mėnesį – marcedonijų /tai reiškia „vystantis“ – pasirodęs vienais metais jis pradingdavo kitais/. Marcedonijus trukdavo 22-23 dienas.

Papildomo mėnesio įvedimas buvo atsakingas dalykas. Romėnai, dangstydamiesi kalendoriaus „taisymu“, tai trumpindavo, tai ilgindavo metus. Įklimpusiems į skolas buvo parankesni ilgi metai, o mokesčių rinkėjai norėjo trumpesnių metų. Painiava buvo tiek politiniame, tiek ir ūkiniame Romos gyvenime. Pagrindinės liaudies šventės, susijusios su gamtos reiškiniais, kiekvienais metais vis ankščiau įvykdavo. Pavyzdžiui, Bakcho – vyno ir linksmybių dievo – diena buvo švenčiama vynuogėms dar nesunokus, kai dar niekas neturėdavo vyno, o rugiapjūtės šventė kartais įvykdavo žiemą.

Iš esmės kalendorių reformavo 46 metais pr.m.e. romėnų karvedys ir politinis veikėjas Julijus Cezaris, dalyvaujant Egipto astronomui Sozigenui. Pagal Julijaus kalendorių metai buvo padalyti į 12 mėnesių, kuriuose buvo 365 dienos. Kiekvieni ketveri metai būdavo „metais su diena“ – turėjo 366 dienas. „Pilnų“ mėnesių /turėjusių 31 dieną/ skaičius liko ankstesnis, o prie kiekvieno „tuščio“ /turėjusio 28 dienas/ ir prie vasario mėnesio, turėjusio 28 dienas, buvo pridėta po vieną dieną. Taip vasaris ir šį kartą liko nupjautas, palyginus jį su kitais mėnesiais – jis turėjo 29 dienas /keliamaisiais metais – 30/.

Mirus Julijui Cezariui, vienas iš mėnesių – liepa – buvo pavadintas jo vardu – Julijaus. Kiek vėliau, mėnuo sekęs po liepos, taip pat buvo kitaip pavadintas: jis gavo Romos imperatoriaus Augusto vardą – Augustus. Įsakymas apie naują mėnesio pavadinimą jau buvo išleistas, kai staiga senatas susigriebė: rugpjūtis – Augustus teturėjo 30 dienų, tuo tarpu liepa – Julius, skirtas jo pirmtakui, – 31. Tai, Augusto nuomone, pabrėžė Cezario pranašumą prieš jį, o su tuo jis nenorėjo sutikti.

Senatas palaikė imperatorių, ir buvo nuspręsta rugpjūtį prailginti, paėmus dieną iš kokio nors „pilno“ mėnesio, turinčio 31 dieną. Bet iš kokio mėnesio paimti dieną? Pirmoji metų mėnesių pusė buvo skirta dievams, ir romėnai nenorėjo jų rūstinti. Po jų sekęs liepa – Julius jau buvo pakeistas ir Augustas nenorėjo sudaryti precedento, bijodamas, kad ateityje tai gali paliesti jo vardo mėnesį.

Po ilgų svarstymų garbėtroškos imperatoriaus auka tapo vėl vasaris – Februarius, nes jis buvo skirtas „mirusioms sieloms“, kurios jau nebegalėjo įsižeisti. Taip iš vasario vėl buvo atimta diena /keliamuosiuose metuose vis dėlto liko dvidešimt devynios/.

Kalendorius, vadinamas Julijaus vardu, buvo naudojamas iki 1582 metų. Po to popiežius Grigalius XIII sukūrė savo kalendorių, kurį mes šiandien ir naudojame.

Kalendorinius metus sudaro lygiai 365 dienos, 5 valandos, 48 minutės ir 46 sekundės. Taigi kas ketverius metus reikia pridėti po vieną dieną. Ir ji pridedama trumpiausiam – beuodegiui – vasariui.

Štai tokia „beuodegio“ vasario istorija.

Įvairenybės

Skaičiuojant metus pagal 1582 metų popiežiaus Grigaliaus įvestą naujojo stiliaus kalendorių, tik 12 kartų pasitaikė, kad vasaris turėjo penkis sekmadienius. Tai buvo 1604, 1632, 1660, 1688, 1728, 1784, 1824, 1832, 1880, 1920, 1976 ir 2004 metais.

Vasario 29-oji žmonėms sukelia skirtingas asociacijas. Vokietijoje kai kurie stengiasi būtent tą dieną susituokti, kad nereikėtų kasmet /vestuvių metinių proga/ pirkti dovanas.

Dauguma šią dieną išvydusių pasaulį žmonių yra nepatenkinti, nes gimimo dieną turi švęsti ankščiau arba vėliau. Užtat prancūzų aktorė Mišelė Morgan džiaugėsi, kad sensta tik kas ketveri metai.

Vasario 29-oji – laiminga diena. Šią dieną pasisekė Genujos jūrininkui Kristoforui Kolumbui /1451-1506/– jis išvengė mirties nuo laukinių rankos, pastebėjęs, kad tą dieną bus saulės užtemimas. Taip ir įvyko, tad laukiniai nusilenkė savo viešpačiui.

Nuotraukoje: prancūzų aktorė Mišelė Morgan džiaugėsi gimusi vasario 29-ąją dieną.

2012.02.12


Prisijunkite prie diskusijos